Didžiosios Kovos apygardos Dobilo būrio partizanai. Pirmas iš dešinės – būrio vadas Juozas Kudelis-Dobilas.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Partizano Liudo Sudeikio-Klajūno prisiminimai apie atliktą pareigą Tėvynei (3)

KAUTYNĖS

Raudonieji partizanai grįžo atgal į mišką. Kažkas davė puskepalį duonos, kurią jie užmovė ant durtuvo. Kiek paėję, trenkė duoną į griovį ir keikdamiesi slinko toliau. Užėjo pas Igną Šimanonį ir… miško link.

Mes ėjome pėdsakais – buvo nukrėsta rasa. Nusekėme iki vienkiemio – regis, pas Striogienę. Valgyta, gerta, bet raudonųjų nėra. Policininkas metė pagalį ant tvarto. Jų ten būta. Tik niekas nelipo žiūrėti – gali gauti kulką. Vėl sekėme pėdomis. Nuėjome pro Šakalio vienkiemį iki Pašilio.

Policininkas leitenantas Savukynas vadovavo žygiui. Priekyje ėjo du žvalgai: Silva Gineitis ir Bronius Pivoras. Keletą žingsnių paėję, žvalgai šovė ir krito žemėn. Pastebėjau, jog palei drebulę sujudėjo žolė. Virš parkritusių žvalgų paleidau dvi serijas. Iš priešo pusės pasigirdo komandos: „Apsupti! Pirmyn!“

 Jie pabėgo, o mes pasitraukėme į Mackeliškių kaimą pas Raudonikį.

Visi išsivaikščiojo. Aš parėjau namo. Nenorėjau daugiau eiti į mišką, bet kas eis? Turėjau temperatūros, bet išėjau. Susirinkome apie 50 gerai ginkluotų vyrų. Ėjome į mišką tvarkingai ir labai atsargiai. Savukynas supranta, kad su ugnimi – ne juokai.

Atėjome iki tos susišaudymo vietos. Čia radome keletą užkasant du lavonus: leitenanto ir civilio, kurių neatpažinome. Duobkasiai pabėgo, palikę automatą ir šautuvą. Radome iš žmonių atimtus batus ir visokių skudurų. Batus grąžinome savininkams.

NUGRIAUTAS KRYŽIUS

Blogas buvo Bronius Raudonikis, pas kurį buvo raudonųjų lizdas. Jis nuvertė savo kryžių, stovėjusį prie kelio, ir apkaltino Juozą Šiaučiūną. Šiam grįžtant iš Kavarsko, Bronius jo laukė ant kelio ir taip sumušė, kad tas išgulėjo dvi savaites. Mušė ne vienas – padėjo dukra Konstancija: tėvui pagalį padavė.

Mudu su Algiu užėjome pas jį ir pakrikštijome bizūnu taip, kad Raudonikis dvi savaites vaikščiojo po kiemą apsisukęs strėnas paklode. Užėjus rusams, jis su šeima išsikraustė į Ukmergę.

AR Į VOKIETIJĄ?

Dar tebesant vokiečiams, nutarėm pasitraukti į Vakarus. Paėmėme vieną arklį iš Žemaičio, kitą broliai Žemaičiai pasiuntė savo. 12 vyrų susikrovėme ginklus, nuvažiavome netoli Raguvos ir grįžome atgal. Sutiktas vyras papasakojo, kad Žemaitijos laukuose blaškosi žmonės, nesiryžtantys eiti į Vokietiją.

Suradome mergaitę, kuri sugrąžino paimtą arklį, nes jo šeimininkas buvo prakeikęs mane, „kad pirma kulka kliūtų“. Taip ir sugrįžome.

1944 M. RUGSĖJIS. SUGRĮŽO RUSAI

Iš mūsų apylinkės į rusų armiją neišėjo nė vienas. Prasidėjo vyrukų gaudymas. Užsiveisė gyva pek-la skrebų, kurie ėjo plėšikaudami per kaimus, ieškodami „banditų“.

Skrebai buvo alkani kaip šunys, jų šeimos taip pat neturėjo ko valgyti. Todėl pradėjo užpuldinėti gyventojus. Nuo 1944-ųjų rugsėjo pasidarė neįmanoma gyventi namuose ne tik naktį, bet ir dieną. Nei kviesti, nei šaukti suplaukė vyrai į mišką.

Mudu su broliu miegojome kluone prie pat miško. Brolio žmona, atvedusi karvę, pranešė: „Veršeliuose rusai“. Su ginklais išbėgome į mišką, o antklodė ir kailiniai liko. Brolio žmona nuėjo gryčion ir skuta bulves. Įpuolę kareiviai rėkia: „Kas kluone miegojo!? Banditai?!“ Šeimininkė atsakė, kad vaikai dieną miega. Išsisukome.

PIRMAS PARTIZANO KRIKŠTAS

Sugulėme krūmuose miško pakraštyje. Pasistačiau kulkosvaidį. Visai arti 5 rusai ir šeimininkas Tomuliūnas skeryčiojasi. Norėjome paspraginti, tik šeimininko pagailėjome, o jis mūsų nepagailėjo – šnekėjo, kad pardavė rusams!

Dvidešimt vyrų būriavosi miške. Palaida bala – vadovauti kol kas nebuvo kam. Atėjo žiema. Kaime skrebai. Vyrai pakilo mušti skrebų, o toks Šoblevičius sako: „Aš rusą ant pečių parnešiu“. „Negalvokit, kad rusai supuvusiom bulvėm mėtosi“, – sakiau jam, bet juk neperkalbėsi!

Bronius Sudeikis buvo išrinktas būrio vadu, o mane išrinko padėjėju ir I skyriaus skyrininku. II skyriaus skyrininku išrinko Karolį Žemaitį. 22 vyrai pasidalijo į du skyrius.

1944 m. rugsėjo 14 diena. Ėjome mišku per krūmokšnius ir pievas. Staiga pradėjo šaudyti. Išmėginome savo kulkosvaidį. Aplink – alksniukai, o tarp jų – krūva nukirstų medžių ir stora, kokių šešių metrų ilgio, pušis. Aš atsiguliau prie storgalio, Donatas Simanonis – prie viršūnės, o man iš kairės – Juozas Šileika. Kiti išsimėtė kur kas. Pašaudom, pašaudom ir… tyla.

„Didvyriai“ išbėgiojo, likome šešiese: Aviža iš Naujokų, Petras Brigackas, Donatas Simanonis, Varnelių Kudliukas, Juozas Šileika ir aš.

Po keleto apsišaudymų girdžiu: „Padjom! Ura-a-a!“

Tuojau virš mūsų galvų pradėjo lyti kulkomis… Priešų pozicija buvo puiki – didžiulis griovys, o mūsų – lyguma. Kulkosvaidis užvirė. Staiga iš už medžių išlindo žalia kepurė. Paspaudžiau gaiduką. Suveikė. Prieš mane už pusantro metro nukrito granata ir sprogusi netoliese nukirto alksnį; kitos, permestos per mane, skeveldros įsmigo man į blauzdą, į šlaunį, ir į medį, prie kurio gulėjau… Sprogimas apipylė žemėm…

Juozas davė man granatą („rupūžinę“), kurią mečiau per suvirtusių medžių krūvą. Sukaukė skeveldros. Simanonis sako: „Už nugaros rusas!“ Apsukau kulkosvaidį. Matau, už 50 metrų šliaužia civilis, o už jo – žalia kepurė. Šaudo iš pistoleto. Paleidau seriją. Taip ir liko gulėti su ištiesta šauti ranka. Apsisukau, apsiverčiau aukštielninkas ir pakėlęs kulkosvaidį paleidau dvi serijas. Juozas perspėjo: „Nekelk galvos!“ Draugai panikoje: „Reikia trauktis! Čia mus išmuš!“

 Aš nesutinku: „Reikia laukti vakaro!“

Saulė jau visai žemai. D. Simanonis – lyg be galvos, Šileika kalba, kad reikia trauktis…

Brolis išgirdo mano kulkosvaidį ir partizanai puolė iš miško pusės.

Aš sužeistas. D. Simanonis paima kulkosvaidį, o aš – šautuvą. Sakau jam: „Duok šovinių!“ Jis: „Kiek šautuve – visi!“

Šokau perbėgti. Žiūriu – D. Simanonis tapena. Surikau: „Krisk arba bėk!“ Parkrito. Pasiėmiau ant-rą šautuvą, perbėgau ir nugriuvau ant dirvos. Kažkas čiuptelėjo už kepurės. Šokau į vagą. Pažiūrėjau – kepurėje dvi skylutės. Girdžiu D. Simanonį sakant: „Mane sužeidė į vidurius“.

Šovinių šautuvo apkaboje nebeliko. Šliaužiu vaga. Matau – Simaška sužeistomis kojomis (į jį šovė rusas iš pistoleto). Šokau per jį į vagą. Dar kartą perbėgau ir atsidūriau vieškelio griovyje. Tuoj pat nuvirto J. Šileika – pats ant vieškelio, kojos – griovyje, o iš burnos ir nosies pasipylė kraujas… Ištraukiau iš po jo automatą, numečiau šautuvą ir pradėjau perbėginėti. Iki miško buvo 400-500 metrų. Pasiekus pirmuosius medžius, drebėjo ne tik kojos ir rankos – visos gyslelės virpėjo lyg stygos. Sustojau prie pušaitės. Veidas degė… Saulė leidosi. Nedaug reikėjo palaukti – gal būtų likę gyvi J. Šileika ir D. Simanonis (jis mirė naktį, 24 val.) P. Brigackas bėgo be perbėgimų tol, kol jį nušovė…

Eidamas mišku sutikau pažįstamą vyriškį ir paklausiau apie kitus. Sakė – vienas sužeistas yra. Pagal jo pasakojimą nusprendžiau, kad tai mano brolis. Sugrįžau į stovyklą ir tikrai radau brolį! Abiem kliuvo į kairės kojos šlaunį: man – granatos skeveldra, jam – kulka. Atrodo, jį sužeidė tas pats leitenantas, kurį aš numušiau krūme.

Brolis su keletu vyrų mums talkino iš užnugario, o sutemus, surinkęs visus partizanus nuėjo į kautynių lauką. Ten rado visus žuvusius, tarp jų ir nukautus rusų kapitoną be kepurės ir leitenantą su pistoletu…

Tėvas parsivežė P. Brigacką į namus ir pašarvojo. Rytą užėjo kareiviai, nutrenkė žuvusįjį nuo lentos, bet paliko. Tėvas jį palaidojo po langu darželyje, kur ir šiandien tebeguli, nes visi artimieji jau išmirę…

PO SUŽEIDIMO

Rugsėjo 15 d. po kautynių sukilome anksti rytą. Visur balta – stip-ri šalna. Reikia iš čia trauktis, bet kur? Nutarėme trauktis į lygumas. Ten begaliniai raistai, jei nežinosi – gali nuskęsti. Perėjome laimingai ir sugulėme raiste. Praskiri kelmą samanų – puikiausia lova: ir šilta iš apačios, ir vėjas neužpučia. Čia išgulėjome šešias paras, kol susisiekėme su namais. Kaime buvo didelis siautimas, bet mes nematėme nė vieno ruso ar skrebo. Žmonės kalbėjo visaip: kad aš be kojų, kad brolis be rankos ir be kojos…

Edvardas Miškinis pirmiausia užėjo į mūsų namus ir papasakojo, kad mes abudu sužeisti. Į penktą dieną peilio smaigaliu ir nagu ištraukiau iš kojos skeveldrą. Man palengvėjo, o broliui į šeštą dieną pablogėjo. Parėjau namo, o po kelių dienų parėjo ir brolis. Visiems nušvito akys.

Nutarėme niekam nesakyti – nei geriems, nei įtartiniems, nes mus su broliu ypač keikė, kad ant visų užtraukėme „koronę“. Du mėnesius apie mus niekas nieko nežinojo ir nematė.

Likome septyni. Po kurio laiko pažįstami pradėjo ateidinėti pas brolio žmoną, mėgindami surasti mus, bet veltui… Mes tykiai sėdėjome didžiuliame karklo kelme. Tik lapė kartą buvo pritykinusi…

ŽIEMA BUNKERIUOSE

Po kautynių praėjo kelios dienos. Pivoras nuėjo vandens ir tuo pat metu kažkas iššovė. Persikėlėme į kitą vietą. Grįžęs jis mūsų nerado. Tada siuntėme brolį jo ieškoti. Rado – sėdi po eglaite ir verkia. Apsidžiaugė abu – ir brolis, ir Pivoras.

Mūsų grupė vėl pradėjo augti. Susirinko apie 20 žmonių. Artėjo žiema. Kur slėptis? Reikia kasti bunkerį. Prisinešėme kastuvų, kirvių, skerspjūklį ir netrukus iškasėme 6×4 metrų bunkerį. Kirtome medžius, uždėjome lubas ir padarėm dvi angas, bet bunkeris greitai pasidarė per mažas – žmonių vis daugėjo, gulti nebuvo kur. Nutarėme kasti didesnį – 13×5 m bunkerį Pašilvy, bet ir tas mažokas, nes žmonių kartais susirinkdavo iki šimto. Ateidavo Slučka-Šarūnas iš Troškūnų miestelio.

Visur pasidarė takai, nes žmonių ateidavo daug. Nesaugu. Nutarėme kuriam laikui išsiskirstyti ir gyventi po kelis. Mes atsiskyrėme penkiese: aš su broliu, Karolis Kadžionis iš Piktagalio, Bronius Blauzdys ir Jonas iš Alūkėnų. Taip ir vaikščiojome per žmones – kur diena, kur naktis. Buvome gerai ginkluoti: turėjome du kulkosvaidžius ir automatus.

Kadžionio kluone Piktagalyje buvo slėptuvė, kurioje pernakvojome. Jaunesnysis Kadžionio brolis iškūreno pirtį. Visi išsimaudėme, pavakarieniavome. Mudu su broliu išėjome į namus persirengti baltinių, kiti liko.

Valgant Kadžionienė jiems sako: „Šiandien buvote pas mus, dabar eikit pas Sudeikius“.

Persirengę tuojau išėjome, nes kiekvienu momentu galėjo užeiti skrebai. Užeidavo dažnai ir įvairiu laiku.

Paruošė

Zuzana STUNŽĖNIENĖ

B. d.

Plieno rinktinės partizanų būrių susitikimas. 1949 m. vasara.

Genocido aukų muziejaus nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį