Žuvintės šaltinio paslaptis

Žurnalistas, rašytojas Šarūnas Laužadis pradėjo rašyti į spaudą jau mokyklos suole. Vėliau bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, buvo kelių laikraščių redaktorius, išleido nemažai knygų. Jo kūryboje vyravo kelios temos, tarp jų – ir istorinės. Š. Laužadis sako, kad susipažinęs su poete, rašytoja iš mūsų krašto Dalia Jazukevičiūte, susidomėjo Ukmergės žeme. Rašytojui kilo mintis sukurti sakmę apie Ukmergę „kitaip, nei visi jau buvo įpratę girdėti“. Spausdiname šį kūrinį.

…Tyliai ošia savo paslaptis, senąsias Lietuvos girias menantys, vešlūs Deltuvos ir Siesikų krašto miškai. Ežerų gausa šis kraštas negali pasigirti, tačiau drąsiai gali didžiuotis Šventosios pakrančių grožiu. Nuo pat Ukmergės miesto prasideda Pivonijos ir Dukstynos pušynai. Toliau į abi puses plyti Šaltupio, Bugenėlių, Vytinėlės, Lokės, Vaizgeliškių, Medinų, Kopūstėlių miškai, kurie traukte traukia. Gyvybės jiems suteikia ne tik ramiai plaukianti Šventoji, bet ir čiurlenančios Armonos, Šventupio, Vikšupio, Pavarklos ir kitų upelių sidabrinės gijos, akį glostantys Žalgirių, Dirvonų ir Navikų ežerai, miškų žalumą paįvairina vaizdingos Šventosios krantų atodangos, o pati gražiausia atsivėrusi toje vietoje, kur Armona į Šventąją įteka. Čia, pačioje šių upių santakoje, aukštai iškėlęs galvą virš aplinkinių miškų, rymo Sukinio piliakalnis, ant kurio kadaise stovėjo pilis. Nelengvai priešų įveikiama buvo ši pilis, nes pakilus stačiu Šventosios skardžiu, teko dar aukštesniais ir statesniais piliakalnio šlaitais ropštis, o patekus į viršų, dar reikėjo pilį gynusius lietuvius įveikti. Dabar iš nuostabios regyklos, nuo Šventosios upės skardžio matyti toli atsiveriantys vaizdai, o šalimais ramybe dvelkia legendinis akmuo Mokas, pelnęs didžiausią pagarbą šiuose kraštuose. Tarsi vaikas prie jo glaudžiasi mažesnis akmuo, žmonėse Mokiuku vadinamas, o netoliese, truputį žemiau, verda kunkuliuoja peržiem neužšąlantis Žuvintės šaltinis. Bet šiandien mažai kas bežino, iš kur visa tai…

* * *

Pasakojama, kad kitados kitoje Šventosios upės pusėje gyvenusi Mokų šeimyna. Mokas ir jo pati buvo garsūs išminčiai, pas kuriuos žmonės iš toli ateidavo pagalbos prašyti ar išminties pasisemti. Net iki mūsų dienų išlikęs posakis: „Eik pas Moką pasimokyt.“ Bet laikui bėgant, kuomet mūsų šalį užvaldė naujojo tikėjimo skelbėjai, kurie tarsi žmones gero mokė, bet iš tiesų nėra tokio šuns, kuris nevizgina uodega, kad ir koks piktas jis bebūtų. Taip ir šie atėjūnai širdyse kūrė planus, kaip čia visus užvaldyti ir jiems nepaklūstančiais atsikratyti. Pirmiausia jie pamėgino gražiuoju prisivilioti jaunąjį Mokiuką, bet tėvas tai matė ir nuolat mokė sūnų:

– Neparduok savo sielos nelabajam, nesusidėk su jais, vaikeli, nes paskui gailėsiesi. Žinok, ne kiekviena šypsena iš širdies išplaukia – net vilko meilė tikresnė už apsimestinai pamaldžią žmogaus šypseną.

Tuomet nedorėliai atėjūnai pradėjo kitokiais būdais žmones nuo Mokų nukreipti, trukdė jiems pas išminčių lankytis, o kuomet ir tai nepadėjo, pradėjo jie kurstyti žmones prieš Mokus, o piemenis mokė jų trobelę akmenimis apmėtyti. Netekęs kantrybės, sumanė Mokas persikelti į kitą Šventosios upės krantą. Jis buvo girdėjęs, kad ten vešlūs ąžuolynai ošė, juose galingi stumbrai ir briedžiai šeimininkavo, o pačiose girių tankynėse senoliai išminčiai nuo senų laikų gyveno ir vien tik su išmintingaisiais vilkais ir gražuoliais žalčiais draugavo. Tai ten ir jis su savo šeima tikėjosi ramybę surasti.

Mokienė iš karto su vyru sutikusi, bet sūnus niekaip nenorėjo šio kranto palikti. Mat netoliese gyvenusio žvejo šeimoje augo gražuolė mergelė Žuvintė, kuri jam labai patikusi. Kiekvieną rytą saulei tekant pasitikdavo jis Žuvintę, beeinančią su tėvu tinklų patikrinti. Tuomet ji mažumėlę atsilikdavo nuo tėvo ir ilgai ilgai jaunojo Moko gerų žodžių klausydavo, apie gražų gyvenimą svajojo. Bet nebuvo lemta jų svajonėms išsipildyti, nes pagaliau baigėsi Moko kantrybė ir vieną dieną paliepė jis sūnui paklusti jo valiai. Mokiukas, nieko nelaukęs, tuoj pat nubėgo pas savo mylimąją pasiguosti, bet nieko pakeisti negalėjo. Mat, tėvo valia tais laikais buvo šventa…

– Aš vis tiek sugrįšiu pas tave, – kalbėjo jaunikaitis išsiskirdamas. – Ar lauksi?

– Būtinai! – trumpai atsakė nuliūdusi mergelė ir, kaip savo meilės dalelę, užrišo jam ant kaklo baltą skarelę. Tai buvo viskas, kuo ji galėjo jam padėti, bet jaunuoliui to pakako. Jis juste pajuto, kad rankos, teikiančios net menkiausią pagalbą, nepalyginti švelnesnės už pamaldžias lūpas.

Mokai dar tą patį vakarą susirinko mantą ir temstant, kad svetima akis mažiau matytų, išsiruošė į kelią. Bet vos tik saulė ryte pakilo, po apylinkes šmirinėję netikėliai ir persimetėliai greitai pastebėjo, kad Mokų trobelė ištuštėjusi. Supratę Moko gudrybę, jie garsiai šūkaliodami ir grasindami, puolė Mokus persekioti. Tuo tarpu šie jau buvo gerokai nutolę ir tik retsykiais vėjas atnešdavo iki jų persekiotojų šauksmus ir grasinimus. Bet Mokas atsargus buvo ir sumanė persekiotojus paklaidinti. Mėtydami pėdas, brovėsi Mokai devynias dienas per tankias girias, brido per pakrančių pelkes. Bet persekiotojai minė jiems ant kulnų. Tuomet Mokai priėjo Šventosios tėkmę ir mažumėlę pailsėjo, susiruošė plaukti į kitą krantą. Mokas pirmasis įsibrido į vandenį ir prisakė šeimynai, šiukštu, neatsisukti atgal.

– Ištartas žodis ir praėjusios dienos – jau praeitis. Nesidairykite atgal, į praeitį jau nebegrįši, nors ir paukščiu skraidysi, o baimės akys didelės… – mokė jis ir pirmas nuplaukė į kitą krantą, o iš paskos pasekė ir pati su sūnumi.

Mokas su sūnumi plaukė nesidairydami ir pirmieji, upę perplaukę, į krantą užsiriog-lino, tik Mokienė neskubėjo. Ji taip bijojo persekiotojų, kad pačiame upės viduryje atsisuko ir pamatė artėjančius persekiotojus. Ją sukaustė baimė ir nei rankos, nei kojos nebeklausė. Įklimpo ji toje vietoje, kur plaukusi ir, akmeniu pavirtusi, ėmė upės dugnan grimzti.

* * *

Gailiai suskaudo Žuvintei širdelę, kuomet ryte ji rado tuščią Mokų trobelę, bet meilė suteikia sparnus ir ji nusprendė, kad ir kas bebūtų, surasti savo mylimąjį. Pargrįžusi namo, ji niekam nieko nesakė ir devynias dienas laukė tinkamo meto. Pagaliau vieną dieną sulaukė, kuomet saulė pasiekė patį dienovidį, o namiškiai sugulė popietinio pogulio, ji slapčia paliko namus. Basa takučiu nubėgo prie vandens, sėdo į tėvo laivelį ir pradėjo irtis į kitą krantą. Bet srovė ėmė nešti ją upe žemyn ir iki pat vakaro Žuvintė sunkiai yrėsi. Jau saulė buvo visai prie laidos, o delnus irklai pritrynė iki kraujo, kai ji pasiekė kitą krantą ir šaukdama puolė ieškoti Mokų.

Tuo tarpu Mokas su sūnumi, kitame krante būdami, visą dieną laukė Mokienės ir dar nenorėjo patikėti tuo, kas nutiko. Tik vakarop, saulei leidžiantis, Mokas balsu pradėjo raudoti:

– O dievai! Pakelkit mane į savo aukštybes, kad galėčiau bent ją pamatyti!

Ir staiga iš giedro vakarėjančio dangaus sugriaudėjo Perkūnas, o žemė po kojomis sujudėjo ir pradėjo kelti aukštyn. Nespėjo nė sutemti, kaip toje vietoje, kur jiedu stovėjo, atsivėrė aukštas aukštas skardis, nuo kurio matėsi net patys tolimiausi kraštai. Mokai pasijuto kaip tie ąžuolai, kurie pirmieji pamato tekančią saulę ir paskutiniai ją palydi. Bet džiaugsmo jiems tai neatnešė. Kuomet skardis pakilo aukščiau visų miškų ir kalvų, pamatė Mokas su sūnumi Šventosios vandenis, iš kurių dar kyšojo palengva dugnan begrimztančios Mokienės nugara.

– Nieko šiame pasaulyje nėra tikra, išskyrus mirtį, – sunkiai sudejavo Mokas. – Pasiimk ir mane, Žemele, akmeniu paversk, kad širdis neplyštų…

Išklausė dievai Moką, pagailo jiems, kaip kankinasi žemės vaikas, ir akmeniu jį pavertė. Tuo tarpu sūnus tylėjo it žadą praradęs – žemai žemai, prie pat vandens pamatė jis Žuvintę beatskubančią. Širdis suvirpėjo iš džiaugsmo ir norėjo pulti prie jos, bet kojos jau nebeklausė. Mat tėvo užkeiktas ir jis akmeniu pradėjo virsti. Bet dar jis viską matė, dar galėjo šaukti.

– Vilku geriau staugčiau, vilkolakiu naktimis lakstyčiau! – iš jo širdies išsiveržė tokia graudi graudi aimana, kad net iš Taujėnų ąžuolynų ir Alionių pelkių ir dar iš kitų miškų vilkai subėgo. Pakėlę galvas į Mėnulį jie pradėjo taip staugti, kad atrodė net akmenį gali prikelti. Ir šis stebuklas įvyko. Stojus mėnesienai, mažesnis akmuo prasivėrė ir iš jo pasirodė jaunasis Mokas. Bet… tai jau buvo nebe tas dailus jaunikaitis, o vilkolakis, kurį išdavė ilgi lenkti nagai ir vešlūs antakiai, suaugę ties nosimi. Apsidairė jis ir, pakėlęs galvą į Mėnulį, visu balsu suriko:

– Žuvinte, Žu – u – vinte!

Bet vietoj žodžių tik garsus vilko staugimas pasklido plačiai po kraštą, ir jis, akies mirksniu vilku pavirtęs, kartu su vilkais nulėkė žemyn į slėnį pas Žuvintę.

– Žuvinte, Žu – u – vinte, Žu – u – vi – i – in – te!… – šaukė jis artėdamas prie sukniubusios mergelės, bet niekas vilkolakio kalbos nesuprato. Tik iki pat Mėnulio, šiurpindamas girias, sklido pratisas vilko staugimas.

Krūptelėjo mergelė naktyje tiek vilkų pamačiusi. Nežinojo ji, ko galima tikėtis iš artėjančių plėšrūnų, bet atsisėdo ant aukštumėlės ir laukė. Bet šie nieko jai nedarė ir vis artėjo. Ir staiga jos mylinti širdelė pažino patį didžiausiąjį vilką jų priešakyje, nes po kaklu, toje vietoje, kur buvusi užrišta skarelė, švietėsi balta dėmė. Priėjo jis prie Žuvintės ir norėjo jai kažką gražaus, meilaus pasakyti, bet nei vilkams, nei vilkolakiams neduota žmogaus balsu kalbėti, tad jis tik švelniai lyžtelėjo mergelei skruostą. Kiti vilkai stovėjo už jo ir nieko jai nedarė. Dabar Žuvintė suprato, juste pajuto, kad ir laukiniai žvėrys turi jausmus, kad ne visada iššiepti nasrai reiškia pyktį. Meilės spinduliais nušviestas ir vidine širdies šiluma sušildytas gyvenimas Žuvintei pasidarė toks gražus, kad ji apsikabino vilko kaklą ir norėjo taip amžiams su juo pasilikti. Bet stojo pilnatis, išsisklaidė paupės rūkas, išsiskirstė vilkai, o kartu pranyko ir jos mylimasis. Mat vilkolakis turėjo sugrįžti į savo akmeninį guolį. Tik lieknos pušelės svyravo pakrantėje aukštai galvas iškėlusios ir amžinybę ošė. Atrodė, jog linguodamos jos juokėsi iš bejėgių Žemės vaikų…

Tuomet mergelė taip gailiai pravirko, kad net Žemei Motinėlei jos pagailo, ir ji nelaimingąją Žuvintę į save priėmė. Lyg rūkas prapuolė mergelė, nespėjus nė Saulei patekėti, o toje vietoje, kur ji rymojo, gilus šaltinis atsivėrė, kad ir dabar to šaltinio dugno niekas neišmatuoja. Vanduo jame taip kunkuliuoja, su smėliu maišosi, kad net per didžiausius šalčius neužšąla. Tai dėl to, kad mylimasis galėtų ją lengviau surasti ir kasnakt prie jos ateiti. Kiekvieną vidurnaktį pasirodo vilkolakis prie šaltinio, tuomet jiedu su Žuvinte, trumpam vėl žmonėmis atvirstantys, o tie, kurie juos matė, Žuvintę pradėjo Vilko mergele arba Vilkmerge vadinti. Tai nuo to ir visas kraštas Vilkmergės vardą įgavo.

* * *

Ir dabar Ukmergės krašto miškai sužavi kiekvieną juos pamačiusį. Šventosios pakrančių miškus, kuriuose tarp brandžių miškų ir malonių akiai jaunuolynų kartkartėmis netikėtai atsiveria nuostabios laukymės, mėgsta tiek keliaujantys pėsčiomis, tiek plaukiantieji baidarėmis. Ir ne tik dėl grožio šie miškai lankomi. Čia, kur lieka laisvesni nuo medžių ar krūmų ploteliai, savo vietą suranda patys mažiausieji augalai – uogos, grybai ir įvairiausios žolelės. Tai šie miško turtai ir sutraukia didžiąją dalį lankytojų. Kai Šventosios pakrančių miškuose suraudonuoja žemuogėlės, pradeda sirpti mėlynės, avietės, bruknės, juose pasirodo pirmieji lankytojai, kurių nesibaigianti gausybė užplūsta pradėjus dygti grybams. Baravykai ir voveraitės, raudonikiai ir lepšiukai, kazlėkai ir žaliuokės, ir kokių dar tik tenai nesiranda. Tik ne visi jau bežino šių miškų žiląją praeitį, kurią primena netoli Armonos įsiliejimo į Šventąją rymantis legendinio Deltuvos valdovo Kukovaičio kalnas, kur teberiogso senasis Mokas ir netolimame slėnyje kunkuliuojantis ypatingas Žuvintės šaltinis. Žmonėse pasakojama, neva ten pinigai paslėpti dega. Bet tie, kam tenka laimė didžiulį vilką ir gražuolę mergelę prie jo prisiglaudusią pamatyti, nebetiki jokiais pinigais. Suprato jie, kad tik meilė ir tikėjimas, o ne pinigai, atneša žmogui tikrąją laimę.