Kultūra

Jubiliejinė paroda: dailininko padėka meno gimtinei

Loreta EŽERSKYTĖ

Tris savaites Kultūros centro dailės galerijoje veikė Anatolijaus Stiško tapybos paroda „Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“. Ji buvo skirta paminėti dvi reikšmingas sukaktis – dailininko 80 metų jubiliejų ir 40 metų, kai jis apsigyveno Lyduokių seniūnijos Griežionių kaime.

Paroda baigėsi, joje eksponuoti paveikslai tęs savo kelionę ir iškeliaus į kitas sales. Vienas dailininko darbas – naujausias paveikslas „Pasiuntinys“ – dovanotas Ukmergės švč. Trejybės parapijos bažnyčiai ir Atvelykio išvakarėse perduotas maldos namams. Kaip pažymėta dovanojimo akte, paveikslas, šlovinantis dvasinį sakralumą, dangaus ir žemės palaiminimo šviesos skleidimą, įteikiamas ne tik šiai bažnyčiai, mūsų krašto žmonėms, bet ir ateities kartoms.

Parodos atidarymo šventėje, kurią vedė jos kuratorius, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų Ukmergės filialo direktorius Regimantas Baravykas, dalyvavo rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas, iš sostinės atvykę akademikas Algirdas Gaižutis, menotyros mokslų daktarė Nijolė Tumėnienė, profesorius Giedrius Kazimierėnas, kino režisierius Linas Augutis. Dailininką pagerbė Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Šarūnas Petrauskas, Lyduokių seniūnas Vytautas Toliūnas, bend-ruomenės atstovai, kaimynai iš Griežionių kaimo, giminės. Taip pat sulaukta nemažai dailininko talento gerbėjų, bičiulių ne tik iš Ukmergės, bet ir iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Renginį muzikos kūriniais papuošė Meno mokyklos Muzikos skyriaus styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas mokytojos Virginijos Mažeikienės, bei poezijos skaitovai.

Kultūros centro parodų galerija atidaryta 1991 metais. Nuo jos gyvavimo pradžios čia surengtos trys A. Stiško parodos.

Jubiliejinėje parodoje eksponuojami darbai pirmiausia buvo pristatyti Vilniaus rotušėje. Po to susidomėjimo sulaukusios parodos surengtos Panevėžyje bei Klaipėdoje.

„Šią, jubiliejinę, vainikavo dvejus metus kurtas paveikslas „Pasiuntinys“. Šis kūrinys nuo jo idėjos iki paskutinio potėpio dvelkė giliu dvasingumu, nes buvo kurtas kaip dovana. Ir ne bet kam, o bažnyčiai“, – kalbėjo R. Baravykas.

Paveikslo dovanojimo aktą pasirašė R. Janickas, R. Baravykas, Danielius Karalis ir A. Stiško, paveikslą priėmė Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Š. Petrauskas.

Tai trečias dailininko darbas, kuris savo vietą rado bažnyčioje. Po vieną A. Stiško paveikslą turi maldos namai Vilniuje ir Lyduokiuose.

Renginyje paminėta, kad A. Stiško darbų yra svarbiausiuose Lietuvos bei užsienio – nuo Europos iki Amerikos – muziejuose, galerijose.

Ši paroda, kaip ir kitos, vykusios pastaraisiais metais, vadinosi „Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“. Menininkas įsitikinęs: šiuose keliuose žodžiuose telpa visa jo kūryba. Šalia paveikslų, kuriuose su meile ir aistra teptuko mostu ant drobės išlietas lietuviško kaimo peizažas, čia gyvenantys žmonės, Dailės galerijoje autorius apgyvendino, kaip pats sakė, kelis daiktus „iš kaimiškos aplinkos, kad aplinkui skleistų tą nepakartojamą aromatą“. Lankytojų akį traukė instaliacija, kur tarp sudžiovintų žolynų, pievų gėlių meniškai įkomponuoti dailininko teptukai, dažai, rėmas naujam paveikslui… Ją konsultuodamasi su autoriumi paruošė diplomuota dizainerė Ilona Smulskienė. Taip pat savo ranką apipavidalinant salę pridėjo ir Nijolė Nečiūnienė.

Į susirinkusiuosius kreipdamasi N. Tumėnienė pažymėjo, jog Anatolijui dar nuo studijų išlikęs noras tapyti didelius paveikslus, prisodrintus minties, grožio, gėrio, poezijos, saulės…

Pasak menotyros mokslų daktarės, A. Stiško nėra dainininkas, kuris paveikslą nutapo greitai: „Jis prie vieno darbo gali dirbti kelerius metus. Ir ne todėl, kad jis didelis. Todėl, kad į jį įdeda daug širdies, minties, šilumos. Žmogus, į jį žiūrėdamas, tarsi perskaito tapytojo nusiteikimą…“

Profesorius G. Kazimierėnas mano, kad A. Stiško yra tarp tų dailininkų, kurie labai sėkmingai pabėgo nuo miesto triukšmo į kaimą ir čia išsiskleidė jo talentas. Labai svarbu, kad dailininkas savo drobėse turi ką pasakyti, ir moka tai daryti.

Akademikas A. Gaižutis į paveikslus pažvelgė filosofo žvilgsniu. Jo žodžiais tariant, kai kurie A. Stiško paveikslai primena sudėtingą, daugiabriaunį muzikos žanrą – simfoniją.

„Paveiksluose, kur nutapytas peizažas, išreikštas gyvenimo džiaugsmas – kaip gera gyventi ir džiaugtis. Ko žmogus ateina į šį pasaulį? Būtent būti laimingu ir džiaugtis…“ – kalbėjo akademikas.

A. Gaižutis taip pat teigė, kad dailininko paveikslai bėgant laikui įgis dar didesnę vertę, nes jie turi savo energetinį lauką. Juose slypi ne vien tai, ką juose matai. Per ne vienerius kūrybos metus autorius į juos įdeda labai daug pakylėtos savo energetikos, kuri nusėda ir persiduoda mums.

„Sinfonia Pastorale iš Lyduokių kaimo“ – tai dailininko tapybinė giesmė apie savo didžiąją meilę – meilę šiam kraštui, jo grožiui, jo dvasiai, jo žmonėms. Jo paveikslai gimė Lyduokių krašte, jie nutapyti iš natūros – ten, kur alsuoja mūsų kaimo žmonių dvasia, ten, kur plevena mūsų gamtos viliojanti aura, ten, kur savo senojoje sodyboje gyvena ir dirba dailininkas. Neatsitiktinai ši paroda skirta pagerbti kaimo žmones, kurie tapo A. Stiško paveikslų herojais, kurie suteikė jo darbams ypatingą dvasią, aurą, poetiką ir ypatumą.

Pats dailininkas tarė padėkos žodį Ukmergės kraštui ir tai vietovei, kuri vadinasi Lyduokiai, bei jos žmonėms. Tai lobis, kuris akumuliuoja menininką. Jei nebūtų jų, nebūtų ir šių paveikslų su tokia dvasia ir tokiu autentiškumu. Šiam kraštui, čia gyvenantiems žmonėms A. Stiško dėkingas, kad gali kurti tai, ką diktuoja jo širdis…

AUTORĖS nuotraukos

Akimirka iš parodos atidarymo šventės.

A. Stiško pasirašė dovanojimo aktą.

Dailės galerijoje eksponuojamos dailininko drobės.

Anatolijaus Stiško mintys

„Būna minučių, kai ne eksperimentų – izmai, o palaima ir meilė vedžioja dailininko teptuką. Ir jis prie drobės paviršiaus prisiliečia tūkstančiais švelnučių bučinių. Kiekviena minutė, kiekvienas paveikslo centimetras prisipildo šio jausmo alsavimo – kitaip neskamba sielos muzika. Tai spontaniška kaip meilė“.

„Aš 40 metų gyvenu kaime. Ten persikėliau iš didmiesčio – iš gelžbetoninės erdvės. Pajutus, kad ta erdvė ne mano, mano gyvenime atsitiko taip, kad keliai atvedė į Lyduokių kaimą. Jauki vietovė, daug medžių – galingų ąžuolų, uosių, beržų. Ir pievos, pievos, pievos!.. Ir netoliese – miškas. Šitoje vietovėje man taip patiko, čia taip lengva kvėpuoti, kad mano tapymas pradėjo lietis kaip iš pypkės. Tos žydinčios pievos, ta erdvė, medžių šlamėjimas buvo toks žavesys ir įsimylėjimo būsena mano sieloje… visi šie jausmai manyje vos tilpdavo! Jūs galite įsivaizduoti, su kokiu įkvėpimu liejosi mano tapybos darbo procesas. Tai buvo ne paišymas, ne tapymas… tai buvo susižavėjusios sielos giesmė! Ir tai tęsiasi jau 40 metų. Ir pradėjau suvokti, kad viską, ką aš bepaišyčiau, kitaip ir nepavadinsi kaip „giesmė“.

Ir kada manyje brendo vieno paveikslo gimimas, iš tos vietovės, kur aš gyvenu ir kasdien matau prieš akis, jis savaime, be mano valios pastangų, susiformavo į labai savitą struktūrą, formą ir spalvinį akordą. Jam savaime atėjo pavadinimas – Sinfonia Pastorale.

Kodėl aš panaudojau tokią terminologiją? Todėl, kad man muzikinis pasaulis ir paveldas labai pažįstamas, jis užima didelę dalį mano gyvenimo. Mane supanti gamta yra tokia žavinga, kad aš nuolat girdžiu muzikinius akordus. Ir ne veltui Klodas Debiusi sakė – „O kam kurti muziką, kada jos pilna visa gamta? Ją reikia tik sugebėti tinkamai užrašyti. Ir tai skambės kaip didelė dvasinė vertybė.”

Atsitiko taip, kad viską, ką bedaryčiau, viskas tai ir yra mano pastoralinė simfonija iš Lyduokių kaimo. Tai faktiškai tapo mano „brendas“, firminis ženklas. Ir tai gimė savaime, natūraliai. Ir tai be abejo yra labai dėkinga ir savita gaida – dailininko giesmės gaida“.

„Gyvenimas – tai yra kelias. Šiuo atveju – dailininko kelias. Ir nėra kaip išmesti iš to pražygiuoto kelio kokį nors žingsnį. Kelias visada yra reikšmingas ir prasmingas. Nepavarkite jame. Priekyje dar yra daug naujų žingsnių, naujų pažinimų, naujų atradimų“.

Palikite komentarą apie straipsnį