Į knygos pristatymą buvo pakviesti ir ukmergiškiai.

Kultūra, Naujausi

Sugrąžinta kompozitoriaus chorvedžio Prano Sližio praeitis

Zuzana STUNŽĖNIENĖ

Vilniaus universiteto 1960 m. absolventė, tautosakos ekspedicijų, Kraštotyros draugijos dalyvė

Kartais galima sustabdyti laiką ir sugrįžti į praeitį. Taip Vilniaus universiteto (VU) akademinio choro veteranus į praeities vieškelius sugrąžino knyga „Pranas Sližys. Dirigentas, vargonininkas, kompozitorius“, kurios pristatymas vyko sostinės Šv. Jonų bažnyčioje. Į renginį buvo pakviesti ir jame dalyvavo ir būrelis ukmergiškių – Regina Ališauskaitė, Feliksas Dačkus, Julė Juodienė, Albinas Kuliešis, Aldona Grigienė bei šių eilučių autorė.

Medžiagą leidiniui surinko ir spaudai paruošė darbštuolės, buvusios choro dalyvės ekonomistė Zina Gineitienė ir bibliografė Auksė Aurelė Šilingaitė-Užkurnienė. Knygos leidėjus konsultavo Nijolė Sližienė, parėmė VU akademinio choro absolventai, P. Sližio paramos fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, asociacija „Vilnijos ekologinio biodinaminio ūkininkavimo centras“.

„Nelengva iš dokumentų ir minčių kratinio sudėti knygą“, – prisimena Auksė, o energingoji Zina dainos žodžiais priduria: „Rodos, ir vargo nebuvo…“ Pirmasis iniciatyvą leisti šią knygą parodė Sližių šeimos bičiulis, amžinos atminties Antanas Ališauskas.

Knygoje – žvilgsnis į chorvedžio gyvenimą, VU choro repertuaro apžvalga, muzikologų mintys ir kūrybos tyrinėjimai. Spalvingiausia dalis – VU choro dainininkų ir artimųjų prisiminimai. Tarp jų rasime ir ukmergiškių – chorvedės Reginos Ališauskaitės, gydytojo Juozo Mackevičiaus, žurnalistės Loretos Ežerskytės, kraštotyrininkės, šių eilučių autorės – prisiminimus.

Z. Gineitienės rūpesčiu knyga pateko į interneto Visuotinę lietuvių enciklopediją (trumpa P. Sližio biografija). Pasaulio Anykščių bendrijos skyriuje rasime didelės apimties straipsnį, pasakojantį Maestro biografijos faktus. Boleslovo Zubricko sudarytame enciklopediniame žinyne „Pasaulio lietuvių chorvedžiai“ prisiminimai apie P. Sližį užima didžiąją knygos dalį.

„Savo kūryba ir veikla P. Sližys (1915-12-16 – 2004-02-15) nusipelnė garbingos vietos dabarties muzikos (ypač religinės) istorijoje. Jis – Kompozitorių sąjungos garbės narys, Gedimino ordino kavalierius. Pradėjęs studijas Kaune, baigė Vilniaus konservatoriją. Dirbo S. Nėries vidurinėje, Vilniaus 10-metėje mokyklose. Ilgiausiai vadovavo VU akademiniam chorui (1948-1975), Vilniaus arkikatedros choro vadovas (iki uždarymo) ir jo atkūrėjas (1988). Baltijos šalių studentų švenčių „Gaudeamus“ iniciatorius ir vyriausiasis dirigentas“, – taip chorvedį pristato Lietuvos kompozitorių sąjunga.

Gimė Traupyje, nuo kūdikystės Pranuką lydėjo muzikos garsai. Tėvas Petras Sližys buvo miestelio bažnyčios vargonininkas, chorvedys, iš Taujėnų kilusi motina Karolina – dainininkė ir giesmininkė. Būdamas penkerių, gabus berniukas mažais piršteliais jau lietė vargonų klavišus. Sulaukęs 18-kos pradėjo dirbti vargonininku Leliūnuose, kur sukūrė šeimą. Su žmona, pradinių klasių mokytoja Anele Ardzijauskaite augino sūnų Rimantą ir dukrą Vidą. 1937 m. P. Sližys įstojo į Kauno konservatoriją, studijavo vargonavimą, chorvedybą ir kompozicijos teoriją. Prasidėjus karui studijas teko nutraukti ir persikelti į Ukmergę. Čia dirbo gimnazijoje, vėliau – mokytojų seminarijoje. 1939 m. vargoninkavo Ukmergės šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. 1945-iais su šeima persikėlė į Vilnių.

Ilgametė choristė Z. Gineitienė prisimena: „P. Sližys dėl lietuviško dainų repertuaro užkliūdavo partinės organizacijos sekretoriams, kurie troško kuo greičiau su juo susidoroti. 1975 metais buvo atleistas iš darbo „dėl sveikatos problemų“ . Kartais grįždami iš repeticijų į M. K. Čiurlionio gatvėje esančius bendrabučius studentai dainuodavo lietuviškas dainas – tai siutino čekistus, o ypač Antano Sniečkaus apsaugos kareivius (mat, „vadas“ gyveno priešais bendrabutį). Kartą ir mane su dainoriumi Navicku areštavo ir nuvežė į KGB rūsius, nes visi sudainavome „Sėk, sesute, žalią rūtą“. Maestro skaudžiai išgyveno netikėtą atleidimą, tada pasakė: „Spaudžia širdį, pro Universitetą einu aplinkiniais keliais“. Jis net buvo išbrauktas iš chorvedžių sąrašo, o įrašytas brolis. Ši knyga – VU choristų grąžinta skola chorvedžiui.“

Atleidimas iš darbo ir žmonos liga – sunkūs Maestro gyvenimo slenksčiai. Praėjus keleriems metams po Anelės mirties, P. Sližys gyvenimo kely sutiko šaunią dainininkę našlę Kazytę iš Ukmergės krašto ir ji tapo jo ištikima žmona, padėjėja ir bendramintė.

Atminimo šventė prasidėjo kompozitoriaus P. Sližio religinių kūrinių koncertu, kuriuos atliko Vilniaus arkikatedros choras (dirigentas Remigijus Songaila), aidint galingiems vargonams. Jaunystės grožiu alsavo, didingai skambėjo po šventovės skliautais VU choras, sudainavęs „Gaudeamus“. Studentų himną dainavo visi šventės dalyviai. VU jaunimo choras (vadovė Rasa Gelgotienė) atliko keletą Maestro harmonizuotų dainų bei Dainų šventės repertuaro kūrinių. Ši chorvedė yra subūrusi net 3 VU jaunimo chorus – iš viso per 100 studentų, ir taip tęsia P. Sližio pradėtas tradicijas… Koncertu žavėjosi, o ir kartu dainavo pilna choro veteranų bažnyčia. Išgirdome daug šiltų pasakojimų apie Maestro gerumą ir patriotinę ugnelę, kurią jis nešė iš vienos repeticijos į kitą ir dalijo visiems. Tvirtas rankos paspaudimas pasisveikinant ir trumpas „Nepasiduok“ lydėjo daugelį…

„Ačiū už puikią knygą. Skaitau ir tarsi išgirstu praeities aidą. Leidėjai rodo pagarbą Lietuvos kultūrai, “ – tai Vytauto Rakausko, VU absolvento, Ukmergėje gyvenusio kaimynystėje, žodžiai.

M. Romerio universiteto profesorius, buvęs choro dainininkas Alfonsas Vaišvila pažymėjo, kad chore Maestro ugdė svarbiausias vertybes: tautiškumą, laisvės troškimą ir katalikybę. Jo dėka kolektyvo koncertai užsienyje kitoms tautoms liudijo, kad Lietuva gyva ir nelaisvės metais.

Buvęs VU choro pirmininkas Linas Janulevičius kalbėjo apie šiltą P. Sližio bendravimą su studentais ir jo tikslą – skleisti lietuvišką dvasią: „Dirigento įžiebta Tėvynės meilės liepsna padėjo rasti Nepriklausomybės šviesą.“

„Kai jam neleido dirbti pamėgto chorvedžio darbo, jo moralinis prieglobstis ir gyvenimas buvo kūryba,“ – teigė muzikologė Ona Narbutienė.

Šių eilučių autorė patyrė kūrybinio bendravimo su Maestro džiaugsmą. Jos poezijos tekstams kompozitorius yra parašęs muziką, „Skausmas Kryžių kalne“ 1998-iais Respublikos giesmių konkurse pelnė II vietą.

Taip knygos pristatymo vakarą visi grįžome į Universiteto laikus, kai dainuodami ėjome tautosakos ekspedicijų takais, kai giedojome Maironį per garsiąsias 1956–ųjų Vėlines prie Jono Basanavičiaus kapo, kai lydėjome „už politinę veiklą“ iš Universiteto išvarytus savo kurso draugus į sovietų kariuomenės rekrūtus… Mus visus vedė lietuviška patriotiška daina, jos skambėjimas padėjo mums visiems išlikti po tautos trispalve vėliava.

Už saugią kelionę į renginį dėkojame Kultūros centro direktorei Rasai Graužinienei ir vairuotojui Vytautui Bešėnui.

A. KULIEŠIO nuotraukos

Renginys vyko Vilniaus universitete esančioje Šv. Jonų bažnyčioje.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Anonimas :
    Patikslinsiu: straipsnyje pamineta Vilniaus dešimtmetė mokykla tai yra dabartinė Čiurlionio Menų gimnazija.
  • Anonimas :
    ponia Jodiene jus labai gerai atrodot sekmes ir sveikatos Jums as prisimenu jus kaip buvusia dirigente