V. Gobienė su socialinėmis darbuotojomis I. Kralikevičiūte (kairėje) ir I. Vaitaitiene. Autorės nuotrauka

Naujausi, Žmonės

„Nepastebėjau, kaip prabėgo 100 metų…“

Dvidešimt penktus metus veikiantys Deltuvos Švč. Trejybės parapijos senelių namai tokios šventės dar nematė. Čia gyvenanti Vladislava Gobienė mini garbingą 100 metų jubiliejų! Apie neeilinę šventę primena spalvingas užrašas „Vladislavai 100“ ir šimtametės kambarėlį bei salę puošiančios gėlių puokštės.

„Per visus įstaigos gyvavimo metus keliems mūsų gyventojams sukako po 99-erius. Tačiau šimto metų sulaukė tik Vladislava. Džiaugiamės guvia, viskuo besidominčia ilgaamže ir laikome ja pavyzdžiu kitiems…“ – sakė Deltuvos senelių namų vadovas Saulius Venskauskas.

Kai kartu su senelių namų vyriausiąja socialine darbuotoja Irma Vaitaitiene pirmadienio popietę apsilankėme pas jubiliatę, moteris buvo prigulusi popiečio miego. Tačiau vos išgirdusi, jog atvyko svečių, šimtametė spėriai atsisėdo, nuo kaktos nubraukė plaukų sruogą, o šviesų jos veidą nušvietė šypsena.

Jubiliatė skubėjo pasidžiaugti, kad ją neseniai perkėlė į dvivietį kambarį: „Anksčiau gyvenau keturviečiame. Kartais norėjosi daugiau ramybės, tad direktoriaus prašiau iškelti į mažesnį kambarėlį. Kai tik lova čia atsilaisvino, mano norą tuoj patenkino…“

V. Gobienė į Deltuvos senelių namus pateko prieš ketverius metus, kai per sunku tapo vienai tvarkytis nuosavame bute.

„Nebešviečia mano akelės, kojelės sunkiai klauso…“ – apie didžiausias savo sveikatos problemas kalba šimtametė.

Socialinė darbuotoja Irma priduria, kad nepaisydama silpstančių jėgų Vladislava stengiasi ne tik nepasiduoti negalioms, bet nori ir gražiai atrodyti. Spintelėje ji turi kremo, juo nepamiršta pasitepti veidą. Kiek įstengdama šimtametė mankštinasi – kojas judina net gulėdama ir sėdėdama. Be to, kiekvieną dieną ji, įsitvėrusi į vaikštynę, suka ratus koridoriuje, nužingsniuoja į salę. Šiltuoju metų laiku moteris kasdien, padedama senelių namų personalo, stengiasi išeiti į lauką. Ilgaamžė nori pakvėpuoti grynu oru, mėgsta pasišildyti prieš saulutę.

„Kartais, kai oras geras ir jaučiasi geriau, Vladislavą palydime net į bažnyčią. Ji labai pamaldi, visada stengiasi išklausyti šv. Mišias“, – priduria I. Vaitaitienė.

Nors šimtametei reikalinga nuolatinė pagalba, tačiau ji pati nusprendžia, kokie rūbai jai tinka, kaip pasipuošti per šventes.

V. Gobienės gimtinė – Laičių kaimas. Čia ji gimė, užaugo, ištekėjo.

„Tėveliai turėjo tik tris hektarus žemės. O mus augino penkis – buvome keturios seserys ir brolis. Aš – šeimoje jauniausia. Gyventi buvo labai sunku, todėl visos seserys nuo mažumės ėjome tarnauti. Teko labai sunkiai dirbti. Menu, kai su seserimi būdamos 14-15 metų eidavome užsidirbti į miestą. Atėjusios anksti ryte visą dieną sunkiai dirbome, vakare už tai gaudavome pusantro lito“, – graudindamasi pasakojo jubiliatė.

Pasak senolės, jaunimas ir dabar, ir prieš šimtą metų norėjo pasipuošti, susiburti, linksmintis. Vladislavos jaunystės laikais didžiausia išvyka iš namų buvo kelionė sekmadieniais į bažnyčią. Moteris mena, kad iš gimtojo kaimo į Ukmergę merginos dažniausiai kulniuodavo basos, o batelius, kuriuos turėdavo tik vienus, nešdavosi rankose. Apsiaudavo tik pasiekusios maldos namus. Po mišių susitikdavo su bendraamžiais, visi kartu susirinkdavo pašokti, padainuoti. Paklausta, ar mėgo linksmintis, jubiliatė nusišypso: „Patiko ir dainuoti, ir šokti. Tik kad linksmybėms trūko laiko…“

Vladislava tikėjosi, jog gyvenimas palengvės ištekėjus. Tačiau nė juodžiausiame sapne nesapnavo, kokie sunkumai jos laukė.

Su vyru Adolfu, kuris buvo kilęs nuo Giedraičių, Vladislava šeimynine laime spėjo pasidžiaugti vos porą metų. Moteris laukėsi pirmagimio, kai jos sutuoktinį suėmė ir nuteisė 10 metų.

„Aštuonerius metus vyras praleido kalėjime. Kai kalėti liko dveji metai, paleido, tačiau neturėjo teisės grįžti į namus. Šiaurėje saugojo iki gyvos galvos nuteistus kalinius, čia buvo sužalotas, pateko į ligoninę. Po kurio laiko mane pasiekė jo draugo laiškas, kad Adolfas mirė. Nežinau, kur jo kapas, galbūt niekas jo net nepalaidojo…“ – nuklydusi į prisiminimus V. Gobienė apsipila ašaromis.

Moteris neslepia, jog likusi našle turėjo ilgai kęsti ne tik vyro netektį. Ją skriaudė net valdžia – Vladislava butą gavo tik tuomet, kai iš Ukmergės pradėjo kraustytis čia gyvenusios sovietų kariškių šeimos.

Kad su sūnumi Algimantu turėtų iš ko gyventi, ukmergiškei teko sunkiai dirbti. Vladislava pasakoja, kad 46 metus išdirbo Ukmergės ligoninėje: „Chirurgijos skyriuje buvau slaugute. Pradėjau dirbti senojoje ligoninėje, kur nebuvo patogumų, lifto. Ligonius tekdavo į antrą aukštą ant rankų nešti. Kai pastatė naująją ligoninę, dirbti buvo žymiai lengviau. Iki šiol prisimenu chirurgus Piešiną, Adamonytę, Petraitytę. Jų nė vieno jau nėra – už juos nuolat meldžiuosi. Kaip kitaip galėčiau atsidėkoti jiems už jų gerumą? Nė vienas jų man nėra pikto žodžio ištaręs…“

V. Gobienė, pasakodama apie savo gyvenimą, prisipažįsta, jog neturėjo kada galvoti apie save: „Visą gyvenimą reikėjo daug ir sunkiai dirbti. Nepastebėjau, kaip 100 metų prabėgo…“

Grįžusi iš budėjimų ligoninėje neturėjo kada ilsėtis. Skubėdavo į kaimą, ten talkindavo įvairiuose darbuose, kad galėtų prisidurti prie nedidelės algos. Dabar svarsto, kad galbūt nuolatinis judėjimas ir lėmė tokį ilgą amžių…

Daug sveikatos iš moters pareikalavo vienturčio sūnaus netektis. Jis mirė sulaukęs vos 45-erių.

„Turiu du anūkus. Anūkėlė su savo mama daug metų gyvena užsienyje. Mane lanko Vilniuje gyvenantis anūkas Rolandas. Ir dabar, per šimtąjį gimtadienį, su sūneliu buvo atvažiavę“, – šypsena nušviečia senolės veidą. Tetos nepamiršta ir dukterėčios. Dažniausios jos viešnios Danutė ir Aldona.

Šimtametės dienos Deltuvos senelių namuose apgaubtos dėmesiu, rūpesčiu. Senole čia rūpinamasi, paisoma jos norų. Virtuvėje dirbančios moterys žino, kad Vladislava labai mėgsta morkų sultis – mat tiki, kad jos stiprina akis. Tad norėdamos ją palepinti, tarkuoja morkas…

Jubiliejaus dieną šimtametę sveikino artimieji, rajono valdžia, senelių namų kolektyvas.

Palikite komentarą apie straipsnį