Viešnagė auksinių kupolų ir muzikos garsų kupiname mieste (1)

Nijolė STUNDŽIENĖ

Mintis aplankyti Kijevą gimė spontaniškai. Suviliojo internete pastabėti pigių skrydžių pasiūlymai, tarp kurių buvo ir bilietai į Ukrainos sostinę. Vėliau prasidėjo kelionės planavimas, gyvenamosios vietos paieška. Lūkesčiai atsipirko su kaupu – naujomis patirtimis ir gausybe įspūdžių.

Į centrą – „Uber“ taksi automobiliu

Skrydis iš Vilniaus į Boryspilio tarptautinį oro uostą truko šiek tiek daugiau nei valandą. Tik pakilome ir jau netrukus pranešė, jog leidžiamės. Taigi, jokio skrydžio nuovargio nepajutę, be trukdžių perėję patikrą, jau oro uosto patalpose dairėmės, kur galėtume išsikeisti pinigų. Nors buvome girdėję, jog mieste valiutos keityklos siūlo geresnį kursą, stabtelėjome prie pirmos pastebėtos švieslentės. Ir, aišku, prašovėme, nes pačiame Kijeve išvydome kur kas palankesnį kursą. Ukrainoje 1 euras prilygsta maždaug 30 grivinų.

Nuo oro uosto iki Kijevo – apie 36 kilometrus. Taksi išsikvietėme pasinaudoję „Uber“ mobiliąja programėle, kelionė iki centro šešių žmonių kompanijai atsiėjo 17 eurų.

Anksčiau Kijeve besilankiusieji buvo pasakoję, jog Ukraina – viena pigiausių šalių Europoje, kur pramogos, maistas ir apgyvendinimas atsieina mažiau, o kokybė niekuo nenusileidžia kitoms šalims. Todėl tai yra itin pamėgta kryptis norintiems gerai praleisti laiką.

Kelyje iš Boryspilio oro uosto į sostinę užtrukome šiek tiek ilgiau nei buvome planavę, nes dėl tilto per Dniepro upę remonto darbų susidarė kilometrinės automobilių spūstys. Eismą trikdė ir vienoje iš juostų „uždusęs“ sovietinių laikų „Žiguli“ markės automobilis. Iš po variklio dangčio rūko dūmai, o garbaus amžiaus vairuotojas prisišliejęs prie savo transporto priemonės beviltiškai skėsčiojo rankomis…

Dėl susidariusių automobilių kamščių ir nuolatinio stoviniavimo turėjome progos pasigrožėti nuo tilto atsiveriančia Kijevo panorama. Žavėjo Dniepro platybė bei tolumoje auksu tviskančių cerkvių, vienuolynų kupolų spindesys.

Nors transportas judėjo lėtai, vis tik pavyko išsivaduoti iš spūsties ir pasiekti per „Booking“ rezervavimo sistemą internetu užsisakytą trijų kambarių butą. Tikėjomės, jog jis bus centre, bet tikrai nemanėme, kad gyvensime priešais Operos ir baleto teatrą. Žvelgdami iš devintojo aukšto, kur įsikūrėme, langą, matėme ir daugiau aikčioti privertusių reginių.

Aukso vartai ir Pantiuša

Kadangi Kijeve viešėjome tik dvi dienas, bute ilgai neužsibuvome ir išskubėjome į miestą. Iš anksto nebuvome paruošę kruopščių kelionės „namų darbų“, tik numatę norimas aplankyti vietas. Paaiškėjo, kad pagrindinius objektus galėsime pasiekti pėsčiomis.

Taigi, šiek tiek paėjėję netrukus išvydome vieną iš Ukrainos sostinės simbolių – Kijevo Aukso vartus. Jie – miesto architektūrinis paminklas, kurį gausiai lanko turistai iš viso pasaulio. Gynybinis bokštas buvo pastatytas XI amžiuje. Tai vieni iš pagrindinių vartų, vedusių į Kijevą. Virš jų buvo įrengta nedidelė stačiatikių bažnytėlė kartu su aukso bokštu. Dėl jo statiniui ir buvo suteiktas Aukso vartų pavadinimas.

Šalia šio pastato akį patraukė paminklas katinui. Taip įamžinto gyvūno istorija liūdna. 1990 metais šalia Aukso vartų Kijevo centre duris atvėrė restoranas „Pantagriuelis“, o į jį atklydo benamis katinas. Gyvūnas buvo nušiuręs, apleistas, alkanas. Šeimininkai jį įsileido, priglaudė, davė Pantiušos vardą pagal restorano pavadinimą. Netrukus persų veislės katinas atsigavo, išgražėjo. Į restoraną dėl šio keturkojo ėmė plūsti klientai, kurie jį mielai glostė, maitino. Tačiau po kelerių metų pastate kilo gaisras, kuriame vargšas Pantiuša žuvo. Tarp Kijevo gyventojų sklando legenda, jog šis katinas paaukojo savo gyvybę dėl restorane tuo metu buvusių svečių – savo kniaukimu jis pranešė apie gaisrą ir išgelbėjo daug žmonių. Taip 1998 metais šalia atstatyto restorano iškilo paminklas – natūralaus dydžio katino skulptūra.

Į priekį viliojo auksiniai kupolai

Paglostę katino uodegą ir galvą, vėl žingsniavome pirmyn – link tolumoje švytinčių Šv. Sofijos soboro kupolų. Šis soboras yra laikomas visos stačiatikių religijos lopšiu ir vienu seniausiu pasaulyje. Jis buvo pastatytas XI a. Jaroslavo Išmintingojo nurodymu. Sunku aprašyti šio pastato didybę, tai būtina pamatyti.

Aikštėje priešais Šv. Sofijos soborą dėmesį patraukė paminklas Ukrainos kazokų etmonui Bogdanui Chmelnickiui. Šiek tiek stabtelėjus vėl magėjo skubėti į priekį, nes žvilgsnis nukrypo į auksu spindinčius Šv. Michailovo vienuolyno bokštus. Šis pastatas – vienas seniausių vienuolynų Kijeve. Jis buvo pradėtas statyti XII amžiuje arkangelo Mykolo – Kijevo globėjo – garbei. Vietiniai teigia, kad tai pats pirmas religinis statinys sostinėje, kuris buvo auksuojamas. Vėliau tai tapo tarsi tradicija, būtinybe. Apie 1935 metus vienuolynas buvo praktiškai sunaikintas, tačiau prieš kelis dešimtmečius jis atkurtas laikantis autentiškumo.

Kopiant į varpinės bokštą užkalbinta muziejininkė, sužinojusi, kad esame iš Lietuvos, pasigyrė, jog neseniai lankėsi Vilniuje. Anot jog, mūsų sostinė, ypač senamiestis ją labai sužavėjo, neva nėra ką lyginti su Kijevu. O mes paprieštaravome, nes buvome pakerėti Ukrainos sostinės.

Funikulieriumi bei laivu

Pasiteiravus, kaip patekti į Dniepro pakrantę, muziejininkė patarė leistis funikulieriumi arba eiti parku. Aišku, pasirinkome kelionę funikulieriumi, kuriuo pagalba iš aukštutinės miesto dalies nusileidome į apatinę, į Podolės rajoną. Ši kelias minutes trukusi atrakcija mums atsiėjo 8 grivinas.

Funikulierius Kijeve pradėjo veikti 1905 m. gegužę. Kelio ilgis – 222 metrai, vagone telpa apie 100 žmonių, o jo greitis yra 2 m/s.

Dniepro krantinėje nutiesti pasivaikščiojimo takai bei uostas, iš kurio laivai plukdo turistus į apžvalginius pasiplaukiojimus. Mes taip pat išbandėme tokią pramogą ir tikrai nepasigailėjome. Valandą grožėjomės vakarėjančiu miestu, kitame krante iškylaujančiais, besimaudančiais žmonėmis…

Keista buvo matyti krantinėje sėdiniuojantį jaunimą su šampano, vyno, alaus buteliais, taurėmis rankose. Kijeve nėra uždrausta alkoholį vartoti viešose vietose, tačiau niekur neteko matyti neblaivių, apsvaigusių žmonių. Vaikščiojant po šį miestą užliejo laisvės, lengvumo, nerūpestingumo pojūtis. Ypač tai pajutome, kai po pasiplaukiojimo laivu pėsčiomis nukakome į miesto centrą, Kijevo Nepriklausomybės aikštę, dar vadinamą Maidano aikšte. Joje skambėjo muzika, čiurleno į viršų kylantys ir besileidžiantys, įvairiomis spalvomis apšviesti fontanai. Požeminio perėjimo skiriamoje aikštėje nebuvo jokių dar visai neseniai čia vykusios oranžinės revoliucijos pėdsakų.

AUTORĖS nuotr.