Po 85 metų į Žemaitkiemį grįžo meteoritų ieškotojai

Loreta EŽERSKYTĖ

Šią savaitę Žemaitkiemio apylinkėse dirbo tarptautinė ekspedicija. Profesionali penkiolikos įvairių sričių specialistų grupė, vadovaujama vilniečio profesionalaus meteoritų ieškotojo, licencijuoto Tarptautinės meteoritų kolekcininkų asociacijos (International Meteorite Collectors Association, I.M.C.A.) nario Michailo Ivanovo, į mūsų rajoną atvyko su viltimi rasti 1933 metų vasarį ties Žemaitkiemiu nukritusio akmeninio meteorito skeveldrų. Tuomet pavyko aptikti šiek tiek daugiau nei 40 kilogramų meteoritinės medžiagos. Neabejojama, jog surinkta ne viskas. Tuo labiau kad išlikę neginčijamų faktų, jog meteoritiniai kūnai Kliepšių ežero lede pramušė dvi skyles. Ežero dugnas iki šiol nebuvo žvalgytas.

Surengė susitikimą

Įtemptoje meteoritų ieškotojų darbotvarkėje buvo ne vien kosminio kūno fragmentų paieškos. Trečiadienį ekspedicijos dalyviai Žemaitkiemio seniūnijos salėje surengė susitikimą su vietos bendruomene. Į jį seniūnė Rita Mikutienė pakvietė ir ukmergiškius, taip pat visus tuos, kuriems rūpi kosmoso pasaulis.

Nors renginys nesulaukė didelio susidomėjimo, tačiau jame dalyvavusieji tikrai nenusivylė. Pabendravimu su vietos žmonėmis patenkinti liko ir svečiai. Tuo labiau kad jie į renginį atsivežė 1933 metais meteorito kritimo apylinkėse darytų nuotraukų ir jiems rūpėjo identifikuoti jose pavaizduotas vietas.

Su įdomumu susirinkusieji klausėsi Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus vedėjos dr. Eugenijos Rudnickaitės pranešimo apie meteoritus – jų susidarymą, kritimą, sudėtį, tyrinėjimus, ieškojimus…

Pasak mokslininkės, neabejotina, kad būtent per meteoritus Žemaitkiemio vardas žinomas visame pasaulyje. Didžioji dalis šiose apylinkėse surinktų meteoritinių kūnų saugoma Vilniaus universitete. Tačiau jie tyrimo tikslais yra iškeliavę į kitų šalių laboratorijas.

Lietuvoje rasti keturi meteoritai

Per pastaruosius beveik 150 metų Lietuvoje iš viso stebėti ir rasti keturi meteoritai. Tai Juodžių (Panevėžio rajonas), kritęs 1877 m. birželio 17 d., Akmenės, oficialiuose dokumentuose minimas 1908 m. gegužės 25 d., Andrioniškio (Anykščių rajonas), atskriejęs 1929 m. vasario 9 d., ir Žemaitkiemio (Ukmergės rajonas), planetos paviršių pasiekęs 1933 m. vasario 2 d. vakarą.

Juodžių meteorito išliko tik kelios nedidelės skeveldros (didžiausia sveria vos 48 gramus) ir saugomos ne Lietuvoje. Šaltiniuose minima, jog Akmenės apylinkėse buvo aptiktas apie 1 kilogramą svėręs gabalas, tačiau nėra žinoma, kur jis yra dabar. Andrioniškyje iš viso rasta 11 meteorito fragmentų (bendra masė siekia 4 kilogramus), jais rūpinasi Vilniaus universiteto mokslininkai.

Žemaitkiemio meteoritas yra ne tik didžiausias, bet ir paskutinis. Vėliau mūsų šalyje šių kosminių kūnų kritimo atvejų neužfiksuota. Vienas iš didžiausių – sveriantis daugiau nei 5 kilogramus – Žemaitkiemio aerolito fragmentas dabar eksponuojamas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, kuriame šių metų balandžio 25-ąją atidaryta didžiausia Baltijos šalyse meteoritų ekspozicija.

Į paieškas pasitelkė ir mokinius

Pirmasis netoli Žemaitkiemio miestelio 1933-ųjų žiemą nukritusį meteoritą ėmėsi tirti gamtos mokslų daktaras, fizikas, geologas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mykolas Kaveckis (1889–1969). Praėjus vos kelioms dienoms po šio neeilinio ir visą apylinkę sukrėtusio įvykio mokslininkas organizavo paieškų ekspediciją ir rastosios medžiagos tyrimus. Dar tais pačiais metais lietuvių ir vokiečių kalbomis išleido knygelę „Žemaitkiemio meteoritas. Der Meteorit von Žemaitkiemis“. Leidinėlyje rašė, kad 1933 m. vasario 2 d. Lietuva susilaukė gana reto iš pasaulinės erdvės svečio – ganėtinai didelio meteorito. Pirmą žinią apie jo kritimą profesorius gavo vasario 6-osios vakare, o vasario 8-ąją su keliais pagalbininkais jau buvo Žemaitkiemyje.

Vietos policijos viršininkas mokslininkams parodė žmonių jau surinktus keturis meteorito fragmentus, iš kurių didžiausias svėrė daugiau nei 7 kilogramus. Apklausus liudininkus paaiškėjo bendras įvykio vaizdas. Vasario 2-osios vakarą, apie 20.30 valandą, meteoritas krito tarp dviejų netoli Žemaitkiemio esančių kaimų – Kliepšių ir Rundžių.

M. Kaveckio ataskaitoje paminėta, jog rytinė horizonto dalis staiga nušvito, gyventojai išgirdo ūžimą, šnypštimą, perkūniją primenantį dundėjimą, įvairaus garsumo trenksmus bei sprogimus. Reiškinys truko vos kelias dešimtis sekundžių, po to viskas nurimo.

Tuomet vasario 9-ąją, pasitelkę grupelę Žemaitkiemio mokyklos mokytojų ir mokinių, mokslininkai pradėjo meteoritinės medžiagos paieškas. Per kelias dienas aplinkinėse suplotu sniegu padengtose pievose ir laukuose, Kliepšių kaimo sodybų teritorijose ir ežero pakrantėje, įskaitant ir anksčiau rastuosius, surinkta 20 įvairaus dydžio bendros 42 194 gramų masės gabalų, išsibarsčiusių beveik apskritos formos plote, kurio skersmuo – maždaug 2,5 kilometro.

Išsamūs M. Kaveckio atlikti tyrimai parodė, jog Žemaitkiemio meteoritas akmeninis – apytiksliai 83,5 procento šio kosminio kūno sudaro silikatinės kilmės medžiaga, o 16,5 procento – metalų priemaišos. Taip pat mokslininkas darė prielaidą, jog meteoritų amžius atitinka Žemės amžių.

M. Kaveckis minėtajame leidinėlyje taip pat rašė: „Keletas didesnių egzempliorių, pramušę ežero ledą, žuvo (…). Nors pavyko surinkti apie 42 kilogramus, bet, mano manymu, pilnas Žemaitkiemio meteorito svoris turėtų būti virš 50 kilogramų“.

Subūrė tarptautinę ekspediciją

M. Ivanovas neslėpė, jog jis, išsamiai susipažinęs su profesoriaus M. Kaveckio atliktais tyrinėjimais, išstudijavęs visus išlikusius dokumentus, vis puoselėjo mintį atvykti į Žemaitkiemio apylinkes. Kai ryžosi ekspedicijai ir ėmė burti komandą, atsiliepė mokslininkai iš Lietuvos, Čekijos, Šveicarijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos.

Pasak ekspedicijos organizatoriaus ir vadovo, buvo suformuota 15 specialistų grupė. Joje – geologai, paleontologai, archeologai, kitų sričių žinovai, taip pat ir profesionalūs narai. Žemaitkiemio meteorito paieškose dalyvavo iš Rusijos atvykęs vienas geriausių meteoritų ieškotojų pasaulyje Dmitrijus Sadilenko, iš Čekijos sulaukta I.M.C.A. įkūrėjo Sergejaus Vasiljevo, projekte sutiko dalyvauti ir garsus šveicarų meteoritologas Markas Jostas, mask-vietis Aleksandras Karachanzevas bei kiti specialistai. Prie projekto prisijungė ir ekspediciją konsultavo Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus vadovė dr. E. Rudnickaitė.

Kuo daugiau ieškotojų, tuo didesnė tikimybė rasti

Paieškose buvo naudojami specialūs detektoriai, moderni nardymo įranga.

M. Ivanovas juokavo, jog rasti meteoritą – kone tas pats, kaip šieno kupetoje ieškoti adatos. Nors paieškos nebuvo vaisingos, projekto vadovas entuziazmo nepraranda. Esą, kuo daugiau ieškotojų, tuo didesnė tikimybė rasti…

Renginyje dalyvavę meteoritų ieškotojai užsiminė, jog šių dangaus kūno liekanų reikėtų ieškoti ne tik Kliepšių ežere. Nemaža tikimybė jų aptikti ir Valų miške.

Susitikti su ekspedicija atėjęs buvęs Žamaitkiemio mokyklos ilgametis direktorius Stasys Algirdas Misiūnas pasakojo, jog jis meteoritų yra ieškojęs su mokiniais, po to tai darė su anūkais.

„Deja, iki šiol rasti nepavyko…“ – šypsojosi žemaitkiemietis.

Žemaitkiemio seniūnė R. Mikutienė apie meteoritą išgirdo vaikystėje. Jos tėvelis ne tik matė šio dangaus kūno kritimą, bet ir dalyvavo ieškant jo skeveldrų, netgi jų rado.

„Dabar Žemaitkiemyje gyvų liudininkų jau nelikę. Tačiau vietiniai žmonės iš tėvų ir senelių yra girdėję apie šį neeilinį įvykį. Smagu, kad gyvename šiame krašte, kurį plačiai išgarsino meteoritas“, – sakė seniūnė.

AUTORĖS nuotraukos