Pirmojo pėstininkų pulko kariai prisiekia dalyvaujant prezidentui Antanui Smetonai.

„Prasminga laisvės kovotojų auka“, Kultūra

Ukmergės apskrities išvadavimas 1919 metais (3)

Anykščių gyventojai karius vaišino kuo tik galėjo. Lietuviai, pastatę apsaugą, sustojo mieste. Tiltui apsaugoti buvo padaryta užtvara prie kelio nuo Troškūnų pusės, patrankos išdėstytos už miestelio Svėdasų kryptimi maždaug kilometro atstumu. Iš Traupio į Anykščius buvo atšauktas 1-osios kuopos būrys. Tuo metu vietos gyventojai pranešė, kad Vilkonių kaime esantys bolševikai ruošiasi pulti Anykščius. Pulko vadas krn. Kazys Ladiga įsakė krn. P. Geniui su pulko karių kuopa priešą likviduoti. Gegužės 20-osios vidurdienį P. Genio vadovaujamą kuopą, žygiuojančią Vilkonių link, nuo 107-osios aukštumos pasitiko priešo ugnis. Kuopai išsiskleidus puolimui, priešas pasitraukė. Krn. V. Skorupskio vadovaujami kariai užėmė Skiemonis. Čia jie rado daug bolševikų palikto maisto ir pašaro arkliams.

Rinktinės dešinėje buvę lenkai irgi pasistūmėjo pirmyn ir apsistojo linijoje Pavirinčiai–Švobiškiai–Virintos ežeras. Rinktinės vadas krn. K. Ladiga nusprendė puolimą tęsti ir užimti Andrioniškį. Gegužės 20 d. pasitelkęs 1-ąją pėstininkų kuopą su dviem kulkosvaidžiais ir visas tris patrankas bei grupę raitelių, jis išvyko Andrioniškio link. Bežygiuojant buvo gauta žinių, kad bolševikai apsistoję aukštumoje į šiaurę nuo Pienionių ir į rytus nuo Vilkonių.

Krn. P. Genio vadovaujami 1-osios kuopos kariai, remiami artilerijos, puolė priešą. Po trumpo susišaudymo bolševikai ėmė trauktis Andrioniškio link. Tačiau ir čia priešas neužsibuvo, taigi temstant pulko kariai įžengė į miestelį. Pulko patrankos, išrikiuotos pozicijose į šiaurę nuo Andrioniškio, apšaudė Šimonių–Viešintų kelią, kuriuo traukėsi bolševikai, tačiau naktį saugumo sumetimais buvo sugrąžintos į Andrioniškį. Į vakarus ir į rytus nuo Andrioniškio buvo pastatytos sargybos. Pulko vadui įsakius, 1-oji kuopa čia pasiliko kelioms dienoms ir surengė sustiprintą žvalgybą Viešintų ir Šimonių kryptimis. Per gegužės 18–20 d. kautynes dešinioji ir vidurinioji lietuvių voros nuostolių nepatyrė. Kairiojoje voroje žuvo vienas 2-osios kuopos kareivis, o kuopos vadas krn. A. Žemaitis ir 8 kareiviai buvo sužeisti.

Lietuviams atiteko nemažas karo grobis: viena patranka, keletas kulkosvaidžių, šautuvų, šaudmenų. Vidurinioji vora prie Kavarsko į nelaisvę paėmė 70 bolševikų, jai atiteko lengvųjų ginklų ir šaudmenų. Dešinioji ir kairioji voros taip pat paėmė keliasdešimt belaisvių. Gegužės 21-osios rytą Ukmergės rinktinės štabe buvo sužinota, kad Panevėžio rinktinė išvadavo iš bolševikų Panevėžį. Krn. K. Ladiga nutarė vystyti puolimą Utenos kryptimi ir perkelti artileriją prie Utenos–Zarasų plento. Tačiau rinktinei dar tebesant Andrioniškyje paaiškėjo, jog bolševikai kasa apkasus ir stengiasi įsitvirtinti į pietus nuo Viešintų, palei Grašių palivarką ir Gyvatynės kaimą. Neliko nieko kito, kaip tik pakoreguoti planus ir šią bolševikų grupę likviduoti. Į beįsitvirtinantį priešą buvo nukreipta artilerijos ugnis, o po kurio laiko puolimą pradėjo pėstininkai. Priešas pasitraukė Viešintų kryptimi.

Pirmojo pulko pėstininkai, persekiodami bolševikus, pasiekė Akmenių dvarą. Čia palikę krn. P. Genį su kulkosvaidžiais ginkluota 1-ąja kuopa ir keliais raiteliais saugoti kelių iš Viešintų į Andrioniškį, likusieji, vadovaujami rinktinės vado K. Ladigos, su artilerija temstant atvyko į Anykščius, o pailsėję, jau naktį, – į Miškiniškių palivarką, esantį prie Utenos–Zarasų plento. Čia buvo apsistojęs krn. V. Skorupskio vadovaujamas pulko 1-asis batalionas.

Gegužės 22-ąją buvo nutarta pradėti puolimą Utenos kryptimi. Krn. V. Šaudzio vadovaujama 6-oji kuopa apie 3 val. iš Miškiniškių palivarko išžygiavo Pakalnių kaimo link, tačiau greitai sutiko atkaklų apkasuose įsitvirtinusių bolševikų, remiamų artilerijos, pasipriešinimą. Buvo nuspręsta įsitvirtinusius priešus apsupti. Viena kuopos dalis toliau puolė priešą vieškeliu, o kita pabandė jį apeiti iš pietų pusės. Šį manevrą bolševikai pastebėjo. Pirmiausia jie atitraukė patranką, o po to pasitraukė ir pėstininkai. Susitelkę naujoje vietoje, jie ir toliau priešinosi: į lietuvių grandinę pradėjo šaudyti iš patrankos, o po to ir iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Tačiau lietuviai nesustojo, dengiami kalvotos vietovės ir krūmokšnių slinko artyn prie bolševikų. Vengdami durtuvų kautynių, šie ėmė trauktis. Toliau puldama 6-oji kuopa, nesutikusi didesnio pasipriešinimo, užėmė Pakalnius ir paėmė į nelaisvę apie 20 bolševikų.

Ilgai neužsibuvusi Pakalniuose, kuopa užėmė 212-ąją aukštumą, nuo kurios pastebėjo, kad priešas persigrupuoja. Bolševikų pėstininkų batalionas, sustiprintas kavalerijos eskadronu, ėmė supti kuopos dešinįjį sparną. Kuopa buvo priversta trauktis. Buvo sužeistas kuopos vadas krn. V. Šaudzis. Kulka jam pataikė į koją, tačiau šis ir toliau dar kurį laiką vadovavo – kuopą tvarkingai išvedė iš gresiančios apsupties iki Pakalnių kaimo. Po to vadas buvo nuvežtas į Skiemonis, kur tuo metu buvo pulko štabas.

Atsitraukusią į Pakalnius kuopą bolševikai persekiojo toliau. Durtuvų kautynėse žuvo būrininkai Vincas Bruzbartas, Kazys Račkauskas ir skyrininkas Kazys Radzevičius. Atsitraukus ir užėmus pozicijas prie Miškinių kaimo, vadovavimą kuopai perėmė krn. Juozas Plenta. Iš čia kuopa skubiai, bijodama būti apsupta, atsitraukė iki Mindučių, kur užėmė poziciją į šiaurės vakarus nuo ežero. Bolševikai kuopos toliau nebepersekiojo. Ši nakvynei apsistojo Motiejūnų kaime. Traukėsi ir dešiniau kuopos Utenos kryptimi puolę lenkai. Jie atsitraukė Molėtų kryptimi. Tą pačią gegužės 22-ąją, apie 16 val., Leliūnų link išžygiavo krn. K. Ladigos vadovaujama vora. Po trumpo susirėmimo bolševikai paliko Klevėnų, Buivydų ir Diktarų kaimus. Krn. K. Ladiga, pasitelkęs keletą kulkosvaidininkų su dviem kulkosvaidžiais ir būrelį raitelių, vežimais ėmė persekioti iš Diktarų kaimo besitraukiančius bolševikus, tačiau iš šiaurės vakarų, nuo Smulkio kaimo, į lietuvius buvo netikėtai pradėta šaudyti iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Toks lengvabūdiškas jauno vado poelgis vos nesibaigė tragedija. Laimei, jau buvo tamsu ir lietuviai paplentės grioviais iš pavojingos zonos sugebėjo iššliaužti, tačiau 8 kareiviai buvo sužeisti, pašauta didesnė dalis arklių.

Ankstyvą gegužės 23-iosios rytą prie Diktarų kaimo netikėtai pasirodė šarvuotas raudonarmiečių automobilis. Krn. M. Rėklaičio vadovaujamų 7-osios kuopos karių bandymai sustabdyti jį kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi buvo nesėkmingi. Tuo metu pulko patrankos keitė pozicijas ir šarvuočio apšaudyti negalėjo. Krn. K. Ladiga įsakė šarvuočio apšaudymą nutraukti ir skubiai nuo Diktarų trauktis pietų pusėn ne plentu, o laukais, nes šarvuočiui apšaudant ir vejantis būtų buvę daug aukų. Pozicijas turėjo apleisti ir likusi be priedangos lietuvių artilerija.

Artileristai, skubiai iškinkę arklius, įsitaisė pozicijoje ant Miškiniškių kalvos, nusitaikė į Utenos–Zarasų plentą ir ėmė laukti pasirodant šarvuočio. Tačiau šis, apšaudomas nuo Buivydų pusės, už posūkio ties Klevėnais sustojo ir po kurio laiko grįžo atgal. Iš patrankų į jį buvo iššauta keletas sviedinių. Lietuviai pasirengę laukė šarvuočio maždaug iki 18 valandos, po to pasitraukė į Didžiakiemį. Tuo ir baigėsi tos dienos kautynės.

Siekiant įvertinti susidariusią padėtį ir galbūt pergrupuoti turimas jėgas, puolimas visame Ukmergės bare laikinai buvo sustabdytas. Pulko vadas krn. K. Ladiga apsilankė visose vorose ir, įvertinęs susidariusią padėtį, grįžo į štabą. Kovoms laikinai aprimus, bolševikai užėmė pozicijas linijoje Pakalniai–Rubikių ežeras–Debeikiai, o Ukmergės rinktinė – linijoje Alanta–Skiemonys– Anykščiai.

Tuo metu, kai Pirmojo pėstininkų pulko 1-asis ir 2-asis batalionai aktyviai kovėsi su bolševikais, 1919 m. gegužės 22 d. (kitais duomenimis – gegužės 2 d.) pulko 3-iasis batalionas, vadovaujamas krn. K. Žuko, gavęs nurodymą iš Kauno, dalyvavo unikalioje ir dviprasmiškoje operacijoje. Bataliono kuopa, apsiginklavusi kulkosvaidžiais, atėjo į Perloją. Perlojiškiai apsiginti nuo stipresnės jėgos nepajėgė, todėl turėjo sudėti ginklus. „Perlojos Respublikos“ prezidentas J. Česnulevičius, komiteto nariai ir grupelė vyrų buvo suimti, bet po mėnesio paleisti. Taigi tądien buvo panaikinta „Perlojos Respublika“, o jos vietoje įsteigtas valsčius.

Paruošta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pulkininko leitenanto daktaro Gintauto Surgailio monografiją „Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulkas“.

„Facebook“ paskyros „Ukmergė senose fotografijose“ nuotr.

Lietuvos kariuomenės I p. DLK Gedimino pulko kariai su šeimomis prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę 1919–1923 m. Ukmergės kapinėse, apie 1928 m.

Palikite komentarą apie straipsnį