Gimnazija – ne tik mokslo, bet ir kultūros židinys

Raimondas RAMANAUSKAS

Kas būtų buvę, jei nebūtų dabartinės Ukmergės specialiosios mokyklos pastato, kuriame prieš 100 metų ėmė veikti pirmoji Ukmergės lietuviška gimnazija – Vytauto g. 20. Vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos apskrities centrų – Ukmergė (buvusi didžiausių tarpukario Lietuvos miestų šešetuke) tikrai negalėjo likti be gimnazijos. Tačiau labai nedaug trūko, kad gimnazija būtų atsiradusi kitoje miesto pusėje, o ant Vytauto ir Bažnyčios gatvių kampo stovėtų eilinis gyvenamasis namas.

Kai po numalšinto 1831 metų Peterburgo-Varšuvos plento sukilimo carinės Rusijos valdžia ėmėsi represijų, jų aukomis tapo ir Lietuvos aukštesniosios mokyklos. 1835 m. buvo uždaryta 90 metų sėkmingai veikusi, gerą išsilavinimą moksleiviams suteikdavusi Ukmergės pijorų mokykla (per didijį 1877 metų gaisrą sudegęs pastatas Vienuolyno g.). Po ilgų prašymų Ukmergės apskrities bajorams pavyko gauti rusų valdžios leidimą įkurti mieste bajorų mokyklą (nepilna vidurinė, be baigiamosios klasės ir lotynų kalbos dėstymo). Ją ketinta įkurti buvusios pijorų mokyklos vietoje Vienuolyno g. Tačiau tam kategoriškai pasipriešino Vilniaus generalgubernatorius N. Dolgorukovas, reikalavęs, kad bajorų mokyklos pastatas stovėtų prie Peterburgo-Varšuvos plento (ėjusio pro dabartines Vytauto ir Kauno gatves), „iš tolo matomoje miesto vietoje ir puoštų miestą“. Šiuo metu Ukmergėje tikrai yra gražesnių ir įspūdingesnių pastatų, bet XIX a. pirmoje pusėje, kai dauguma miesto pastatų buvo mediniai, mūrinis dviaukštis pastatas išties atrodė išskirtinai. Jis užbaigtas statyti 1841 metų pabaigoje–1842 metų pradžioje.

XIX a. moksleivio tautybė nebuvo fiksuojama dokumentuose, būdavo nurodoma tik tikyba. Nors mokykla vadinta bajorų, bet joje mokėsi ir miestiečių bei valstiečių vaikai. Tarp moksleivių iš valstiečių luomo buvo ir būsimas lietuvių poetas, kunigas, A. Baranausko draugas, 1863 metų sukilimo dalyvis Klemensas Kairys. Po naujos represijų bangos numalšinus 1863 metų sukilima (nemažai vyresnių klasių mokyklos moksleivių prisidėjo prie sukilėlių), mokykla 1864 metais buvo uždaryta, vėliau pertvarkyta į dviejų klasių mokyklą, nuo 1910 metų – į keturių klasių (tai būtų 1-2 ir 1-4 tuometinės rusiškos gimnazijos klasės). Jei nei ši mokykla šiame pastate, „Aušros“ ir „Varpo“, knygnešių pastangomis prasidėjęs tautinis atgimimas Ukmergėje daug sunkiau skintųsi kelią. Paskatinti jaunų Ukmergės bažnyčios vikarų, kunigų patriotų Kazimiero Šleivio ir Vladislovo Opulskio Ukmergės mokyklos dviejų klasių moksleiviai lietuviai ne tik patys skaitė ir aktyviai platino uždraustą lietuvišką spaudą, bet ir 1899 metų rugsėjo mėnesį atsisakė dalyvauti visiems mokiniams privalomose pamaldose rusų cerkvėje (dabartinė Šv. Trejybės bažnyčia). Vienas iš moksleivių šapirografu (dauginimo aparatu) atspausdino virš 10 lietuviškų atsišaukimų (pirmą kartą Ukmergėje), kuriuos išklijavo įvairiose miesto vietose. Atsišaukime piktinamasi mokyklos vadovybės represijomis prieš moksleivius lietuvius, raginama: „Reikalaukime katalikiškų lietuviškų knygų, skaitykime naudingas pasaulietines lietuviškas knygas, jos išmokys mus kaip reikia gintis nuo maskolių!!!“. Dėl šių įvykių sudaryta „Ukmergės byla“ buvo viena iš paskutiniųjų spaudos draudimo bylų, turėjusių įtakos ir spaudos draudimo panaikinimui. Keli moksleiviai buvo pašalinti iš mokyklos, atsišaukimo autorius pusantrų metų sėdėjo kalėjime. Iš viso byloje buvo nuteista 13 asmenų: vienas kunigas, lietuviai inteligentai, valstiečiai – platinę lietuvišką spaudą.

Tas moksleivius pasiekęs tautinis atgimimas neužgeso, bet vis augo. Darėsi vis didesnis lietuviškų gimnazijų poreikis. Galimybės jas įkurti atsirado Lietuvą Pirmojo pasaulinio karo metu užėmus Vokietijos kariuomenei. Vokiečiai lietuviškų vidurinių mokyklų kūrimo neskatino, bet ir netrukdė. Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje jau 1915 metų pabaigoje-1916 metų pradžioje ėmė veikti lietuviškos gimnazijos. Nedaug atsiliko ir Ukmergė. Gimnazijos įkūrimo organizatoriumi bei pirmuoju jos direktoriumi tapo aktyvus vietos lietuvių veikėjas, vėlesnis ilgametis miesto burmistras, advokatas Boleslovas Dirmantas.

Prieš atsikuriant nepriklausomai Lietuvos valstybei, lietuviškas gimnazijas kūrė katalikiška visuomeninė organizacija lietuvių švietimo draugija „Saulė“. Dar 1917 metų lapkričio pradžioje visuotiniame „Saulės“ draugijos susirinkime Kaune nutarta steigti gimnaziją Ukmergėje. Organizacinis darbas buvo pavestas B. Dirmantui. Gimnazija perėmė buvusias 4 klasių miesto mokyklos patalpas ir po Velykų, 1918 metų balandžio 7 dieną, pradėjo darbą, turėdama 3 klases su 97 moksleiviais (83 berniukais, 14 mergaičių). Jau 1919 metų liepos 1 dieną Ukmergės „Saulės“ gimnazija perėjo švietimo ministerijos žinion ir iki 1938 metų vadinta Ukmergės valstybine gimnazija.

Kaip jau minėjau, tiesiog neįmanoma įsivaizduoti stambaus tarpukario Lietuvos apskrities centro be lietuviškos vidurinės švietimo įstaigos – gimnazijos. Be jos ne tik miesto, bet ir visos apskrities jaunimui tektų siekti žinių kitų apskričių gimnazijose. Laimei, taip neatsitiko. Pagrindinė švietimo įstaiga apskrityje vis plėtėsi ir augo. Nepriklausomybės laikotarpiu iki sovietų invazijos gimnazijos klasių skaičius išaugo nuo 3 iki 18 (6 kartus), moksleivių skaičius – nuo 97 iki 635 (daugiau kaip 6 kartus). Jei gimnazijos veiklos pradžioje tarp moksleivių vyravo berniukai, tai 1940 metais moksleivių berniukų ir mergaičių skaičius beveik susilygino (su nedidele berniukų persvara). Daugiausia moksleivių buvo iš apskrities ūkininkų tarpo. Mokėsi ne tik lietuviai, bet ir vietiniai rusai, žydai, vokiečiai. Tarp pedagogų beveik pusė turėjo aukštąjį išsilavinimą. Gimnazijos mokytojų būta žymių Lietuvos pedagogų: 1919-1926 metais jos direktoriumi dirbo Jonas Baronas, rusų-lietuvių kalbų žodyno, daugelio vadovėlių bei straipsnių pedagogikos ir kultūros temomis autorius. Daug metų braižybą ir piešimą dėstė dailininkas Eugenijus Kulvietis. Žymusis Lietuvos rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas 1922-1923 mokslo metais dėstė lietuvių literatūrą, kiekvieną trečiadienį važinėdamas iš Kauno į Ukmergę ir atgal (kelionei sugaišdamas beveik 10 valandų). Moksleiviai Ukmergės gimnazijoje gaudavo tikrai gerą vidurinį išsilavinimą. Tad nieko nuostabaus, kad ją lankė ne tik miesto, Ukmergės apskrities vaikai, bet ir iš daug toliau atvykę – iš dabartinių Anykščių, Molėtų, Skuodo, Kėdainių, Utenos, Vilkaviškio rajonų. Tas taip pat parodo aukštą gimnazijos mokslo lygį. Dėl vis augančio moksleivių skaičiaus mokiniai gimnazijoje nebetilpo ir 1932 metais buvo išnuomotos patalpos (vadinamasis Meškų namas) Vytauto g. 48. Kai moksleiviai nebetilpo abiejuose pastatuose, 1937 metais pradėta ir 1938-aisiais užbaigta naujojo gimnazijos pastato – dabartinės Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos statyba (architektas – Feliksas Bielinskis).

Gimnazija neapsiribojo vien tik vaikų mokymu. Nuo pat įstaigos įkūrimo prie jos veikė kursai suaugusiems, kuriuose žinias teikė gimnazijos mokytojai. Vasarą gimnazija organizuodavo kursus pradinių klasių mokytojams iš visos apskrities, kur jie galėdavo pagilinti savo žinias.

Gimnazija buvo svarbus miesto kultūros židinys. Būtent joje vykdavo mėgėjiški bei į miestą atvykusių profesionalių teatrų spektakliai, kultūros vakarai, susitikimai su žymiais Lietuvos rašytojais (čia lankėsi Vydūnas, Liudas Gira, Bronius Rutkauskas), pasaulį apkeliavusiu keliautoju Antanu Poška ir t. t. Dažnai buvo skaitomos paskaitos įvairiomis temomis.

Be gimnazijos tikriausiai vėliau būtų įsikūręs ir Ukmergės kraštotyros muziejus, kuriam pradžią davė 1933 metais įsteigtas gimnazijos skautų muziejus. Gimnazistai aktyviai dalyvavo kraštotyriniame darbe, gimtinėje rinkdami tautosaką. Puikus to darbo pavyzdys yra išlikęs rankraštinis gimnazistų tautosakai skirtas laikraštėlis „Kanklių balsas“ su jų surinktais padavimais, dainomis, pasakomis, savo kūryba tautosakos temomis.

Gimnazijoje mokiniai dalyvaudavo ir visuomeninėje veikloje. Veikė lavinimosi (kultūrininkų), ateitininkų, šaulių kuopelės, įvairūs būreliai pagal pomėgius. Be bendrų žinių gimnazistai gaudavo ir patriotizmo, meilės tėvynei užtaisą. Tai įrodo daugelio buvusių gimnazistų dalyvavimas pokario rezistencijoje bei 1946-1948 metais gimnazijoje veikusi pagrindinė patriotinė organizacija „Lituanica“.

Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotraukos

Vaikai mokėsi ir vadinamajame Meškų name.