V. Skirkevičius.

Sveikata

Vaistų nualintam kūnui – augalai kaip saugos diržai

Živilė JOKIMAITĖ-DOLGICH

Lėtinė liga – kaip svetima teritorija, su kuria pacientas turi susipažinti. Be cheminių vaistų, kurie savo greitu veikimu primena lėktuvo skrydį, yra dar įvairių būdų, kaip valdyti ligą. Ir tai – gyvenimo būdo keitimas, naujų mitybos įpročių ugdymas, augalinių ekstraktų naudojimas. Nuo šių veiksnių priklauso, ar reikės didinti cheminių vaistų dozes, ar pavyks išvengti nepageidaujamų šalutinių poveikių ir pristabdyti ligą.

Kasmet Lietuvoje parduodama daugiau nei 72 milijonai vaistų pakuočių. Lietuva priskiriama prie daugiausia vaistų suvartojančių Europos Sąjungos šalių.

Vaistinių augalų ekspertas Virgilijus Skirkevičius pripažino, kad vis didėjantis medikamentų vartojimas yra ne tik Lietuvos bruožas. Visame pasaulyje pastebima tendencija – prastai pasijutęs žmogus kreipiasi į gydytoją tik tada, kai būna išbandęs ne vieną medikamentą. Tačiau savigydos tikslu vartojami vaistai gali maskuoti sunkesnę ligą, dėl to pacientas gali per vėlai kreiptis pagalbos. Nepagrįstas antibiotikų, nuskausminamųjų, raminamųjų ar migdomųjų vartojimas kelia pavojų žmogaus sveikatai, o ypač kepenims.

 – Kuo rizikuoja žmonės, pasikliaudami savigyda? Ar cheminiais vaistais nėra pikt-naudžiaujama?

 – Yra įvairių šio reiškinio priežasčių. Sociologinės apklausos rodo, kad ne visi suvokia pavojų, kokį atneša netinkamas vaistų vartojimas. Jei žmonės teisinasi, kad neturi laiko kreiptis į gydytoją, vadinasi, jie nebrangina savo sveikatos. Blogai pasijutę žmonės net stengiasi atrasti aprašytus internete simptomus ir patys nustatyti sau ligos diagnozę. Socialiniai tinklai ir internetas beveik „perėmė“ medikų darbą, todėl vis daugiau asmenų mano, kad patys sugebės pasirinkti tinkamų vaistų ir gydytis. Jie netgi džiaugiasi, kad tokiu būdu pavyks taupyti laiką ir išvengti eilių poliklinikoje.

Šiais laikais medicinos žinios pasidarė visiems prieinamos, bet blogiausia, kad jos nevertinamos. Apklausos rodo, jog vis labiau pasitikima draugų, giminaičių, pažįstamų, net kaimynų nuomone apie vaistus. Kol ligonis atsiduria gydytojo kabinete, neretai jis būna pasikalbėjęs su keliais tokiais „ekspertais“.

Dauguma vis dar vadovaujasi turgaus dėsniu – jei kažkam padėjo, tikiu, padės ir man. Iš tikrųjų įvairių ligų simptomai būna panašūs, bet tik gydytojas gali atsakyti į klausimą, kokia liga kamuoja pacientą.

 – Kas gali atsitikti, jei žmogus geria vaistus nesilaikydamas gydytojo rekomendacijų?

 – Blogybė yra ta, kad cheminių vaistų paskirtis yra siaura, jų terapinio veikimo laukas nėra didelis. Ilgiau vartojant medikamentus dėl jų toksiškumo sunku išvengti nepageidaujamo poveikio. Pavyzdžiui, yra vaistų nuo peršalimo, kurių galima įsigyti degalinėje, tačiau jie gali apnuodyti kepenis. Peršalus įmanoma karščiavimą, skausmą sumažinti kur kas saugesniu būdu – vartojant augalinius preparatus.

Tačiau vaistų pardavimo taisyklės yra taip sureguliuotos, kad kur kas daugiau dėmesio yra skiriama vartotojų patogumui, bet ne gydymosi saugumui.

Tokiu atveju gydytojų darbas yra nepavydėtinas, nes jiems vis sudėtingiau kontroliuoti medikamentų vartojimą, jie net gali nežinoti, dėl kokios priežasties pablogėjo ligonio savijauta.

Vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Tokį požiūrį dar XVI amžiuje pateikė garsus gydytojas Paracelsas, o mes stengiamės daug ką supaprastinti. Sakyčiau, internetas atnešė ne tik šviesos, bet ir daug tamsos. Specialisto nuomonė jau nieko nereiškia, nes visi turi teisę pasisakyti. Žmogus turėtų saugoti savo organizmą, bet jis neturi kantrybės.

Mūsų klasikinė medicina irgi prisidėjo prie klaidingo požiūrio, nes suteikė iliuziją, kad viską įmanoma išgydyti vaistais. Bet gydytojai praktikai puikiai žino, kad lėtinės ligos nėra išgydomos, o tik kontroliuojamos.

 – Ką manote apie vaistinius augalus? Ar jie galėtų užimti cheminių preparatų vietą?

– Gydytojas Paracelsas yra pasakęs, kad gamta ir sukelia ligą, ir duoda vaistų jai išsigydyti, o mediko uždavinys – atkurti pusiausvyrą ligonio organizme. Minėtasis daktaras išgaudavo vaistus iš augalų ir jais gydė ligas bei žaizdas. Jis tvirtino, kad visi gamtos elementai susiję tarpusavyje ir turi gydomąją galią.

Šiuolaikinėje medicinoje augaliniai preparatai yra šiek tiek menkinami, o cheminiai vaistai liaupsinami, nes jų veikimas yra įrodytas mokslu. Bet vis daugiau mokslininkų pripažįsta, kad nėra tokių cheminių vaistų, kurie neturėtų šalutinio poveikio.

Kita vertus, mes negalime suteikti pacientams, esant kritinei būklei, tokių vilčių, kad augalai užims cheminių vaistų vietą. Jei žmogų užklupo ūmi alerginė reakcija, jo neišgydysi vien ramunėlių arbata. Kita vertus, augalai gali veikti kaip saugos diržai. Pavyzdžiui, vartojant antibiotikus, kontraceptines priemones, priešuždegiminius vaistus yra naudinga tuo pačiu metu vartoti ir kepenis apsaugančius, regeneruojančius, tulžies kokybę ir kiekybę gerinančius preparatus. Vienas iš tokių yra kurkumino (ciberžolės), silimarino (tikrieji margainiai), piperino (juodieji pipirai) derinys. Šios augalinės medžiagos veikia sinergiškai, papildo viena kitos įsisavinimą. Tačiau daugelis nežino, jog ši trijulė pasižymi šildančiu ir gleivinę sausinančiu poveikiu, todėl greta jų būtina atsvara ir šaldančių augalų – gysločio, medetkų, bijūnų šaknies, dilgėlių, kurie taip pat turi kepenis saugantį poveikį. Džiugina tai, kad minėti augaliniai ekstraktai efektyviai saugo mūsų kepenis nuo medikamentinio pažeidimo, o jų mišinį kapsulėse galima įsigyti Lietuvos vaistinėse.

Jei širdininkai geria stipraus poveikio medikamentus, jie turėtų kasdien valgyti obuolių. Šie vaisiai turi daug polisacharidų, o tai yra kaip širdies desertas. Obuoliai maitina širdies raumenį, kad jis nepavargtų.

Kai žmogų vargina ūminė liga, neturėtume laukti, kol suveiks vaistiniai augalai, mes privalome suteikti skubiąją pagalbą – malšinti simptomus, neleisti, kad ligos mechanizmas dar labiau įsisuktų.

 – Pasaulio sveikatos apsaugos ekspertai įspėja, kad lėtinių ligų ateityje tik daugės, vadinasi, vis daugiau žmonių vartos vaistus visą gyvenimą. Kokį vaidmenį atliks augalų ekstraktai?

– Moksliniai tyrimai rodo, kad augaliniai ekstraktai ir jų deriniai nėra tik placebas, juose yra biologiškai veiklių junginių, kurie būtini sveikstančiam organizmui. Tūkstančius metų gyvuojanti fitoterapija apima natūralių augalinės kilmės medžiagų naudojimą gydymui ir sveikatos stiprinimui.

Yra vilčių, kad kartu su medikamentais vartojami augaliniai preparatai padės mažinti terapines dozes ir išvengti nepageidaujamo poveikio.

Fitoterapija itin naudinga reabilitacijos periodu, taip pat po radikalaus, cheminio, spindulinio ar kitokio vėžio gydymo, nes pagerina pacientų savijautą.

Augaliniai preparatai veikia ir profilaktiškai, nes mažina uždegimą, kuris „maitina“ vėžį. Vėžinės ląstelės turi savybę keistis ir tapti atspariomis. Yra duomenų, kad gysločių ar gudobelių preparatai gelbsti susirgus vėžiu, todėl jie vadinami priešvėžiniais augalais.

 – Kaip galima padėti kepenims? Ar tiktų vienas augalas, ar labiau – kelių augalų deriniai?

 – Idealu būtų, jei gydymas būtų taikomas kiekvienam žmogui individualiai, atsižvelgus į jo būklę, poreikius. Juk kiekvienas individas skiriasi pagal tai, kaip veikia fermentų sistema, kokios yra genetinės ypatybės.

Rytų medicinoje nuo seno galioja principas – skirti vaistinguosius augalus pagal žmogaus konstitucinį tipą. Pavyzdžiui, strazdanoti rudaplaukiai vyrai bus gydomi kitaip nei tamsiaplaukiai.

Pasirinkęs tik vieną augalą, žmogus rizikuoja kur kas labiau, nes jis gali netikti jam, netgi išbalansuoti kitas organizmo funkcijas. Tuo tarpu kruopščiai atrinkti augalų mišiniai pasižymi platesniu veikimo spektru, jų poveikis bus saugesnis, labiau subalansuotas.

Būtina suprasti, kad negydome vien kepenų, nes gydome žmogų. Vadinasi, svarbu atsižvelgti ne tik į kepenis, bet ir į virškinamąjį traktą, kepenų ryšį su kitomis organizmo sistemomis.

– Konsultuojate įvairius žmones. Kokios bėdos dažniausiai juos paragina kreiptis patarimų?

 – Tai – nusivylimas ir nerimas dėl sveikatos. Kol esame jauni, priprantame prie minties, kad susirgus tereikia išgerti vaistų ir vėl būsime sveiki. Tačiau vėliau paaiškėja, kad yra ir tokių ligų, kurios neišgydomos, todėl susirūpinimas dėl sveikatos virsta liūdesiu. Tai gali atsitikti sulaukus vos keturiasdešimties ar penkiasdešimties.

Įvairių ligų nualintam žmogui yra svarbu įsiklausyti į savo vidinį balsą, suprasti, kas vyksta jo organizme. Labai blogai, jei pacientas tiki stebuklinga tablete, bet nenori nieko keisti – nei mitybos įpročių, nei gyvenimo būdo, nepasitiki savimi. Dėl šių priežasčių jis patenka į užburtą ratą, nes cheminių vaistų ilgainiui reikia vis daugiau.

Palikite komentarą apie straipsnį