Žmonės

Kunigas Boleslovas Pacevičius

Aleksandras SAKAS

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: „Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi“. Jis užsuko ir pasiliko su jais. (Lk 24, 28-29)

Boleslovas Pacevičius gimė 1909 metais Ukmergėje. Tėvai – Kazimieras Pacevičius ir Zofija Dambrauskaitė-Pacevičienė – netrukus persikėlė į Pašilę prie pat Ukmergės. Ten tėvas buvo gavęs tarnybą Vaitkuškio dvare, pas grafą Stanislovą Kosakovskį. Pašilėje prabėgo Boleslovo vaikystė.

 Dvasininko mama, siuvėjo dukra, ir pati mokėjo siūti. Kai Boleslovo tėvelį per Pirmąjį pasaulinį karą paėmė į rusų kariuomenę, mama siuvimu maitino šeimą – savo motiną ir keturis mažus vaikus. Karo metais siautėjo ne viena epidemija – Z. Pacevičienė palaidojo du savo mažylius. Ir Boleslovas buvo užsikrėtęs šiltine, bet išgijo.

Nuo mažens jis norėjo tapti kunigu. Nors buvo gabus ir darbštus vaikas, skaityti išmokęs dar iki mokyklos, jo svajonė rodėsi neįgyvendinama – kad taptum kunigu, reikėjo ilgai mokytis, o lėšų tam nebuvo.

Laimei, 1917 metais Pašilėn atvyko lenkai ponai Zdobickai ir įsteigė ten nemokamą mokyklą. Tiesa, lenkišką, bet vaikui tai netrukdė – jo šeimoje, kaip ir Pašilėje, daugiau buvo kalbama lenkiškai negu lietuviškai.

Pagaliau ir Boleslovo tėvelis grįžo iš karo. Pasirodė, buvo vokiečių nelaisvėn pakliuvęs.

1920 metais Pašilėje atidaryta lietuviška pradžios mokykla, kurion perėję vaikai sparčiai lietuvėjo. Ją baigęs, Boleslovas ruošėsi stoti į Ukmergės gimnazijos antrąją klasę. Regėjos, viskas klostėsi puikiai – tėvelis ir mama turėjo darbo ir uždarbio, šeima pagausėjo vėl iki keturių vaikų, bet… Sunkiai susirgo mama. Kainavo daktarai, vaistai, tačiau niekas nepadėjo – palikusi neišaugintus vaikus, pati nė trisdešimties nesulaukusi, 1924 metais ji mirė.

Bėdos po vieną nevaikšto. Boleslovo tėvelis vis rečiau gaudavo darbo. Šeima ėmė skursti, ir viltys mokytis gimnazijoje blėso. Vaikinui teko pelnyti duoną koklių fabrike (Vilniaus gatvėje), paskui kepykloje Žasliuose. Visuotinės krizės metais kepyklai užsidarius, jis grįžo į Pašilę. Čia po vietos pavasarininkų vado zakristijono Zigmo Ciplinsko mirties buvo priimtas į jo vietą. Ne vien ūkinius reikalus bažnyčioje tvarkė – Pašilės vargonininkui Antanui Mečioniui pamokius, giedodavo ir grodavo vargonais per Mišias.

Apie B. Pacevičiaus gabumus nugirdo į Pašilę perkelto valsčiaus pareigūno Karčiausko duktė Kristina, kuri kartu su broliu Samueliu nemokamai parengė Boleslovą gimnazijos mokslams. 1928 metais vaikinas buvo priimtas į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ten už mokslą mokėti nereikėjo, bet kur pinigai knygoms ir drabužiams, maistui ir būsto nuomai? Gelbėjo tėvai jėzuitai – apgyvendino bendrabutyje, davė naudotų vadovėlių…

Po dvejų mokslo metų šioje gimnazijoje Boleslovas jau buvo pasiruošęs stoti į kunigų seminariją. 1930 metais kandidatų į Kauno kunigų seminariją buvo perteklius, čia būtų reikėję už mokslą ir knygas mokėti, todėl B. Pocevičius su tokiais pat neturtingais bendramoksliais penkiese išvažiavo Žemaitijon į Telšių kunigų seminariją, kur sąlygos buvo palankesnės. Po žinių patikrinimo visi Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai buvo priimti į aukštesnį – antrą – kursą. Lėmė geros lotynų kalbos žinios – juk beveik visi dalykai seminarijoje buvo dėstomi lotyniškai.

Mokėsi klierkas stropiai, kiek-vienus mokslo metus baigdavo cum laude (su pagyrimu). 1936 metų balandį B. Pacevičius buvo įšventintas į kunigus.

Mano tėvas Aleksandras Sakas, į Telšių kunigų seminariją įstojęs 1934 metais, Boleslovo bendrakursiu nebuvo, tačiau B. Pacevičių paskyrus vikaru į Papilę, mano tėvelio tėviškę, būtent jis informavo, kokia parapija laukia naujojo vikaro. Nors A. Sakui mokslus seminarijoje teko nutraukti, bet su Boleslovu toliau bičiuliškai bendravo, ką liudija šeimos archyve išlikusi fotografija.

Dvasininkas buvo įvairiapusių gabumų žmogus, savo sugebėjimais imponavęs parapijos jaunimui. Kunigas ir kartu – futbolininkas, chorvedys, dramos režisierius. Antai, Papilės pavasarininkai, vadovaujant kunigui B. Pacevičiui, buvo pastatę net Šilerio „Implamedica“, „Plėšikus“. Beje, mano tėvo jaunesnis brolis Vincas Sakas šiame spektaklyje kūrė vieną pagrindinių – Karlo – vaidmenį.

Savaitraštis „Implamedica“, Žemaičių prietelius“ 1938 m. spalio 27 d. rašė:

Prieš keletą metų Papilės parapijoj buvo jaučiamas didelis tikėjimo sustingimas. Bet atkėlus jauną energingą kun. B. Pacevičių, tuojau parapijos veidas prašvito. Savo gražiais pamokslais grąžino į bažnyčią tas paklydusias avis, kurios Kristų buvo bepamirštančios. Laukė ir daugiau darbų. Jau kelinti metai Papilės bažnyčia neturėjo didžiojo altoriaus. Šią vasarą pavaduodamas kleboną, kuris buvo išvažiavęs į Ameriką sveikatą pataisyti, pasiryžo pastatyti didįjį altorių. Tam darbui gausiomis aukomis karštai pritarė visa parapija, ir štai jau dabar tas didelis ir sunkus darbas baigtas. Greta to iškyla ir kapinių tvarkymo reikalas. Kapinės jau apvestos spygliuota viela, o frontiniai vartai išlieti iš betono, kurie teikia praeinančiam malonų įspūdį.

Didelę Papilės parapiją aptarnavo du vikarai. 1938 metais su Boleslovu ten dirbo Petras Butkus, toks pat muzikalios ir poetiškos natūros kunigas, žinomos dainos „Kaip obelis, mamyt, palinkus“ autorius. Abu vikarai tąmet prašėsi iškeliami kitur. To priežastimi buvo senąjį kleboną Antaną Šveistrį pakeitęs kun. Pranas Tamošauskas, tiksliau, jo liga – epilepsija, kurios priepuolių naujasis klebonas neprisimindavo ir kaltindavo savo vikarus jį šmeižiant.

Prašymas buvo išgirstas. Savo atsiminimuose kunigas Boleslovas, tarsi sumuodamas veiklos Papilėje rezultatus, rašė:

Iš Papilės išvykimas buvo nepaprastai sunkus ir graudus: suorganizuotas jaunimas – jų choras išlavintas taip nuoširdžiai gieda bažnyčioj. Choristų tėvai, kurie anksčiau retai arba iš viso nelankė bažnyčios, dabar ją užpildo. Veikia teatras – veikalai religinio turinio nuostabiai veikia žiūrovų nuotaiką. Valančiaus liaudies universitete skaitomos paskaitos, daromos repeticijos, vyksta religiniai skaitymai. Čia žaidimai ir muzika. Sporto aikštės įrengtos. Pavasario jaunimas, uniformuotas savo kepuraitėm, dalyvauja suvažiavimuose, kongrese, pirmauja krepšinio varžybose. Iš jų parinkti aktoriai stebina dalyvius salėje („Žingsniai prieš neviltį“, 213 p.).

Iš Papilės kunigas B. Pacevičius trumpam buvo perkeltas į Šilalę, o iš ten – vikaru į Kuršėnus. Jis, kaip pats rašė, čia pailsėjo, o nuo 1939 metų rudens gavo naujas pareigas – Viekšnių progimnazijos kapeliono. Čia veiklos netrūko – dėstė religiją, lotynų kalbą, filosofiją, turėjo auklėjamąją klasę, globojo nelegaliai veikusius progimnazijos ateitininkus, režisavo spektaklius, pats piešdavo jiems dekoracijas… Inscenizavo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, pastatė Kazio Binkio „Atžalyną“ – tą spektaklį viekšniškiai kartojo ne kartą ir buvo nuvežę parodyti atgauto Vilniaus krašto žmonėms.

„Žemaičių prietelius“, rašydamas apie 1939 m. spalio 23 d. gaisrą Viekšnių bažnyčioje, gyrė kunigą kapelioną B. Pacevičių, su Viekšnių vyrais išgelbėjusį vargonus ir kitas bažnyčios vertybes.

Paskui užėjo baisūs okupacijų laikai. Prie rusų kunigas Boleslovas jau buvo kareivių pastatytas prie sienos – išgelbėjo rusų kalbos mokėjimas. Prie vokiečių bandė ištraukti savo auklėtinę žydaitę (nors ir žinodamas, kad ji skundė buvusiems okupantams jį patį ir kitus viekšniškius) – vokiečių gestapininkas tik įsiuto ir pasiūlė kunigui vieną duobę su ja.

Viktorijos Sakaitės sudarytame Lietuvos dvasininkų – žydų gelbėtojų sąraše yra ir kapelionas B. Pacevičius, gelbėjęs pražūčiai pasmerktus Viekšnių žydus – parūpindavęs nelaimėliams fiktyvius dokumentus ir rasdavęs jiems prieglobstį ūkininkų namuose. Tačiau savo atsiminimuose kunigas Boleslovas apie tai nieko neparašė.

1944 metais jis su tėvu ir broliu Stasiu pasitraukė į Vokietiją. Buvo patekęs į siaubingąjį Drezdeno bombardavimą, laimei, liko gyvas. Apvaizdos dar kartą išgelbėtas Paderborne per šio gražaus bažnyčių ir vienuolynų miesto sunaikinimą. Karui baigiantis dirbo lenkų, buvusių karo belaisvių, stovyklos Vevelsburge kapelionu, paskui Grevene moterų vienuolyno kapelionu. Grevene dirbdamas studijavo ir teologiją Miunsterio universitete bei muziką Miunsterio konservatorijoje.

Grevene kunigas Boleslovas užtruko ketverius metus. Čia atsirado lietuvių kolonija, buvo įkurta lietuviška progimnazija, vėliau sujungta su Detmoldo gimnazija. Šioje mokymo įstaigoje B. Pacevičius dėstė lotynų kalbą, o prie gimnazijos veikusioje prekybos mokykloje „Žibintas“ mokė tikybos, muzikos ir ėjo kapeliono pareigas. Prie visų darbų ir studijų dar prisidėjo choro ir vaidybos repeticijos.

Grevene buvo pastatyti trys dideli spektakliai, jau vaidinti Viekšniuose, bet su kitais vaidintojais: K. Binkio „Atžalynas“ bei paties režisieriaus inscenizacijos „Sūnus palaidūnas“ ir „Fabijolė“.

Nuo 1947 metų lietuvių kolonija Grevene ėmė sparčiai tirpti – prasidėjo emigracija į Angliją, Australiją. Mažėjo mokinių gimnazijoje, buvo uždaryta prekybos mokykla. Emigravo ir kunigas Boleslovas – per Angliją, kur jau buvo įsikūrę jo tėvas ir brolis – į Kanadą.

Čia apsigyveno Sent Džonso mieste prie Atlanto vandenyno. Ir greitai išgarsėjo kaip kunigas iš Europos, mokantis daug kalbų (lotynų, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų). Buvo kviečiamas patarnauti įvairių tautybių katalikams imigrantams, dar nespėjusiems išmokti angliškai. Be abejo, ir antrasis jo pašaukimas – chorvedyba – netruko pasireikšti. Bet atsiradus Toronto lietuviškoje parapijoje laisvai kunigo vietai, persikėlė į tą lietuvių „sostinę“. Kaip ir Tėvynėje, kibo į darbą, organizuodamas chorus, dramos ratelius, netgi tautinių šokių grupę.

Suaugusiųjų choro burti nereikėjo – jau buvo vis plačiau skambantis „Varpas“, vadovaujamas vargonininko ir kompozitoriaus Stasio Gailevičiaus. Boleslovas ėmėsi dirbti su vaikais. Ilgainiui radosi kuo pasididžiuoti. Kunigo B. Pacevičiaus paruoštas choras ir solistai (su jais repetavo S. Gailevičius) didelėje Šv. Pranciškaus bažnyčioje Toronte atliko sudėtingą Teodoro Diubua oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“. Gailėta tiktai, kad šio darbo nepavyko įamžinti įrašu plokštelėje.

Toronte lietuvių dramos teat-re ilgai veikė dvi artistų trupės – „Sietyno“ ir „Aitvaro“. Sietyniečių vadovas kunigas Boleslovas darė viską – prodiusavo ir režisavo spektaklius, projektavo ir piešė dekoracijas, adaptuodavo ar net pats rašydavo scenarijus.

„Sietyno“ trupė sėkmingai gastroliuodavo kituose Kanados ir JAV miestuose.

Deja, kunigą B. Pacevičių 1959 metais iš Toronto iškėlus, kito tokio trupės vadovo neatsirado, ir „Sietynas“ išsisklaidė.

Po Toronto kunigas kurį laiką dirbo kanadietiškoje parapijoje, subūrė bažnytinį berniukų chorą, giedojusį lotyniškai, sulaukusį daug pagyrų. Gaila buvo palikti savo choristus, bet negalėjo atsisakyti kvietimo kurti lietuvišką parapiją Ontarijo Londone. Parapiją įsteigė 1964 metais, o kunigas B. Pacevičius buvo pirmasis jos klebonas, su kitais veikliais lietuviais pradėjęs nuo pačių pradžių – patalpų bažnyčiai, parapijos namų et cetera.

Senatvei atėjus, kunigas Boleslovas grįžo Torontan, tėvų pranciškonų prieglobstin. Mirė po 1987 m.

Per gyvenimą išleido keletą knygų, viena jų – autobiografinė „Žingsniai prieš neviltį“. Antologijoje „Eilėraščiai Marijai“, Jono Šlekio rūpestingai paruoštoje ir išleistoje 2000 metais, įdėta kunigo B. Pacevičiaus biografijos duomenų ir jo sukurta giesmė.

Pašilės kaimo vieškelis. Grafo Stanislovo Kosakovskio 1902 metų nuotrauka iš portalo miestai.net (šaltinis: XX a. Lietuvos fotografijos antologija, II dalis, 2012)

Toronto „Sietyno“ nariai su vadovu kun. B. Pacevičiumi apie 1955 m. Nuotrauka iš multiculturalcanada.ca.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Klaipėdiškis :
    Ačiū! Gal dar būtų galima pataisyti rašybos klaideles? Pastebėjau tokias: "klierkas", "kiek-vienus", "Pocevičius", "teat-re" ir du kartus kažkokios programos įterptą "Implamedica".