Vaižganto koplyčia – išskirtinės paskirties

Ukmergėje, Vaižganto kapinėse, esanti koplyčia skiriasi nuo kitų šios paskirties sakralinių pastatų tuo, kad tai nebuvo didikų ar turtingųjų laidojimo vieta. Ji pastatyta vietos parapijiečių, bažnyčios ir tuometinio klebono iniciatyva ir buvo skirta mirusiųjų šarvojimui. Apie šio statinio istoriją papasakojo Kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas RAMANAUSKAS:

„Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose aptikau dokumentus, liudijančius apie koplyčios atsiradimą Ukmergės katalikų kapinėse.

1865 metų spalio 4-ąją Vidaus reikalų ministerijos Kauno gubernatoriaus kanceliarija kreipėsi į Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatorių. Rašte teigiama: „Kauno Romos katalikų Vyskupas praneša, kad Ukmergės parapijinėse kapinėse nėra koplyčios mirusiųjų kūnams šarvoti, dėl ko parapijiečiai, kęsdami didelį nepatogumą, nori pasistatyti tokią koplyčią, kuriai jau paruošė statybines medžiagas… “

Kauno gubernatoriaus pareigas tuo metu ėjęs vicegubernatorius ir Kanceliarijos valdytojas (jų parašai istoriniuose šaltiniuose neįskaitomi) minėtame rašte paaiškino, jog dėl leidimo Ukmergės parapijinėse kapinėse statyti koplyčią į juos kreipėsi vyskupas Motiejus Valančius. Taip pat generalgubernatoriui adresuotame dokumente nurodoma, jog iš Ukmergės apskrities karinio viršininko pateiktų duomenų matyti, kad statybai vietinių kliūčių nėra.

1866 metų pradžioje Ukmergės bažnyčios parapijiečiai iš generolo adjutanto fon Kaufmano gavo leidimą kapinėse statyti medinę koplyčią, paruošė akmenis, kalkes, rąstus. Tų pačių metų gegužę Ukmergės parapijinės bažnyčios klebonas kunigas Henrikas Balevičius dar kartą kreipėsi į Kauno gubernatoriaus kanceliariją, prašydamas leisti vietoj medinės pastatyti mūrinę koplyčią. Mat 1867 metais kai kurie iš parapijiečių paaukojo naujajam statiniui 3 000 plytų.

Dar po metų, 1868-iais, buvo pagaminti mūriniai koplyčios pamatai ir paruoštos sijos stogui. Vietos klebonas H. Balevičius raštu pasižadėjo pats padengti statybos išlaidas – be rinkliavų iš parapijiečių. Klebono pateiktas naujas mūrinės koplyčios planas buvo ištirtas Gubernijos valdybos statybos skyriuje ir pripažintas atitinkančiu bendrąsias civilinės architektūros normas. Apie tai, jog paruošta visa reikalinga medžiaga mūrinės koplyčios statybai, 1869 metų spalį Kauno gubernatoriaus kanceliarija vėl raštu informavo Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatorių.

Valstybės istorijos archyve yra Ukmergės Romos katalikų bažnyčios parapijiečių 1870 metų kovo mėnesio raštas, adresuotas jo prakilnybei vyriausiajam Šiaurės Vakarų krašto viršininkui, ponui generolui adjutantui ir kavalieriui Potapovui. „Kreipiamės su įtikinamiausiu prašymu į Jūsų prakilnybę kuo greičiau duoti leidimą anksčiau minėtos koplyčios statybai, jeigu nėra tam trukdžių“, – rašė parapijiečiai, pridurdami, jog „paruošta statybinė medžiaga saugoma kapinėse po atviru dangumi ir darosi netinkama.“ Be to, kaip teigė rašto autoriai, šarvojant mirusiuosius bažnyčioje dėl siaučiančios šiltinės ir kitų ligų kyla pavojus žmonių sveikatai.

Archyve išlikęs ir dar vienas dokumentas – Vidaus reikalų ministerijos Užsienio tikybų dvasinių reikalų departamento 1870 metų balandžio 30 dienos raštas, siųstas tam pačiam Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriui. Jame dar kartą prašoma leidimo statyti mūrinę koplyčią ir garantuojama, kad joje nebus įrengtas altorius, nevyks pamaldos. Pastatas, kaip nurodoma rašte, bus skirtas tik mirusiųjų šarvojimui. Apeiginiams pastatams buvo keliami didesni reikalavimai, todėl minėtame rašte ir pabrėžiama, kad koplyčioje nevyks pamaldos.

Kadangi archyve daugiau dokumentų apie Ukmergės kapinių koplyčią nėra išlikę, manau, kad ji ir buvo pradėta statyti 1870 metais.“

Genovaitės KAZIELIENĖS nuotr.

Kapinėse esantis rūsys užmūrytas, ant sienos – lentelės su užrašu apie dviejų žmonių palaikus.