Šiemet tradicinis žygis vyko Labanoro girioje.

Jaunimas

Karščiausias jaunųjų policijos rėmėjų žygis

Asta KROGERTIENĖ

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio specialistė

Vasarai įsibėgėjant Ukmergės jaunieji policijos rėmėjai susirinko į tradicinį žygį. Kaip ir kasmet, tai buvo tikras ištvermės išbandymas. Žingsniuoti 12 kilometrų, kai oras įkaitęs iki 35 laipsnių, ryžtasi tik stipriausi.

Beveik 30 žmonių grupė su vedliu – ketvirtos kartos eiguliu, savo darbo entuziastu, atsidavusiu miško mylėtoju Gediminu Meidumi Labanoro girioje startavo beveik vidudienį. Miškai, pelkės, samanų paklotės, minkštesnės už patalus, svaiginantys gailio kvapai ir vėl vingiuojantys miško keliukai… Kertame Kanio raistą, mindami naują taką. Kojos pajunta vėsią drėgmę, kažkieno batas smukteli į klampią kiaurymę, kažkas apsitaško lig pat juosmens, o tarp liaunų, šimtą metų skaičiuojančių pušaičių negailestingai tvieskia saulė. Prakaitas žliaugia upeliais ir vis dažniau pasigirsta klausimas: „Dar toli?“

„Kilometriukas iki miško, paskui kopsime į kalną ir netrukus pasieksime ežerą, kur galėsite atsipūsti. Bet prieš tai pamatysite dar vieną mistišką vietą – Kaniuko ežeriuką“, – paaiškina G. Meidus. Štai ir Kaniukas – geros balos didumo raisto ežeriukas. Miškininkui jį atrasti padėjo gervės: pamatęs kylančius paukščius suprato, kad jie pakilo nuo vandens, paėjo link tos pusės – ir atsivėrė nepaprasto romumo vaizdas.

Žingsniuojame toliau, grupėje išsiskiria motyvatoriai: „Kas gi čia yra – kilometriukas. Nepamatysi, kaip nueisim“. Ir vėl pajuokavimai bei stabtelėjimai su įdomiais vedlio pasakojimais. Atrodo, kad G. Meidus gyvena miške ir mišku – tarsi kiekvienas medis jam būtų savas ir žinomas. Vedlys tarsi iškilius, garbaus amžiaus žmones rodo pušis, menančias 1863-ųjų sukilimą: „Turėjo likti penkios, deja, išsaugoti pavyko tik dvi“. Pasakoja, kaip pasikeitė žmonių požiūris į mišką, kuris jo protėvių kartai buvo „gyvas daiktas“, kokią įtaką ekosistemai daro žmogaus „kišimasis“, kokiomis ligomis suserga medžiai, kaip atstatomas medžių genofondas… Žvilgtelim į eigulio Lietuvos 100-mečiui išgelbėtus 100 medžių… Ar tai svarbu? G. Meidui – svarbu, nors kitų požiūriu tenka ir nusivilti, ir kartėlį nuryti… Sužinome, kaip saugoja jaunus medelius nuo piktadarių briedžių – pasirodo, net repelentai nepadeda, vos vos tvora apsaugo. Ir dar daug miško paslapčių papasakoja: kodėl šernai voliojasi skruzdėlynuose, kodėl plėšrieji paukščiai įsirengia po du lizdus, kaip draugiškai savo lizdu su kitais paukščiais dalinasi meleta… Klausydami pasakojimų pasiekiame Kanio ežerą – vanduo kaip arbata, bet įkaitusiems kūnams ir tai puiki atgaiva. Čia pat surengiamos žuvavimo varžybos. Laimė nusišypso tik jaunajai policijos rėmėjai Erikai, kuriai vienintelei užkimba mažas ešeriukas. Nepaisant to, žuvienė vakarienei ir pamoka, kaip išsivirti ją ant laužo, bus. Bet pirmiausia, sugrįžę į stovyklavietę, kiekvienas ieško bent mažo pavėsio, kur galėtų ištiesti kojas.

Po vakarienės nuovargis tarsi išgaravo – laikas komandiniams žaidimams, draugiškiems pokalbiams. Temstant paliekame stovyklavietę ir išvykstame į Molėtų observatoriją, keliamės ant stogo ir įsitaisome stebėti žvaigždžių… Atsiveria paslaptingos platybės – paklaidžiojame po Mėnulio kraterius, žvilgtelime į Jupiterį, Saturną, kalbamės apie galaktikas, svarstome apie ateivių egzistavimą… Laikas pralekia labai greitai. Kupini dienos įspūdžių, vykstame namo.

Teko kirsti Kanio raistą.

 

Palikite komentarą apie straipsnį