Tokioje medinėje baržoje lietuvius tremtinius vežė gilyn į taigą.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

1948 metų tremtis – Lietuva be lietuvių

Raimondas RAMANAUSKAS

Viena didžiausių lietuvių tautos tragedijų – trėmimai. Šiame straipsnyje papasakosiu apie tremtį apskritai ir apie patį didžiausią, vykusį 1948 metų gegužės mėnesį, trėmimą.

Trėmimai arba deportacijos (lot. deportatio – išvijimas, tremtis) – specifinė politinių represijų rūšis. Tai priemonės, kurias valstybė naudojo politiniais sumetimais, atimdama gyvybę ar laisvę, ištremdama gyventojų grupes iš jų gyvenamųjų vietų, išsiųsdama į tremtį ir prievartinį apgyvendinimą, panaudodama prievartiniam darbui apribotos laisvės sąlygomis, taip pat teisių atėmimas ar apribojimas asmenims, kurie pripažinti socialiai pavojingais valstybei ar politinei santvarkai pagal klasinius, tautinius, religinius ir kitus požymius. Deportacijų kaip represijų išskirtinis bruožas – jų administracinis (neteisinis) pobūdis ir tai, kad jos būdavo nukreiptos ne prieš konkretų žmogų, o prieš tam tikrais išankstiniais kriterijais apibrėžtą žmonių grupę. Masiniais trėmimais siekta platesnių socialinių politinių tikslų: ištuštinti nuo gyventojų atskiras teritorijas ir atimti jų turtą, sunaikinti ar susilpninti kai kurias religines, etnines bendrijas ir socialinius sluoksnius, įbauginti vietos gyventojus, priversti juos klausyti valdžios. Sprendimus dėl masinių trėmimų organizavimo priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir vyriausybės vadovai pagal NKVD (Narodnyj komisariat vnutrennich diel – Vidaus reikalų liaudies komisariatas), MVD (Ministerstvo vnutrennich diel – Vidaus reikalų ministerija) ir NKGB (Narodnyj komisariat gosudarstvenoj bezopasnosti – Valstybės saugumo liaudies komisariatas) bei MGB (Ministersvo gosudarstvenoj bezopasnosti – Valstybės saugumo ministerija) organų iniciatyvą.

Pirmieji trėmimai prasidėjo Lietuvai oficialiai netgi dar netapus Sovietų Sąjungos dalimi. Tuojau po 1940 m. birželio okupacijos buvo ištremti Lietuvos partijų vadovai, buvę premjerai, ministrai. Pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas vyko 1941 m. birželio 14-18 d. Ištremti 15 028 žmonės (tarp jų – 417 iš Ukmergės rajono). Karui pasibaigus trėmimai tęsėsi, bet pradžioje buvo gerokai mažesni. 1945 m. ištremti 5 385 žmonės (162 iš Ukmergės r.), 1946 m. – 1 838 (7 iš Ukmergės r.), 1947 m. – 3 200 (21 iš Ukmergės r.).

Didžiausias per visą istoriją trėmimas vyko 1948 m. gegužės 22-23 dienomis, operacijos „Vesna” („Pavasaris”) metu. Pagrindinis trėmimo objektas buvo pasiturintys valstiečiai (vadinamieji buožės). Siekta dviejų pagrindinių tikslų: kuo greičiau užbaigti masinę kolektyvizaciją, kuriai, pasak sovietų propagandos, „buožės įnirtingai priešinosi“, bei palikti didžiausio Pabaltijyje partizaninio judėjimo dalyvius be pagrindinių rėmėjų. Būsimų tremtinių sąrašus iš anksto, jau prieš kelis mėnesius, sudarinėjo vietiniai sovietų aktyvistai, stribai. Specialiai operacijai „Vesna“ į Lietuvą buvo atsiųsti papildomi sovietų kariniai daliniai iš MGB ir MVD (ketvirta ir antra šaulių divizijos), pasienio, geležinkelio apsaugos pulkai, maždaug 2,5 tūkstančio MGB darbuotojų iš Rusijos ir Baltarusijos. Iš viso 1948 m. gegužės trėmime dalyvavo virš 30 tūkstančių MGB, MVD darbuotojų, kareivių, karininkų ir stribų. Pagal sąrašus turėjo būti ištremta 48 000 žmonių, bet daliai pavyko pasislėpti ir tremties išvengti. Kai kuriuos, kyšio pagalba ar dėl giminystės, šeimyninių ryšių, įspėjo vietiniai aktyvistai, taip pat stribai, kurie apsvaigę nuo alkoholio kartais pradėdavo girtis apie būsimus trėmimus, ir pan. Būdavo, kad vietoje pasislėpusių žmonių partiniai aktyvistai ar stribai čiupdavo pirmus pasitaikiusius, kuo nors jiems neįtikusius vietinius gyventojus, kurie „buožių“ kategorijai tikrai nepriklausė. Jei namuose rasdavo ne visus šeimos narius, juos išskirdavo ilgam ar net visam gyvenimui. Tėvus išveždavo be vaikų ar vaikus be tėvų, atskirdavo sutuoktinius. Tremiant nebuvo kreipiama dėmesio į amžių ar sveikatos būklę. Vagonuose atsidūrė kelių mėnesių kūdikiai, sunkūs ligoniai ar nukaršę senukai. Trėmėjai buvo pasišovę vežti net 95 ir 112 metų amžiaus senutes, į geležinkelio stotį atneštas ant neštuvų. Laimei kažkokiam pareigūnui dar užteko proto įsakyti jas grąžinti namo. Penki tremiamieji mėgino pabėgti ir buvo nušauti. Vienas 70-metis nusiskandino šulinyje, nenorėdamas palikti tėviškes. Operacijos „Vesna“ metu ištremta 42 384 žmonės (tarp jų iš Ukmergės apskrities – 1 895, iš dabartinio Ukmergės rajono – 1 125, pagal valsčius daugiausia iš Deltuvos – 164). Jei per pirmąjį 1941 m. trėmimą išvežti visų tautybių Lietuvos gyventojai (lietuviai, rusai, lenkai, žydai), tai operacijos „Vesna“ metu bei kituose pokariniuose trėmimuose deportuojami buvo tik lietuviai. 1948 m. tremtiniai lietuviai sudarė 49,2 proc. iš visos Sovietų Sąjungos tais metais ištremtų žmonių. Matyt, ne veltui sovietų ideologas Michailas Suslovas, pokario metais kuravęs Lietuvą, žadėjo, kad bus „Lietuva be lietuvių“.

Pasak Ukmergės rajono tremtinių, išvežant su jais elgtasi nevienodai. Vieni žmonės iš namų išvaryti net nespėję padoriau apsirengti, kiti – net basi. Neleista pasiimti nei daiktų, nei maisto. Kitur kareiviai netgi padėjo susikrauti daiktus, patarė, ką pasiimti. Neva rusų kareiviai buvo daug žmoniškesni už vietinius stribus lietuvius.

Žmonės į nežinią gabenti sukimšus į gyvulinius vagonus. Iki šių dienų yra išlikusių kai kuriuose vagonuose vežtų Ukmergės apskrities tremtinių sąrašų. Viename vagone vežti 39 žmonės, kitame (dvigubame) net 70. Durų neatidarydavo po 2-3 dienas. Gamtinius reikalus teko atlikti į pastatytus kibirus, visiems matant, kai kuriuose vagonuose – pro skylę grindyse. Nuvažiavus toliau nuo Lietuvos, gamtiniams reikalams išleisdavo į lauką, sargybos priežiūroje. Žmonių ilgai niekas nemaitino, neduodavo net vandens. Kai kurie sotinosi iš namų paskubomis pasiimtomis atsargomis, dalinosi tarpusavyje. Vėliau vagonui skirdavo po 2-3 kibirus vandens, dažnai drumzlino ir tepaluoto, maistui atnešdavo tiek pat „bizos“ (sriubos), kartais duonos, žuvies ar košės, bet ne kasdien. Apie 50 žmonių, daugiausia senyvo amžiaus bei kūdikių, kelionės metu mirė. Keliasdešimt tremtinių žuvo geležinkelio katastrofų metu. Šitaip keliauta kelias savaites.

Beveik visi 1948 m. tremtiniai atsidūrė Igarkos mieste, Krasnojarsko krašte, už šiaurės poliarinio rato. Aplinkui plytėjo tundra. Vidutinė žiemos temperatūra siekė 40 laipsnių šalčio. Sniego prisnigdavo apie du metrus, ledo storis upėje – metras. Poliarinė naktis trukdavo beveik keturis mėnesius. Igarkos miestas pradėtas statyti 1929 m. kaip medžio apdirbimo centras. Pagrindinėje įmonėje, miško pramonės kombinate, tremtiniai lietuviai 1948 m. sudarė daugiau kaip 60 proc. darbuotojų (2 000 iš 3 600). Lietuviams tremtiniams teko dirbti po 12 valandų, be poilsio dienų, sunkiausius ir mažiausiai apmokamus darbus. Jie kirto mišką, plukdė rąstus sieliams ir juos rišo, rūšiavo, krovė į rietuves, darbavosi lentpjūvėse, gabeno paruoštas lentas į laivus ir t. t. Dažnai spiginant keliasdešimties laipsnių šalčiams tekdavo dirbti vandenyje, šlapiems, neturint tinkamų žieminių drabužių. Moterys privalėjo sunkias lentas krauti į štabelius. Pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų, mirtinų avarijų. Tremtinių gyvenimo, buities sąlygos buvo pačios prasčiausios. Kelias šeimas sugrūsdavo į mažą kambarėlį nešildomuose mediniuose barakuose.

Vienoje patalpoje gyveno po 19-27 žmones. Keturių kvadratinių metrų kambarėlyje turėjo išsitekti 3 žmonės, šešių kvadratinių metrų – 5. Ten vos tilpdavo du ar trys gultai (narai), spintelė ir mažytė krosnis. Pro sienų plyšius pūtė skersvėjai. Maistas buvo prastas. Dirbantiems leisdavo nusipirkti po 600 g duonos, išlaikytiniams (mažamečiams ir senukams, kurie sudarė daugiau kaip pusę tremtinių – 53,6 proc.) – po 300 g. Prasidėjo mirtys nuo išsekimo, šalčio, siautė epidemijos. Iki šiol nėra žinomas per kelerius pirmuosius metus Igarkoje mirusių tremtinių iš Lietuvos skaičius. Anot pačių tremtinių, mirusių būta tūkstančiai (daugiausia tarp išlaikytinių: vaikų ir senelių). Pagal oficialią Igarkos piliečių būklės aktų skyriaus mirties liudijimų knygą (kurioje, anot tremtinių, daug mirusių lietuvių neįrašyta), 1948 m. užregistruoti 172 mirę lietuviai (pagrindinės mirties priežastys – distrofija (išsekimas), plaučių uždegimas). 1949 m. – 111 mirusių lietuvių, 1950 m. – 74, 1951 m. – 38, 1952 m. – 40, 1953 m. – 30. Ne veltui Igarkoje buvo bent trejos lietuvių tremtinių kapinės.

Net ir sunkiausiomis sąlygomis tremtinių vaikai veržėsi į mokslą, nors ir ne sava, o rusų kalba. Po Stalino mirties, moksleiviams ir mokytojams rusams labai verkiant (neašaroję lietuviai išvadinti fašistų, banditų vaikais, apstumdyti), sąlygos šiek tiek pagerėjo, o lietuviai atkuto. Aktyviai dalyvavo saviveikloje, laimėdavo įvairias prizines vietas konkursuose, gastroliuodavo su tautiniais šokiais, dainavo.

Dar vienas didelis, bet kiek mažesnis, trėmimas, kuris vadinosi „Priboj“ („Bangų mūša“), vyko 1949 m. kovo 25-30 d. Per šią operaciją ištremtas 34 401 žmogus (iš Ukmergės r. – 940). 1950 m. ištremti 892 žmonės (iš Ukmergės r. – 3).

Paskutinis didelis trėmimas – operacija „Osenj“ („Ruduo“) – vyko 1951 m. Keliais etapais, nuo rugsėjo 20 iki lapkričio 30 d., į Sibirą buvo išvežta 21 918 žmonių (iš Ukmergės r. – 691). Lietuviai tarp visų tų metų Sovietų Sąjungos tremtinių sudarė 46,5 proc. Sovietų vadovybės požiūriu Lietuva buvo antisovietiškiausia tauta. 1952 m. ištremti 2 613 žmonės (iš Ukmergės r. – 73). Paskutiniais tremties metais – 1953 m. – išvežta 100 lietuvių (iš Ukmergės r. – 4). Nors tikslių duomenų nėra, jie nuolat tikslinami, tarp 128 068 lietuvių iš Ukmergės rajono buvo 3 461 tremtinys. 70 proc. sudarė moterys ir vaikai.

Po Stalino mirties daugelis gyvų likusių tremtinių sugrįžo, nors kai kas liko tremties vietoje. Toje pačioje Igarkoje, 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, gyveno 269 lietuviai. 111 iš jų kalbėjo savo gimtąja kalba.

Dėl tremčių, kalinimų (1940-1958 m. kalinta virš 200 tūkst. gyventojų), žuvusių partizaninio karo metu, pasitraukimo į Vakarus karo pabaigoje Lietuva neteko maždaug milijono gyventojų.

Nuotraukos iš prisiminimų apie tremtį knygelės „Viltis sugrįžti“, kurią 2017 m. išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas

Keručių šeima į Lietuvą grįžo 1958 m. Ona Kerutienė ir dukra Laima Ukmergės 1951-ųjų rudenį buvo ištremtos, Deltuvoje mokytojavęs Kerutis atsidūrė Vorkutos lageryje.

Iš Ukmergės į Sibire esančią Beriozovkos gyvenvietę su šeima ištremtai Genei Gražytei (kairėje) teko dirbti miške, genėti šakas.

Po darbų kolūkyje. Antroje eilėje trečia iš kairės – Stasė Valušytė-Žagelienė. Ji 1951 m. spalį su mama iš Nuotekų kaimo ištremtos į Tomsko srities Kaninino kaimą.

1951-ųjų rudenį su šeima ištremtas ukmergiškis Algimantas Gražys miško darbuose.

Palikite komentarą apie straipsnį