L. Sudeikis.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Partizano Liudo Sudeikio-Klajūno prisiminimai apie atliktą pareigą Tėvynei (2)

BALTARUSIJOJE

Buvo taip. Ėjo 9 policininkai ir 2 vokiečių kareiviai. Juos partizanai iššaudė. Tada buvo pasiųstas kareivių būrys, iš jų 17 ant lauko iššaudė. Partizanai norėjo kareivius apsupti, bet kai šie atidengė kulkosvaidžių ugnį, pabėgo.

Vienas mūsų būrys buvo pasiųstas į sovchozą už 4 km. Penki važiavo parsivežti maisto iš Kopilio. Buvo likęs vienas Antanavičius – jis vijosi su dviračiu. Tą numušė lyg su kirvakabliu. Partizanai galvojo, kad eis visas būrys. Radom lizdus, kur jų laukta.

1942 m. į Molodečną atgabeno traukiniu. Po Baltgudiją pėsčiomis jau buvome nužygiavę apie 2 000 km. Vėl tapau virėju. Nuobodu. Kiti eina kur nori, o aš pririštas prie puodų – turiu keltis anksti, virti arbatą, paskui virti pietus ir t. t. Kai reikia eiti raudonųjų banditų gaudyti, aš irgi turiu eiti. Dėl to susiginčijau su viršila, atsisakiau virėjo pareigų. Gavome įsakymą važiuoti gaudyti partizanų prie Naujosios Vilnios. Šaudmenų nešti nereikėjo – buvome išsivarę pastočių. Sniego daug, kelionė sunki.

Bataliono vadą kpt. Ambraziūną iškėlė prie Ilmenio ežero. Sukeitė su kapitonu Žibu. Geras buvo vadas. Žibą iškvietė į štabą, įsakė apsupti ir sunaikinti raudonųjų partizanų bunkerį nurodytoje vietoje. Ten ir susidūrėme su partizanais, kurie, palikę arklius ir vežimus su turtu, išbėgiojo. Buvo pora kiaulių, kurias parsivežę suvalgėme.

Kapitonas vokietis Jakob buvo kartu. Partizanai laukė mūsų pasaloje, bet Žibas į kautynes nesileido, tad mes išvengėme aukų ir visi sugrįžome į Molodečną.

Po kelių dienų keliavome į kitą pusę. Tik prašvitus apsupome kaimą iš trijų pusių. Ketvirtoji pusė liko neapsupta. Pro ten išbėgo visi, likę gyvi. Tarp mūsų nė vieno nebuvo sužeisto, o raudonųjų partizanų žuvo 24. Mums atiteko vežimai su 3 kiaulėmis, vištomis ir kitokiu maistu.

ATOSTOGOS. PABĖGIMAS

Gavau pirmąsias atostogas – 10 parų. Buvau sugalvojęs kariuomenėn negrįžti, bet buvo toks įsakymas – jei negrįžti, kito į atostogas neišleidžia. Taip ir sugrįžau, bet po kelių dienų pabėgome į Naująją Vilnią. Užėjome pas Gaidelius, o vakare išvažiavome traukiniu Utenos link. Pakelėje persėdome į automatricą. Čia sutikome buvusį puskarininkį Upeikį. Kalba nesirišo. Važiavome neva atostogų. Privažiavome Anykščius. Teko bristi per gilų sniegą. Vidurnaktį pasibeldžiau pas brolį, kuris gyveno pas žmonos tėvus.

Laisvė! Pirmą sekmadienį buvau Kavarske, susitikau su keliais draugais. Seniokai mane mylėjo. Dieną padėdavau darbus dirbti, o nakvoti išeidavau kitur. Nors niekas neieškojo, bet… atsarga gėdos nedaro. Grįžau kovo mėnesį, trejus metus praleidęs kariuomenėje.

PLECHAVIČIAUS ARMIJOJE

1943 m. balandis. Raudonieji įsiveržė pas Brigacką. Viską išvežė. Ko negalėjo išvežti – sulaužė ir sudaužė. Norėjo sumušti tėvą, bet sūnus Petras pasakė: „Muškit mane, o ne jį! “ Tai jam ir kliuvo. Brolio Jono nerado – jis, buvęs partizanas, namie nenakvodavo, būdavo Kavarske.

Prasidėjo registracija į Plechavičiaus armiją. Susitarėme su draugais, su kuriais pabėgome iš savisaugos bataliono. Čia jokių dokumentų nereikėjo. Leitenantas Žižiūnas užrašinėjo Kavarsko valsčiuje. Namie nieko nesakiau, kol gavau pakvietimą į Ukmergę, vėliau – į Marijampolę. Suvažiavome visi, tarnavę kariuomenėje, ir daug dezertyrų. Dabar tapau kuopos kirpėju.

Vieną dieną kuopą išrikiavo. Atėję vadas ir keli karininkai pasakė, jog organizuojama nauja kuopa į Vilnių. Mano draugai užsirašė, o mane karininkas išvarė iš rikiuotės pasakęs: „Tu kirpėjas. Nėra kalbos“. Nenorėjo išleisti manęs, bet aš vis tiek užsirašiau. Mūsų būryje 30 vyrų. 24 iš jų dezertyrai ir tik 6 „švarūs“. Visa kuopa – vieni žemaičiai, bet pas mus būryje tik vienas.

Vilniuje davė prancūziškus šautuvus ir individualius paketus. Mūsų būriui atiteko trys lengvieji prancūziški kulkosvaidžiai. Niekas nežinojo, kaip jie veikia, net karininkai. Vieną paėmiau aš, antrą – Algis. Per pusvalandį išardėme ir vėl sudėjome. Gavome po 20 apkabų, kiekviena su 25 šoviniais. Gyvenome kažkokioje Vilniaus mokykloje.

Vieną naktį išgirdome mūsų sargybinius šaudant. Išbėgę radome nušautą civilį, kurį išsivežė greitoji.

Po kelių dienų išėję pasivaikščioti po miestą užsukome į parduotuvę atsigerti, o ten – pilna jaunų vyrų, geriančių tiesiog iš butelių. Mus aplaistė. Laimė – neturėjome ginklų. Užėję pas pažįstamą policininką viską papasakojom. Jis, nuėjęs krautuvėn, pašaudė tiems šlėktoms palei ausis – pagąsdino.

Į TRAKUS

Per dieną atėjome į Trakus. Labai pavargome, nes reikėjo nešti kuprines ir šaudmenis. Pailsėję žygiavome Onuškio link ir apsistojome mokykloje. Klebonas Žemaitis organizavo kariuomenės ir visuomenės susivienijimo šventę. Jauniausias kareivis, klebono pakviestas, uždegė aukurą.

Vieną rytą, bevalgant pusryčius, komanda: „Su kautynių apranga rikiuotis!“ Vietinis gyventojas vedė mus 5 km į kaimą,

kuriame buvo apsistoję raudonieji banditai. Kaimiečiai nuo jų labai kentėjo. Kaimas – tarp ežerų ir pelkių. Trečias būrys turėjo supti iš kairės, antras – centre. Šaudymas prasidėjo tik išėjus iš miško.

Prieš mus – kluonas ir gyvenamasis namas. Iš kažkur išlindo jaunesnysis puskarininkis ir nuvirto. Patraukiau seriją per skliautą. Iš namo išbėgo žmogus ir… tiesiai į pakalnę. Šaudymui aprimus, iš kluono išlindo dar vienas su kuprine.

Blogai, kai painiojasi civiliai, o jų čia nemažai. Tai mūsų partizanai, kurie padėjo mums perbristi pelkes.

Trečias būrys neapsupo raudonųjų žiedu – jiems liko tarpas. Mes nukovėme 24. Netrukus pietų pusėje pasigirdo šaudymas. Ten vokiečiai saugojo geležinkelį. Jie, išgirdę mūsų šūvius, išsidėstė ir laukė. Raudonieji buvo išvargę ir užbėgo tiesiai ant vokiečių.

Sugrįžome į Onuškį ir kapinėse palaidojome žuvusį puskarininkį. Prie mokyklos, kurioje gyvenome, susirinko daug  žmonių.

PABĖGIMAS IŠ PLECHAVIČIAUS ARMIJOS

Pasirodydavo kareiviai, bėgantys iš Plechavičiaus armijos namo. Mes vis dar abejojome. Atėjęs būrio vadas paprašė niekur nebėgti. Jeigu kas – tai ir jis kartu eis. Mes, 12 vyrų, pasitarę pasiėmėme ginklus, tris kulkosvaidžius ir išėjome iš miestelio. Patraukėme Čiobiškio link. Keltu persikėlę per upę patraukėme per laukus. Pasirodė šarvuotas traukinys. Išsigandome, o jis važiavo ir nuvažiavo…

KAVARSKO PARTIZANAI

Mūsų grupė pradėjo skirstytis. Iki Kavarsko atėjome trise – visi su kulkosvaidžiais. Draugai mane pavežėjo ir vėl atsiradau pas brolį. Daugiausia eidavome pas Brigackius. Aš, Algis su kulkosvaidžiu, žemaičiai iš kažkur ištraukė rusišką „degteriovą“, kiti turėjo šautuvus. Susibūrė stipri grupė.

Gegužės pradžioje, grįžęs iš darbo, ruošiausi pas draugus nakvoti ir pamačiau nuo Mackeliškių atjojantį raitelį. Tai buvo Balys Šiaučiūnas, kuris pranešė, kad esantys kaime raudonieji banditai eina kaimo link.

Baliui pasakiau slaptažodį, liepiau joti pas Brigacką ir atgabenti man kulkosvaidį. Netrukus sulaukiau sugrįžtančio. Atėjo Algis Pivoras, brolis Bronius ir Albinas Jekeliūnas, Kazys. Išsidėstėme tarp Veršelių ir Mackeliškių kaimų. Laukėme ir nieko nesulaukėme. Patraukę kaimo pusėn, sutikome keletą policininkų iš Kavarsko. Susidarė 11 vyrų. Traukėme į Mackeliškius.

Paruošė

Zuzana STUNŽĖNIENĖ

B. d.

Palikite komentarą apie straipsnį