Vokietijos kariai priešais kino teatrą Ukmergėje, apie 1917 m. www.miestai.net nuotr.

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Saksų savanorių vaidmuo Lietuvos nepriklausomybės kare

Lietuvai paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą, vyko nemažai kovų, kurių metu mūsų šalis buvo išvaduota nuo bolševikų. Šiose kovose pasižymėjo vokiečių Saksų savanorių kariuomenė. Spausdiname istoriko Justo RIMAVIČIAUS surinktą medžiagą apie šiuos kovotojus ir jų reikšmę Lietuvai tampant laisva.

 

Pakvietė vokiečius savanorius

1918 m. susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jos politiniams ir visuomenės veikėjams greitai tapo aišku, kad viltys, dėtos į Paryžiaus taikos konferenciją, kaip tautų laisvės ir apsisprendimo garantą, buvo perdėtos. Kurį laiką sąlyginį saugumą teikė Tautų sąjungos įpareigojimas Vokietijai išlaikyti status quo rytinėse Europos teritorijose. Tačiau po užsitęsusio ir pralaimėto karo demoralizuota Vokietijos kariuomenė buvo nepajėgi apsaugoti rytines teritorijas. 1918 m. gruodžio 14 dieną, vokiečių karinei vadovybei pradėjus evakuoti savo kariuomenę iš Vilniaus, atsirado karinių jėgų vakuumas. Šios tuštumos Lietuvos valstybė dar negalėjo užpildyti dėl iki tol itin vangiai vykdyto kariuomenės formavimo. Vokiečių okupuotame krašte buvo sudėtinga gauti ginklų, o kariuomenės kadrų skaičius dėl ypač skrupulingos atrankos taip pat buvo niekinis. Kriziniu laikotarpiu iš valstybės pasitraukus daugeliui Augustino Voldemaro vyriausybės narių, sudaryta nauja Mykolo Sleževičiaus vyriausybė jau gruodžio 29 dieną paskelbė atsišaukimą į Lietuvos piliečius, kviesdama juos stoti į Lietuvos kariuomenę. Reaguodami į šį atsišaukimą, atvyko 14 939 asmenys, tačiau dauguma jų buvo netinkami tarnybai dėl sveikatos, amžiaus ar kitų priežasčių. Todėl 1919 m. sausio 16 dieną kariuomenę sudarė viso labo 3 000 karių. Tokia kariuomenė negalėjo sulaikyti bolševikų invazijos, juo labiau tam buvo neįgali pakrikusi vokiečių 10-oji armija. Vokiečiams vykdant Kompjeno paliaubų susitarimus, į Vokietiją buvo pasiųsti savanorių verbuotojai karininkai. Jų veiklos rezultatas – sausio pabaigoje Lietuvoje susirinko apie 4 000 Saksų savanorių kariuomenė – 30 karininkų ir 3 500 kareivių. Iš jų suformuota 46–oji savanorių divizija. Iki 1919 m. vasario pabaigos divizija buvo papildyta.

Buvo materialiai motyvuojami

Saksų savanorių kariuomenė buvo žymiai geriau aprūpinta, nei lietuvių (jai buvo atviri gausūs ir niekam nereikalingi po Pirmojo pasaulinio karo demobilizuotos Vokietijos kariuomenės resursai), tačiau tam tikrų trūkumų būta. 46–oji divizija kentėjo nuo gerų arklių stygiaus, turimi buvo neprižiūrėti ir netinkami tarnybai. Įvairaus kariško turto turėta net per daug, tačiau dėl kontrolės trūkumo jis dideliais kiekiais vogtas ir pardavinėtas. Aprūpinimą būtiniausiu inventoriumi taip pat stabdė ir karinės vadovybės komunikacijos stoka.

Saksų savanoriai buvo motyvuojami „tvirtu, pakankamu maistu“, apgyvendinimu, apranga, 30 markių mėnesinės algos ir po 5 markes dieninio priedo nuo įstojimo dienos. Puskarininkiai vietoje pagrindinės algos gaudavo savo laipsnių algą ir dieninį priedą. 5 markes per dieną primokėdavo Lietuvos valstybė. Šiems mokėjimams buvo suvartota didelė dalis Lietuvos iš Vokietijos gautų 210 milijonų markių paskolų. Savanorių sutartys galiojo 3 mėnesius, po pirmojo metų ketvirčio buvo numatytos 100 markių premijos. Susumavus šiuos skaičius matome, kad saksų savanoris iš viso per mėnesį gaudavo apie 330 markių algos, kai, palyginimui, Lietuvos kareivis – viso labo 100 markių.

Geriau ginkluoti ir aprūpinti

Galima sakyti, kad pirmąją 1919 m. pusę Lietuvos kariuomenė stipriai nusileido saksų daliniams tiek kariniu rengimu, tiek aprūpinimu ir ginkluote. Vokiečių savanorių dalys, priešingai nei naujai sukurta lietuvos savanorių kariuomenė, nors ir nebūdamos tokios kokybės kaip taikos meto Vokietijos kariuomenė, disponavo technologiniu įdirbiu ir kariniu know how. Be viso šito, jos taip pat savo sudėtyje turėjo pagalbinius kariuomenės dalinius, tokius kaip ryšininkai, veterinarijos ligoninė, naikintuvų eskadrilė ir kitus, kurių lietuviams nebuvo įmanoma greitai suformuoti dėl lėšų, technologijos ir tinkamų specialistų trūkumo (pavyzdžiui, 1919 m. prieš kuriant Lietuvos karo aviaciją, dėl savų lakūnų nebuvimo nutarta samdyti demobilizuotus vokiečių kariuomenės lakūnus).

Pagalba lietuvių kariuomenei

1919 m. vasario pradžioje Lietuvos kariuomenės pulkai dar nebuvo pakankamai pasiruošę sutikti priešą. Nors per visą sausio mėnesį bolševikai laikėsi su vokiečiais sutartos demarkacinės linijos, tačiau vasario 7 d. staiga užpuolė Kėdainius, kuriuos saugojo Panevėžio ir Kėdainių sričių apsaugos būriai (iš viso apie 200 vyrų), tačiau buvo atmušti. Be Kėdainių, didelę grėsmę Kaunui kėlė bolševikų veiksmų suaktyvėjimas Jonavos kryptimi. Pastarąją, kaip svarbų geležinkelio mazgą, gynė 13-asis saksų savanorių batalionas, prasidėjus Kėdainių įvykiams, sustiprintas dar viena kuopa. Prieš šį dalinį vasario 8 d. buvo mestas bolševikų II šaulių pulkas, tačiau nepasisekus puolimui atsitraukė į Pageležius. Kaišiadorių-Žiežmarių bare situacija taip pat buvo sudėtinga. Šias vietoves saugojo 18-asis vokiečių savanorių batalionas, vasario 16 d. atmušęs bolševikų puolimą. Nuo Žiežmarių iki Alytaus išvis nebuvo nei vokiečių, nei lietuvių dalinių, tuo pasinaudodami, bolševikai vasario 9 d. užėmė Jiezną.

Vasario 10 d. 2-ojo Lietuvos pėstininkų pulko rinktinė, kurioje buvo 200 kareivių, bandė atsiimti Jiezną, tačiau patyrusi didelių nuostolių turėjo trauktis. Suskaičiuota, kad suvestinėje kuopoje liko tik 129 kareiviai. Vasario 11 d. rinktinę papildė 1-ojo pėstininkų pulko kuopa ir 18-ojo Saksų savanorių pulko, 21-ojo savanorių bataliono dvi kuopos su 4 sunkiaisiais kulkosvaidžiais, 2 pionierių būriai su 6 sunkvežimiais ir artilerijos būrys su 2 lengvosiomis patrankomis. Vasario 13 d. frontaliniu puolimu lietuvių ir vokiečių rinktinės užėmė Jiezno miestelį.

Iki 1919 m. kovo 10 d. Lietuvoje esantys vokiečių daliniai su bolševikais aktyviai nekovojo, atliko labiau gynybinę funkciją, saugodami nustatytą demarkacinę liniją. Padėtis iš dalies pasikeitė, kai kovo mėnesio pradžioje vokiečių karinė vadovybė įsakė užimti Kauno–Šiaulių–Liepojos geležinkelio liniją. Šiam tikslui buvo mesti Kėdainiuose esantys daliniai – dvi pėstininkų kuopos, 10 raitelių, keletas patrankų, šarvuotas traukinys ir kai kurie specialistų daliniai. Prie šios grupės prisijungus Lietuvos kariuomenės Panevėžio srities apsaugos būrio kuopai ir dviem 2–ojo pulko kuopoms, kovo 13 dieną iš Baisogalos pradėtas puolimas link Šiaulių ir Šeduvos, pastaroji kovo 14 d. buvo užimta.

Po šių pralaimėjimų demoralizuoti bolševikai kovo 19–24 d. pasitraukė iš Panevėžio Subačiaus link. Apie tai sužinojus, miestas 27 d. buvo užimtas Panevėžio atskirojo bataliono. Gavus informacijos apie netoli Ukmergės įsitvirtinusius bolševikus ir siekiant paremti Atskirosios brigados pastangas Vilniaus puolime, Ukmergės link buvo pasiųsta dvi Panevėžio atskirojo bataliono kuopos su kulkosvaidininkų būriu ir 2 patrankomis. Deltuvos miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose buvo išsidėstę trys bolševikų pulkai su artilerija. Deltuva buvo apšaudyta artilerijos ir pradėtas jos puolimas, tačiau nesulaukus paramos iš prie Jonavos–Ukmergės plento buvusių vokiečių, nutarta atsitraukti. Balandžio 2 d. bolševikams perėjus į puolimą Ukmergės ir Panevėžio kryptimis, bei nesulaukus žadėtos vokiečių pagalbos, atskirasis batalionas negalėjo išlaikyti Panevėžio miesto. Balandžio 3 d. jis gausesnių bolševikų pajėgų buvo apeitas iš dviejų pusių. Panevėžio atskirasis batalionas buvo priverstas atsitraukti atgal į Kėdainius.

Ėmėsi aktyvesnių veiksmų

1919 m. balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje tiek lietuvių, tiek saksų kariuomenių vadovybėje įvyko tam tikri pasikeitimai, lėmę šių kariuomenių puolamųjų operacijų suaktyvėjimą. Balandžio 26 d. Krašto apsaugos generalinio štabo viršininku tapo gen. mjr. Silvestras Žukauskas. Tai buvo energingas ir profesionalus karininkas, įgavęs karvedžio patyrimą carinės Rusijos kariuomenėje per Pirmąjį pasaulinį karą.

Poreikį įvykdyti didesnio masto puolamąją operaciją skatino ir Lenkijos įvykdytas Vilniaus užėmimas. Dėl to susiaurėjus bolševikų frontui, taip pat sumažėjo ir prieš Lietuvą veikusių jų jėgų. Buvo suprasta, kad būtina kuo skubiau išvaryti iš šiaurinės Lietuvos teritorijos ten esančius stambius bolševikų dalinius, siekiant neleisti jiems ten sustiprėti ir įsigalėti. Minėtu laiku Lietuvoje bolševikai buvo dislokavę 18 pėstininkų pulkų, 3 atskirus batalionus, 5 atskiras spec. paskirties rinktines, keletą artilerijos baterijų ir kavalerijos pulkų. Lietuvos kariuomenėje tuomet buvo tik 440 karininkų, 127 karo valdininkai ir 10 729 kareiviai. Realybėje kariuomenė savo dispozicijoje turėjo apie 5 000 karių, nes likusiems trūko ginklų bei apmokymų, be to, jie buvo išsklaidyti po smulkias dalinių užuomazgas.

Gegužės pradžioje visas saksų savanorių 18-asis pulkas susirinko Jonavoje. Pulko vadas mjr. V. Zeschau stengėsi išnaudoti kiekvieną fronto aplinkybę, siekdamas, kad jo kareiviai neapsnūstų nuobodžioje demarkacinės linijos sargyboje, o išlaikytų puolamąją dvasią. Tai buvo reikalinga norint ateityje vykdyti realius puolimus. Kadangi puolamosios operacijos kitapus demarkacinės linijos vokiečių vyresnybės buvo uždraustos, mjr. V. Zeschau sugalvojo būdą tai apeiti – „žvalgomuosius puolimus“. Vokiečiams stumiantis į priekį, laimėtas teritorijas užimdavo Lietuvos kariuomenė. Teigiamą postūmį saksų dalinių veikimui davė ir kareivių tarybų (soldatenrat) panaikinimas, kas palengvino vadovybės darbą. Vokiečių kovinių veiksmų suaktyvėjimas kėlė tiek pačių saksų, tiek lietuvių savanorių moralę.

Ukmergės puolimas

Ukmergės puolimas buvo pavestas Jono Variakojo vadovaujamam Panevėžio atskirajam batalionui, kurį tuo metu sudarė 35 karininkai ir 1 314 kareivių. Sėkmingam Ukmergės puolimui pirmiausia reikėjo užimti Pagirius. Pagal bataliono žvalgų informaciją, juose bazavosi apie 400 bolševikų. Pagirių užėmimui batalionas sutelkė 4 kuopas ir artilerijos būrį. Žygis buvo paremtas vokiečių, suteikiant saksų savanorių 18-ojo pulko 1-ąją bateriją. Dieną prieš puolimą rinktinė susitelkė Šėtoje. Naktį priartėjo prie Pagirių ir kitą rytą, t. y., balandžio 27 d., atakavo. Miestelis buvo apsuptas, po artilerijos apšaudymo bolševikų ugnis nuslopinta.

B. d.

Paruošta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pulkininko leitenanto daktaro Gintauto Surgailio monografiją „Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulkas“.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas