J. Kraulienė šiandien švenčia 100 metų jubiliejų. AUTORĖS nuotr.

Naujausi, Žmonės

Šimtametės gimtinė – Detroito miestas Amerikoje

Ukmergiškė Julija Kraulienė balandžio 6-ąją mini garbingą 100 metų jubiliejų. Žemaičių gatvėje gyvenanti senolė šiandien sulaukė būrio sveikintojų – savo vaikų, anūkų, proanūkių, kitų artimųjų. Visi jie ilgaamžei pirmiausia linkėjo sveikatos, kartu susėdę prisiminė jos praeitį, gražiausias gyvenimo akimirkas.

Julija iki šiol gyvena savo namuose kartu su sūnumis Raimondu ir Henriku. Labai dažnai mamą lanko ir dukros – beveik kasdien čia sukiojasi ukmergiškė Nijolė, kiekvieną savaitgalį, o kartais ir dažniau pas mamą iš Vilniaus skuba ir Zita. Savo rūpestingų vaikų mylima, globojama, slaugoma Julija šiuo metu jaučiasi žvali ir pagal savo metus sveika. Tai, jog senolė nesiskundžia jokiomis negaliomis, pirmiausia yra jos dukrų nuopelnas. Mat Nijolė pagal išsilavinimą yra farmacininkė, o Zita – gydytoja. Taigi, jos gerai išmano, kaip padėti senstančiai savo mamai, žino, kada ir kokių reikia vaistų, medikamentų…

Senolę aplankėme šventės išvakarėse. Kadangi ji turi klausos problemų, su ja bendravome padedant dukrai Nijolei. „Mamytė prastai girdi, todėl kalbėti reikia garsiai, žodžius sakyti tiesiai į ausį“, – paaiškino dukra, sodindama motiną prie stalo ir pildama puodelį kavos. Begurkšnodami kavą ir kalbėjomės apie šimtametės gyvenimą.

Į Lietuvą grįžo trejų metukų

O prasidėjo jis toli nuo Lietuvos. Julija gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Detroito mieste, šį faktą patvirtina ir įrašas jos asmens dokumentuose. Mergaitė buvo trečias vaikas į JAV uždarbiauti išvykusių lietuvių šeimoje. Po trejų metų tėvai, Amerikoje giminėms palikę dvi vyresnes dukras, su jaunėle grįžo į gimtinę – Jokūbavos kaimą Anykščių rajone. Čia jie susilaukė dar penkių vaikų – trijų dukrų ir dviejų sūnų. Iš šios gausios šeimos dabar beliko tik Julija ir 14 metų jaunesnė sesuo, kuri gyvena Nuotekų kaime.

Pasak Nijolės, jos motina, kaip ir seneliai, nuolat palaikė ryšius su Amerikoje gyvenusiomis seserimis, jų šeimomis.

Atsimenu, kaip jiems rašydavau močiutės diktuojamus laiškus“, – prisiminė pašnekovė. Ir pridūrė, jog tarybiniais laikais „amerikonkos“ dukros lankėsi pas tėvus Lietuvoje. O mūsų šaliai atgavus Nepriklausomybę Julija su viena iš seserų taip pat viešėjo Amerikoje. Šeimos fotoalbumuose daugybė nuotraukų, atsiųstų iš JAV.

Susirašinėjimas su už Atlanto gyvenančiais giminaičiais nenutrūko iki šiol. Jį tęsia Julijos anūkė, Nijolės dukra Rugilė, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje, Londone.

Visi mamytės šeimoje – ilgaamžiai, – tęsė pokalbį Nijolė. – Vyriausioji sesuo mirė sulaukusi 100 metų ir dviejų savaičių, kitos seserys ir broliai į Anapilį iškeliavo būdami virš 90-ties. Ilgaamžiai buvo abu seneliai, močiutė mirė 91-erių. O štai mūsų tėvelis Karolis, kuris kilęs iš Vidiškių seniūnijos Naujasodžio kaimo, mirė jaunas – 56-erių.“

Nebuvo lengva rūpintis keturiais vaikais

Julija ir Karolis susituokė 1953-iais, būdami brandžiame amžiuje. Pora Ukmergėje, Žemaitės gatvėje, ėmė statytis namus, po dvejų metų jiedu sulaukė pirmagimės, o ketvirtas vaikas šeimoje gimė 1962-iais.

Nijolė pasakojo: „Mūsų tėvelis dirbo vairuotoju, o mama buvo baigusi Veprių žemės ūkio mokyklą ir ilgus metus ėjo ekonomistės pareigas tuometinėje Rajkopsąjungoje. Netekus tėčio, jai nebuvo lengva rūpintis keturiais vaikais. Tuo metu vyriausioji sesuo Kaune studijavo mediciną, brolis mokėsi Kauno politechnikos institute, o aš su jaunėliu dar buvome moksleiviai.“

Likusi našle, Julija nepalūžo, dirbo dviejuose darbuose, visus vaikus išleido į mokslus, rūpinosi, kad nieko jiems netrūktų. Pasak dukters, mama mėgo megzti, pati siūdavo, buvo puiki kulinarė – iš pigių produktų mokėjo pagaminti daug skanių ir sočių patiekalų.

Ji visada buvo ramaus būdo, labai darbšti. Net ir tapusi pensininke dar ilgai dirbo vadinamojoje Ratų gamykloje. Tuo pat metu ji padėjo auginti ir anūkę – mano dukrą. Aš dar mokiausi, todėl Rugilę palikdavau mamai. Ji ryte prieš darbą mergaitę nunešdavo pas kaimynus, o grįžusi pasiimdavo.“

Niekad nebuvo geros sveikatos

Ilgus metus savo vaikais viena besirūpinusi moteris dabar gyvena jų atsidavimo dėka. Jie ją prižiūri dalindamiesi darbus. Aišku, didžioji rūpesčių našta gula ant Nijolės pečių. Nors Ukmergėje gyvenusi moteris šiuo metu daugiau laiko praleidžia kaime, Balninkuose esančioje sodyboje, bene kasdien tenka lankyti ir mamą. Ji verda valgyti, tvarko kambarius, sūnus Raimondas motiną valgydina, rūpinasi, kad ji reguliariai gertų reikiamus vaistus, o iš Vilniaus atvažiuojanti Zita senolę visada išmaudo, atlieka kitus darbus.

Mama pati išeina į kiemą apsižvalgyti, pagal išgales žiūri televizorių, nueina iki virtuvės. Visai neseniai dar ir bulves skusdavo. Ir dabar tai darytų, bet dėl prastėjančio regėjimo, nes operuota akis, nenorime, kad ji imtųsi kokių nors darbų. Be to, blogai girdi“, – apie 100 metų sulaukusios motinos gebėjimus kalbėjo Nijolė.

Anot pašnekovės, mama niekada nebuvo geros sveikatos. Daugiau nei prieš 20 metų dėl aptiktos onkologinės ligos jai buvo pašalintas vienas inkstas. Prieš 11 metų diagnozavus krūties naviką, taip pat atlikta operacija. Po jos buvo stiprus plaučių uždegimas, pareikalavęs ilgo ir sunkaus gydymo bei slaugos.

Nijolė prisiminė: „Prieš penkerius metus mama vėl buvo susirgusi, peršalusi. Kaip tik tuo metu sunegalavau ir aš, negalėjau mamos slaugyti. Taigi, teko ją paguldyti į ligoninės Vidaus ligų skyrių. Ten jos sveikata visiškai pašlijo, pradėjo nesiorientuoti aplinkoje, atsikeldavo ir kažkur eidavo. Paskui perkėlėme į slaugos skyrių. Mama buvo taip nusilpusi, kad pati net pavalgyti negalėjo, maitinome ją šaukšteliu. Du mėnesius kelis kartus per dieną veždavau jai baltyminį maistą. Ir mamą išslaugėme – ji po truputį atsigavo, ėmė sveikti“.

Pastaruosius kelerius metus senolė didelių sveikatos problemų neturėjo.

Padovanos klausos aparatą

Julija niekada nebuvo irzli, įnoringa ar kaprizinga, todėl ir dabar vaikai nesunkiai jai įtinka. Senolė nėra išranki maistui, nemėgsta tik bulvių ir bulvinių patiekalų, sako, kad per gyvenimą jų jau prisivalgė sočiai. Dabar ji mieliau valgo sriubą. „Tiesa, neseniai atsisakė mėsos, todėl kartais tenka vitaminą B12 suleisti, kad nenusilptų“, – kalbėjo Nijolė, pridurdama, jog iš mamos išgirsta ir nedidelių priekaištų, neva jos pagamintas maistas – per sūrus ar per rūgštus…

Vaikų bei artimųjų dėmesio nestokojanti senolė jaučiasi laiminga ir tai matyti iš ramaus žvilgsnio, veide pasirodančios šypsenos. Pasak Nijolės, ne dažnoje šeimoje šalia pasenusios motinos sukiojasi visi jos vaikai. J. Kraulienės namai iki šiol neištuštėjo, dažną dieną visi prie vieno stalo pietauja, vakarieniauja, bendrauja, tariasi.

Kaip ir šiandien, kai vyriausios anūkės Rugilės iniciatyva susirinko visa Julijos šeima – atvyko ir kiti trys vaikaičiai, du proanūkiai, seserų, brolių šeimų nariai, kiti giminaičiai. Pasitarę vaikai nusprendė mamai jubiliejaus proga padovanoti gerą klausos aparatą, kad ji galėtų geriau girdėti: „Jau po gimtadienio važiuosime pas gydytoją, kad ši parinktų tinkamiausią prietaisą.“

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Anonimas :
    Vargas sulaukt tokio amziau kai nieko negali pats pasidaryt.
  • Buvusių nebuna :
    Nuoširdžiausi sveikinimai.