Su kokiomis nuotaikomis gyvena Prezidentą Lietuvai išauginęs Užulėnio kraštas?

Loreta EŽERSKYTĖ

Sekmadienį dalyvavome Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. Eidami atiduoti savo balsą dažnas susimąstėme – koks bus penktasis nepriklausomoje Lietuvoje išrinktas šalies vadovas? Ar bus jis toks pat patriotas, kovotojas už lietuvių kalbą ir Lietuvos vardą pasaulyje, koks buvo mūsų kraštietis Antanas Smetona? Ar jam nebus svetima meilė gimtajam kraštui ir jo žmonėms, ar jis supras ir užjaus paprastą, eilinį žmogų?

Pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime gimė 1874 metais, Lietuvą paliko 1940-iais. Nors jį menančių žmonių likę labai mažai, tačiau iškilaus kraštiečio atminimas jo gimtinėje gyvas. Tuo teko įsitikinti apsilankius Užulėnyje, pavaikščiojus prezidento takais Lėne bei Užugiryje.

Lankė A. Smetonos pastatytą mokyklą

Gegužės 12-osios rytas išaušo apniukęs ir vėsokas. Naktį pagaliau sulaukėme lietaus, atgaivinusio žemę ir augalus. Tokiu oru dauguma šventadienį leido namuose.

Kai prieš vidurdienį atvažiavau į Užulėnį, kaimas atrodė tarsi išmiręs. Tačiau netrukus viename kieme išvydau triūsiančią moterį. Netrukus susipažinau su Audrone Žižyte-Benetiene, vėliau labinausi su jos vyru Vytautu Benetu.

Paaiškėjo, jog sutuoktiniai daug metų gyvena Kaune, o Užulėnis – jų abiejų tėviškė.

„Čia mano mamos, Onos Žižienės, gimtieji namai. Mamai jau 98-eri, vienai sodyboje sunku tvarkytis, tad prieš kelerius metus atsivežėme į Kauną“, – pasakojo Audronė.

Kauniečiai čia praleidžia daug laiko. Jie ne tik prižiūri sodybą, bet ir augina daržoves, turi šiltnamį.

Pasisukus pokalbiui apie šiuose kraštuose užaugusį A. Smetoną pašnekovė patikina, jog ji niekada neslėpė ir visada didžiavosi, kad yra kilusi iš Užulėnio: „Ir mano bendramoksliai Vilniuje, ir po to bendradarbiai Kaune žinojo, kad mano tėviškėje yra gimęs ir A. Smetona…“

Ir Audronė, ir jos vyras mokėsi žymiojo kraštiečio 1932 metais pastatytoje mokykloje.

„Jei ne A. Smetona, kažin ar mūsų kaimas būtų turėjęs tais laikais tokią modernią mokyklą? Taip pat savo kraštiečiui turime būti dėkingi ir už asfaltuotą kelią, vedantį į mūsų kaimą“, – sakė A. Benetienė.

Paklausta, ar gali šis kraštas ateityje Lietuvai išauginti dar vieną prezidentą, moteris nusišypsojo: „Ką gali žinoti… Juk ir iš A. Smetonos ne visi to tikėjosi…“

Jau laukia naujojo prezidento

Su Užulėnio kaimo senbuvėmis Birute Stase Bujokiene ir Veronika Meilūniene kalbėjomės Lėno šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Abi bičiulės, kaip ir kiekvieną sekmadienį, atvyko išklausyti šv. Mišių.

„Šiandien mums neeilinis sek-madienis. Dalyvavome Prezidento rinkimuose ir savo balsą atidavėme už, mūsų nuomone, vertą šiame poste būti žmogų…“ – sakė pašnekovės ir pridūrė, jog joms pasirinkti iš devynių kandidatų nebuvo sunku.

Moterys viliasi, kad po rinkimų naujasis šalies vadovas aplankys Užulėnį, pirmojo prezidento gimtinę. Jų atmintyje 2010-ieji, kai čia lankėsi dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Teko su ja už parankės pasivaikščioti ir pasidalinti savo prisiminimais apie Užugirio dvarą…“ – apie neeilinį susitikimą užsiminė buvusi mokytoja ir kraštotyrininkė V. Meilūnienė.

Ji šiuose kraštuose apsigyveno 1954-iais, kai buvusiame A. Smetonos dvare įsikūrė Respublikinė vaikų kaulų tuberkuliozės sanatorija. Jaunutė mokytoja buvo paskirta ligoniukus mokyti lietuvių kalbos.

„Kelias nuo Taujėnų iki Užugirio dvaro labai prastas, buvo ruduo, todėl pirmuosius ligonius į dvare esančią sanatoriją gabeno valtele per Lėno ežerą…“ – į prisiminimus leidosi V. Meilūnienė.

Mokytoja įsitikinusi, jog sanatorija šiame užkampyje atsirado tik todėl, kad tuomet tarp aukštus valdžios postus užėmusių valdininkų buvo tikrų lietuvių – žmonių, kuriems rūpėjo išsaugoti Lietuvos istoriją.

„Kiek Lietuvoje būta dvarų! O kas su daugeliu nutiko sovietmečiu? Jie buvo pasmerkti sugriūti, toks likimas daugelį ir ištiko. Užugirio dvaras šių laikų sulaukė tik todėl, kad jame veikė sanatorija, po to ligoninė. Kažin ar džiaugtumėmės atstatytais rūmais, jei čia 2010 metais nebūtų apsilankiusi šalies prezidentė? Po jos viešnagės dvaro atstatymui užsidegė žalia šviesa…“ – mintimis dalijasi pašnekovė.

Apie dvarą vengė kalbėti

Savotiška likimo dovana buvusi mokytoja vadina tai, jog ji, atvykusi dirbti į Užulėnį, buvo apgyvendinta pas prezidento vyriausiojo brolio Igno dukrą Teodorą Smetonaitę-Dirsienę.

„Ji iš pradžių manęs vengė, matyt, bijojo su manimi kalbėtis, manė, kad esu atsiųsta į kaimą šnipinėti. Tik tuomet, kai sužinojo, jog mano tėvai ištremti į Igarką, o aš nuo tremties išsigelbėjau, pradėjome artimai bendrauti…“ – prisiminė V. Meilūnienė.

Pasak jos, visi vietiniai žinojo, kad čia A. Smetonos dvaras, bet apie tai prisiminti, o juolab garsiai kalbėti bijojo. Jos atmintyje išlikę, kai sovietmečiu vieną Vasario 16-ąją kaime buvo iškelta trispalvė. Žmonės, nors ir bijodami galimų persekiojimų, paslapčiomis, tačiau su pasididžiavimu tarpusavyje dalinosi šia ypatinga naujiena.

„Mūsų krašte iki šiol likę prezidento A. Smetonos įminti pėdsakai. Gyva jo dvasia. Tikimės, kad taip bus ir ateityje…“ – kalbėjo pašnekovės.

Prezidento portretas – šalia šventųjų…

Lėno parapiją aptarnauja iš Vadoklių atvykstantis šios parapijos klebonas Ričardas Banys. Nors į maldos namus susirenka ne itin gausus tikinčiųjų būrys, kiekvieną šventadienį čia aukojamos šv. Mišios. Gegužės 12-ąją pradėdamas Mišių auką kunigas priminė apie kiekvieno piliečio laukiantį sunkų darbą – dalyvauti rinkimuose ir pasirinkti bei balsuoti už tinkamą kandidatą. Tikintiesiems jis linkėjo išrinkti tokį prezidentą, kurį gerbtų ir kurio portretą pagarbiai galėtų pakabinti šalia šventųjų.

„Ši vieta turi atgimti…“

Beveik dvejus metus Lėno parapiją aptarnaujantis kunigas R. Banys viliasi, kad ši vietovė turėtų atgimti.

„Dar viena mano, kaip kunigo ir kultūros darbuotojo, svajonė, kad Lėne, Užulėnyje turėtume gražų kultūrinį gyvenimą. Juk ir prezidentas A. Smetona, kiek yra tekę girdėti, mėgo kultūrą“, – kalbėjo kunigas, kurio giminaičiai iš mamos pusės yra tarnavę prezidento dvare.

Klebonas neslėpė, jog jis labai vertina savo tarnystę A. Smetonos gimtinėje, nes tai susiję su tautos istorija bei paveldu.

Pasak R. Banio, jis, bendraudamas su parapijos žmonėmis, pastebi, jog jie yra išlaikę žymaus kraštiečio atminimą, pagarbą jam. Deja, to jau negalima pasakyti apie jaunąją kartą. Todėl kunigas mano, jog atminties užtušuoti nevalia – ją visi kartu turime atgaivinti, puoselėti ir išlaikyti.

Dvasininkas svajoja, kad su geradarių pagalba pavyktų pagražinti ir Lėno bažnytėlę: „Būtų gražu, kad ir A. Smetonos portretas kabėtų ant nudažytos, o ne apsilupusios sienos…“

Taip pat jis mano, jog dėmesio turėtų sulaukti ir prezidento tėvų kapai, esantys gretimos, Šilų parapijos, šventoriuje. Čia galėtų atsirasti kažkoks atminties ženklas, primenantis jų amžinojo poilsio vietą.

Seneliai bažnyčią pastatė, anūkai privalo puoselėti

Kunigas R. Banys pasidžiaugė, kad Lėne turi uolių pagalbininkų, kurie prižiūri ir puoselėja maldos namelius. Tarp jų yra Žilvinas Dirsė ir Felicija Janiukštytė, kurie draugiškai dalijasi pareigomis.

„Mūsų Feliutė yra tarsi zakristijonas. Pas ją yra bažnyčios raktai, ji rūpinasi visa tvarka. Mano pareigos – per Mišas skaityti skaitinius, rinkti aukas, taip pat šventoriuje šienauju žolę. Šį darbą dirbu ne kieno nors prašomas. Mano nuostata tokia – jei mūsų seneliai sunkiais laikais sugebėjo pastatyti bažnyčią, mes, jų anūkai, privalome ją puoselėti“, – kalbėjo prieš kelerius metus į tėviškę su šeima iš Ukmergės grįžęs ir čia apsigyvenęs Ž. Dirsė, neseniai pradėjęs dirbti Siesikų seniūnu.

Žilvinas apgailestauja, kad dabar Lėnas, palyginti su tuo, kurį jis mena iš vaikystės, labai pasikeitęs, ištuštėjęs: „Labai gerai prisimenu, kad sovietiniais laikais per šv. Antano atlaidus ne tik bažnyčia, bet ir šventorius būdavo pilnas žmonių. O kiek aplinkui tvorą būdavo pristatyta dviračių!“

Vis tik pašnekovas tikisi, kad kaimas, kuriame gimė ir gyveno ne viena karta jo giminaičių iš tėvelio pusės, pamažu atgims. Ir 1928 metais Taujėnų dvaro savininko kunigaikščio Konstantino Radvilos pastatyta, prezidentą A. Smetoną menanti Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, stovinti ant Lėno ežero kranto ir tarsi per vandenį stebinti Užugirio dvarą, sulauks remonto.

AUTORĖS nuotraukos