L. Sudeikis.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra, Naujausi

Partizano Liudo Sudeikio-Klajūno prisiminimai apie atliktą pareigą Tėvynei (1)

Partizanas Liudas Sudeikis gimė 1919 m. lapkričio 15 d. Mackeliškių k., Anykščių aps., mažažemio Juozo Sudeikio šeimoje.
Tėvai prie trobelės teturėjo 0,5 ha žemės. Šeimoje augo du sūnūs. Vyresnysis Bronius gimęs 1914 m. Tėvams anksti mirus, nuo vaikystės tarnavo samdiniu pas ūkininkus, žiemomis baigė keturias klases Mackeliškių pradžios mokykloje.
1940 m. balandį L. Sudeikis išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, bet vasarą dėl pirmosios sovietinės okupacijos iš jos pasitraukė. 1941 m. vasarą jis buvo patekęs į vokiečių armiją, bet iš jos dezertyravo ir iš Baltarusijos grįžo į Lietuvą.
1944 m. pradžioje L. Sudeikis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę, bet vokiečių okupacinei valdžiai ją išformavus vėl grįžo į tėviškę.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1944 m. rudenį L. Sudeikis, vengdamas mobilizacijos į sovietinę kariuomenę, kartu su dar 21 aplinkinių kaimų jaunuoliu išėjo į mišką slapstytis ir partizanauti. Nuo 1944 m. rugsėjo 14 d. jis buvo Čigono būrio partizanas, šio būrio vado Broniaus Sudeikio-Čigono padėjėjas, pirmojo skyriaus skyrininkas. 1944 m. spalį jis dalyvavo pirmajame ginkluotame susirėmime su sovietiniais kareiviais ties Veršeliais, buvo sužeistas.
1944–1946 m. dalyvavo partizaninėje kovoje Kavarsko ir Troškūnų apylinkėse. Du kartus jis buvo suimtas, bet vis pasprukdavo į laisvę, pirmą kartą – vežamas pakeliui į Kavarską, antrą kartą – 1946 m. birželio 10 d. iš prastai įrengtos MGB kalėjimo kameros Vilniuje.
Nuo 1946 m., kai buvo suimtas ir kalėjime žuvo jo brolis B. Sudeikis, į Kavarsko apylinkes iš Vilniaus grįžęs L. Sudeikis 1946–1948 m. buvo Lokio būrio vadas, daugiausia slapstėsi Peslių miške.
1948 m. sausį jis buvo išduotas, 1948 m. vasario 7 d. Peniankų kaime (Anykščių r.) suimtas, kalintas ir tardytas Anykščiuose, paskui Utenoje ir Panevėžyje.
1949 m. L. Sudeikis Maskvos (Rusija) Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas 25 metus kalėti ir 5 metus tremties, 1949–1957 m. kalėjo Intos (Rusija) lageryje. 1957 m. rudenį iš dalies atgavęs pilietines teises, jis liko gyventi šalia lagerio, kol 1958 m. balandžio 12 d. buvo pripažintas atlikusiu paskirtą bausmę.
Sukūręs šeimą, 1958–1981 m. L. Sudeikis gyveno ir dirbo Intoje, visą laiką buvo sekamas dėl politinių įsitikinimų, jo judėjimo laisvė buvo ribojama. 1974 m. patyręs avariją, jis neteko dalies darbingumo, bet dirbo, kol išėjo į pensiją. Sulaukęs leidimo išvykti iš Intos, 1981–1991 m. jis gyveno Krasnyj Luč mieste Ukrainoje.
L. Sudeikis 1991 m. grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos liko Ukmergėje. Jis laukė reabilitacijos dėl patirto persekiojimo ir bausmės, bet toks sprendimas buvo vilkinamas ir nepriimtas.
Senatvėje L. Sudeikis parašė ir rankraščiuose paliko išsamius prisiminimus apie Lietuvos kareivio ir partizano dalią.
Jis mirė 1997 m. liepos 30 d. Ukmergėje. Palaidotas Dukstynos kapinėse.
Eiliniui L. Sudeikiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras suteikė kario savanorio statusą (po mirties, 1998 m.). Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (po mirties, 2005 m.).
Spausdiname ukmergiškės mokytojos, kraštotyrininkės Zuzanos Stunžėnienės parengtus spaudai partizano L. Sudeikio prisiminimus.

LIETUVOS KARIUOMENĖJE
1940 m. kovo mėn. išėjau savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tada man buvo 20 metų. Patekau į Kauno pirmojo inžinerijos bataliono mokomąją kuopą. Dar civiliai apsirengusius išrikiavo ir kapitonas Strimaitis pasakė:
– Čia nebus nei biedno, nei bagoto – būkit viena šeima. Negalvokit skųsti vienas kitą!
Kuopoje buvo drausmė ir tvarka, bet neilgai tuo džiaugėmės. Birželio mėn. užėjo „raudonasis slibinas“. Lėktuvai tik skraido virš galvų, karininkai bėgioja, o kareiviai vaikšto lyg žemę pardavę. Keitėsi kariuomenės vadovybė. Su batalionu atsisveikinus pulkininkui leitenantui Grigaliūnui, vadovauti ėmė majoras Kundrotas.
Netrukus iš Šančių karius iškėlė į Panemunę. Čia pasidarė didžiausia netvarka, atsirado politrukai, kurie viską gadino. Pairo drausmė – jei kuopos vadas ką nors nubaudžia, tuoj politrukas bausmę atšaukia ir į miestą išleidžia. Batalioną performavo į liaudies armiją.
Aš patekau į pirmą kuopą, kurios vadas buvo majoras Baleišis, būrio vadas – Pabedinskas (vėliau su vokiečiais pasitraukęs į Vokietiją). Visi politrukai buvo žydai. Bataliono komisaras irgi buvo žydas, o mano kuopos politrukas – žydelis Bruser.
Prasidėjo „linksmos“ dienos – po 2 politines pamokas kasdien, po 2 rusų kalbos pamokas, o per pietų pertrauką politrukas dar skaitydavo laikraštį. Mat raudonosios armijos kareivis turi viską žinoti, o poilsio minutės nereikalingos – kad negalvotum apie politiką savo galva.
Vienas kareivis vis klausdavo visokių nesąmonių: kodėl karininko žmona naktiniais baltiniais apsirengusi nuėjo į kiną, kodėl karininkas, parduotuvėje pamatęs kompasą, prašė parduoti kaip laikrodį. Už tokius klausimus tą kareivį išsiuntė į Rygą, į drausmės batalioną 8-eriems metams. Kitą išsiuntė 8-eriems metams dėl to, kad pavėlavo grįžti iš miesto 4 valandas. Daugiau jų niekas nematė.

VILNIUJE
1940 m. rugsėjo mėn. mūsų batalioną išgabeno į Vilnių (Trakų g. 14, buvusio vienuolyno patalpos). Buvusioje bažnyčioje padarė valgyklą. Patalpos mažos. Visas mūsų pionierių darželis atsidūrė Panerių gatvėje. Technika stovėjo lauke.
Buvau paskirtas I būrio trečio skyriaus skyrininku ir grupės vyresniuoju slidininku. Tad eidavau į Vingio parką slidinėti. Čia buvo ramiausia – vyrai geri, o dalinio politruko nebūdavo.
Artėjant pavasariui, iš bataliono surinko visus, mokėjusius dirbti su kirviu, ir išvežė į Varėnos poligoną statyti karininkų valgyklos. Mums vadovavo kapitonas Strimaitis ir bjaurus generolas Razanovas, korpuso komisaras. Senąją kareivėlių laidą paleido namo. Jiems išvažiavus, aš perėjau į ūkio būrį ir tapau batsiuviu.
Gegužės 14 d. dalijau pietus. Užėjo į valgyklą visi politrukai, mūsų karininkai, kuopų vadai, gydytojas Daugirdas ir sanitarijos viršila – iš viso 14 žmonių. Politrukai juos visus nuvedė į korpuso štabą. Su jais buvo dar vienas gydytojas ir jaunesnysis leitenantas, atšauktas iš atostogų paaukštinimui. Vietoje paaukštinimo pateko tiesiog į vagoną.
Po kelių dienų gavome naujus vadus, ką tik karo mokyklą baigusius leitenantėlius. Mes nemokėjome rusiškai, o jie – lietuviškai. Netrukus uždraudė raportuoti lietuviškai. Kareivėliams buvo nelengva tapti ruskiais.
Kartą bataliono puskarininkis kuopos budėtojas Budrys nepriėmė lietuviško raporto. Atsakė: „Neponimaju po litovski!“
Paskui atvežė jaunų kareivių nuo Maskvos. Lauko pirtyje išprausėm, aprengėme lietuviškomis uniformomis. Gavę naujus odinius batus džiaugėsi kaip vaikai. Sakė, jei tvarkingai nešios, po 3 metų namo nusiveš.
Pradėjo mokyti rikiuotės, o jie visai nemoka žygiuoti. Politrukai liepė „spausti“.
Atėjo 1940-ųjų birželis. Mūsų batalionas stovėjo viduryje – iš kairės artilerijos pulkas, iš dešinės – priešlėktuvinis, dar toliau – ryšių batalionas, į kurį vesdavo žiūrėti kino filmų. Tą vakarą grįžom iš kino, sugulėm. Kas užmigo, kas dar nespėjo, kai virš mūsų palapinių pradėjo skraidyti lėktuvai. Prikėlė raštininką komjaunuolį Žygą. Ir vėl ramu.
Rytą puskarininkis klausinėjo, ar visi žmonės yra, ar viskas tvarkoje. Atsakiau teigiamai. Paskui apžiūrėjau sandėlį – žiūriu guli Jakštas. Ne! Ne Jakštas, o komjaunuolis Žygas. Man net negera pasidarė – dabar vėl bus areštai…

KARAS
Lėktuvai vis skraido ir skraido. Politrukai mums sako, kad tai mūsų naujos konstrukcijos lėktuvų manevrai. Birželio 22 dieną vienas lėktuvas praskrido vienoje pusėje ežero, kitas – kitoje. Vieną numušė, bet į ežerą neįkrito. Supratome, kokie čia manevrai – karas! Džiaugėmės, bučiavome vieni kitus, šokom. Nežinojome, kas mūsų laukia.
10 val. visus išrikiavo ir bataliono vadas pranešė, kad mūsų šalį užpuolė vokiečiai. Jie sušuko „Ura!“
Mes – nė žodžio!
Įsakė pasiruošti traukimuisi iš poligono.
Artilerijos pulkas rėkė „Valio!“, mėtė į viršų kepures, kareiviai mėtė vieni kitus.
11 val. išėjome iš poligono. Per vokiečių antskrydžius slėpdamiesi po medžiais ėjome iki vakaro. Vakare sugulėme miške, o mašinos nuvažiavo į poligoną paimti virtuvių ir maisto. Grįžę vairuotojai papasakojo, kad mūsų palapinės lėktuvų sudraskytos, yra aukų.
Auštant vėl kilome į žygį. Visai prašvitus pasirodė meseršmitai. Priešlėktuvinė neturėjo šovinių. Mašinos, karui prasidėjus, išvažiavo į Vilnių parvežti sviedinių ir pradingo. Nesulaukėme. Polit-rukas atsigulęs šaudė į vokiečių lėktuvą. Nepataikė!
Dar pažygiavę sustojome pie-tų. Leitenantas Babilius pasakė kalbą: „Nors fašistai mus užpuolė, bet jie atmušti ir mūsų kariuomenė jau 30 km įėjo į Vokietiją“. Tik staiga įsakymas – pirmyn! Net pietų valgyti nedavė. Tuos, kurių kojos nutrintos, susodino į mašinas. Nors buvau sveikas, į mašiną prie virtuvės patekau ir aš. Po tokios geros kalbos Babilius gavo vadovauti kuopai (vorai).

VĖL VILNIUJE. KARAS
Parvažiavome į savo kareivines Vilniuje. Gavome įsakymą iškrauti mašinas, nes jos turi pasitikti atvažiuojantį batalioną. Kai suveš visus, važiuosime už Vilniaus. „Gausit rusišką aprangą, šaudmenų ir – į frontą ginti Tėvynės“, – sakė rusų karininkas.
Pradėjo kaukti sirenos, skelbdamos oro pavojų. Sulindome į rūsį, kuriame vyrai turėjo pasistatę radijo aparatą. Girdim iš Kauno: „Broliai lietuviai, padėkit vokiečių kariams!“
Tą šauksmą perdavinėjo kas minutę.
Oro pavojus praėjo. Visi išlindom iš rūsio, bet prie mašinų niekas nėjo. Kareiviai būriavosi po 4-5, politrukai vaikė krauti mašinų. Kareiviai jų neklausė ir tarėsi Rusijon neiti. Kažkas tas kalbas perdavė karininkams, kurie tuojau aplink kareivines ir langus išstatė sargybas.
Daugiausia bėgiojo leitenantas Babilius. Įėjęs į štabą su pistoletu rankoje paskui Kundrotą, paklausė: „Tai su kuo tu?“ Tas nustebęs atsakė: „Aš su jumis“. Babilius prisaikdino bataliono vadą.
Ant aukšto buvo pasislėpę ruskeliai. „Nulipkit ir pasiduokit! Už poros minučių mesim granatas!“ – įsakė Kundrotas ir čia pat sukniubo nežinia nuo kieno šūvio.
Mums ėmėsi vadovauti pulkininkas leitenantas Kačionis, kuris naktį netikėtai mirė. Trečią dieną mirusį pulkininką, aprengtą lietuviška uniforma, pasiėmė žmona ir palaidojo.
Antros kuopos patalpose slėpėsi politrukai. Ten buvo keletas mūsų karių ir komisaras. Jų neišleido išeiti.

VOKIEČIAI KAREIVINĖSE
Į juos šaudėme iš visų pusių, paskui metėme granatas ir sprogstamąją medžiagą. Granata suplėšė komisarą, o politruką paėmė vokiečiai. Kareiviams metus granatą, užsidegė durys, o polit-rukas žydelis pasidavė. Vokiečiai čia pat kieme jį nušovė.
Aš pirmąjį šūvį paleidau iš lango. Šaudžiau į bėgančius ruselius. Nepataikiau, nes buvau susijaudinęs – buvo pirmas mano kovos krikštas.
Pradėjo temti. Mums trims stovint sargyboje koridoriuje, pro mus praėjo viršila Balkys. Jam praėjus, kitame koridoriuje prasidėjo šaudymas. Viršila grįžo šlubuodamas ir pasakė: „Koridoriuje rusai!“ Iš sanitarinio pulkininko Kardo paėmėme prožektorių ir išėjome į koridorių. Kažkas nubėgo. Pašvietęs pamačiau sužeistus du mūsų kareivius – Kazlauską ir Žebrauską. Balkys buvo jau subintuotas, Žebrauską aš nunešiau į greitąją, bet naktį jis mirė.
Jaunus kareivėlius susodino į sviedinio išmuštą duobę. Ten sėdėjo rusas leitenantas ir verkė, – matyt, bijojo mirties. Birželio 24-osios rytą atėjo vokiečiai ir paėmė ruselius į nelaisvę. Visą naktį viręs kaip katilas Vilnius aprimo.
Ginklus sumetėme į krūvą, prie kurios stovėjo 2 vokiečiai. Išrikiuotus mus atvedė prie Šv. Jono bažnyčios į Universiteto kiemą. Čia prasėdėjome visą dieną. Atsirado dar du leitenantai – Talanskas ir kitas. Pavakare išsirikiavome ir vėl grįžome į kareivines, pasiėmėm šautuvus, šovinių. Gatvėse plevėsavo Lietuvos vėliavos. Sunku apsakyti, kaip tada jautėmės.
B. d.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Buvusių nebuna :
    Aš pirmąjį šūvį paleidau iš lango. Šaudžiau į bėgančius ruselius Drasus mat atsirado, šaudyti žmogui į nugarą.