E. Umbrasaitė. Susitikimo su ukmergiškiais akimirka. AUTORĖS nuotr.

Naujausi, Žmonės

Apie prancūzišką gyvenimo lengvumą ir mokėjimą mėgautis akimirkomis…

Ukmergės senajame knygyne jo direktorės Kristinos Pažūsienės kvietimu viešėjo žinoma rašytoja ir žurnalistė Erika Umbrasaitė. Ji jau dešimt metų gyvena mažame Prancūzijos miestelyje, tačiau atvykusi į Lietuvą mielai susitinka su savo skaitytojais, kalbasi ne tik apie kūrybą, bet ir požiūrį į gyvenimą, pasakoja apie Prancūziją, šios šalies papročius, ten gyvenančius žmones.

Viešnia prisipažino, jog Ukmergė jai nėra svetimas, nepažįstamas miestas, nes iš Jonuškų kaimo yra kilusi jos močiutė. Be to, Erikos šeima turėjo Molėtuose sodybą, ir ji pamena, kaip su artimaisiais atvažiuodavo į Ukmergę išgerti kavos, pasivaikščioti. „Jūsų miesto senamiestis – labai prancūziškas“, – pagyrė viešnia ir patarė neatsisakyti mažų, miestui jaukumo suteikiančių krautuvėlių, kavinukių, kurių gausu ir Prancūzijoje.

E. Umbrasaitė išgarsėjo prieš dvylika metų išleidusi pirmąją savo knygą „Vienos krūties istorija“. Joje moteris atvirai pasakojo apie ją užklupusį krūties vėžį ir kovą su klastinga liga.

„Būdama 35-erių aš nei iš šio, nei iš to susirgau agresyviu krūties vėžiu, – gausiai į knygyną susirinkusiems ukmergiškiams pasakojo Erika. – Buvo didelė tikimybė per 5 metus „nužengti nuo scenos“. Kadangi tuo metu mano sūnus dar buvo mažas, nutariau savo vaikui rašyti dienoraštį, kad užaugęs galėtų paskaityti, kokia buvo jo mama ir kas jai nutiko“.

Pasak viešnios, dvejų ligos metų patirtis bei asmeniniai išgyvenimai sugulė į knygos puslapius. Erika prisipažino, jog sužinojusi savo diagnozę, kaip ir daugelis, jautėsi pralaimėjusi. Tačiau visada prisimindavo jai medikų ištartus žodžius: „Neleisk, kad vėžys tave sustabdytų“. Taip Erika savo ligoje atrado daug pozityvių dalykų, į pačius rimčiausius įvykius ėmė žvelgti optimistiškai, su jai būdinga ironijos ir humoro gaidele.

Kartą viena iš E. Umbrasaitės gydytojų, paskaičiusi, ką ji rašo, pasiteiravo, ar būtų galima dienoraščio ištraukas išspausdinti onkologų leidinyje. Vėliau iš šių užrašų ir gimė minėtoji knyga, kuri sulaukė susidomėjimo bei pripažinimo.

Įveikusi vėžį, rašytoja nusprendė viską gyvenime pradėti nuo nulio. Ji pasiryžo išpildyti seną svajonę ir iškeisti Vilniaus šurmulį į mažo kaimelio Prancūzijos pietvakariuose – Isižako – ramybę. Apie šią šalį ji svajojo nuo vaikystės ir nusprendė, kad atėjo laikas šį sumanymą įgyvendinti.

„Kai iš Vilniaus persikėlėme į žemdirbių ir vyndarių kraštą, man atrodė, kad laikas tarsi sustojo… Beje, ir patys prancūzai sako, kad Dordonės regione dar išlikusi senosios Prancūzijos dvasia“, – apie savo kaimelį pasakojo Erika. Čia ji įgyvendino dar vieną savo svajonę – atidarė mažą meno galeriją, kurioje prekiauja autoriniais kūriniais, juvelyrikos, keramikos gaminiais.

Rašytoja atviravo, jog po patirtos ligos bei apsigyvenusi Prancūzijoje ji išmoko mėgautis gyvenimu, priimti jo dovanas, kolekcionuoti skanias akimirkas ir į nieką nežiūrėti rimtai.

Antroji E. Umbrasaitės knyga „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ pasirodė tik po 10 metų pertraukos. Anot viešnios, tuo metu tiesiog nebuvo didelio noro rašyti. Beje, Erika savęs ir nevadina rašytoja: „Aš autorė, kuri dalinasi savo įspūdžiais apie pasaulį“.

Kadangi ji turi sukūrusi asmeninį internetinį tinklaraštį „aš myliu Prancūziją“, vadinamąjį blog‘ą, kuriame pasakoja savo patirtis, dalinasi įžvalgomis, istorijomis, rašytoją susiradusi viena leidykla paprašė parašyti knygą apie Prancūziją.

„Tačiau tuomet sirgo mano mama ir aš negalėjau apie tai rašyti, todėl pasiūliau papildyti „Vienos krūties istoriją“ keliasdešimčia puslapių iš gyvenimo laikotarpio po vėžio. Netikėtai tie keliasdešimt puslapių virto daugiau nei dviem šimtais ir tapo atskira knyga „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, – apie antrojo kūrinio atsiradimą pasakojo E. Umbrasaitė.

Šioje autobiografinėje knygoje autorė atvirai, su juodu humoru ir saviironija pateikė istoriją apie naują gyvenimą Prancūzijoje, netikėtai užklupusią meilę, artimo žmogaus mirtį…

Viešnia ukmergiškėms pasakojo ir apie jos ryšį su Anapilin iškeliavusia motina, kuri paliko dukrai didelę jėgą, padėjusią atrasti naujus gabumus: „Mama visada manimi pasitikėjo, skatino ir palaikė. Jos netekusi ėmiau tapyti. Sukūriau aštuonis paveikslus, kurių trys buvo parduoti ir iškeliavo į Ameriką…“

Kūrybinis įkvėpimas neapleido ir rašant trečiąją, 11 tūkstančių tiražu išleistą knygą „Prancūzija Mon amour“. Tai pasakojimas apie prancūzišką gyvenimo būdą ir kaip prie jo sekėsi pritapti, kaip mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais ir mažiau galvoti apie ateitį. Kūrinyje pateikiamos neidealizuotos gyvenimo Prancūzijoje akimirkos ir vaizdingai aprašomas prancūzų mokėjimas viskuo džiaugtis.

„Prancūzės it burtininkės moka pamilti savo netobulumus ir paversti juos privalumais. Jos žino, kad grožis švyti iš vidaus – iš pasitikėjimo savimi, meilės sau, harmonijos su savimi ir pasauliu“, – patirtimi ir įžvalgomis dalijosi Erika.

Prancūzija šioje knygoje – užburianti, kerinti, natūrali ir tikra. Pagrindiniai veikėjai – tikri prancūzai, gebantys lėtai mėgautis kava ir sviestiniu rageliu, vyno taure palydint saulę ir stebint praeivius, mokantys flirtuoti.

Naujausia autorės knyga – „Paskolink man savo gyvenimą. Prancūziškos meilės, nemeilės ir kiti prieskoniai“. Tai pirmas E. Umbrasaitės romanas, kuris nėra autobiografinis, bet tai – neišgalvota istorija apie likimo žaidimus ir meilės paieškas.

Visos rašytojos knygos yra mėgiamos ir skaitomos. „Aš negaliu paaiškinti sėkmės, kodėl taip yra, – svarstė Erika. – Gal skaitytojai mano kūriniuose ieško žmogiškumo? Susitikimų metu aš dažnai išgirstu, jog žmonės mano knygose randa savo virtualų draugą, skaito po keletą kartų. Tai – pats didžiausias įvertinimas.“

Pasiteiravus, ar lengvai gimsta jos knygos, E. Umbrsaitė sakė, jog kiekvieną brandina nuo vienerių iki septynerių metų, o kai prisėda – rašymas užtrunka 2–4 mėnesius, prie rašomojo stalo kartais praleidžiant po 12 valandų. Erika prasitarė, jog netrukus, „vasaros atostogoms“, turėtų pasirodyti dar viena jos knyga „Lūpdažio pamokslai“, iliustruota nuotraukomis. Tai bus 52 linksmi, liūdni apsakymai apie gyvenimą.

Susitikimo metu viešnia kalbėjo ne tik apie savo kūrybą. Ji pasakojo ir apie prancūzišką gyvenimo lengvumą, ir apie Paryžių, šio miesto gyvenimo ritmą bei gurmanišką maistą – raudoną vyną, austres ir, žinoma, bagetes (prancūziškus batonus)…

Sužavėti nuoširdaus ir paprasto bendravimo ukmergiškiai neskubėjo skirstytis, pirko autorės knygas, o E. Umbrasaitė mielai dalino autografus.

 

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Ganykloje nerado veršelių

2019/05/23

Komentarų (0)