Ukmergės kareivinės. Nuotrauka www.miestai.net

„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“, Kultūra

Ukmergės apskrities išvadavimas 1919 metais (2)

Žygio metu vora likvidavo keletą nedidelių raudonarmiečių grupių, kurios buvo atsilikusios nuo pagrindinių pajėgų. Daugiausia tai buvo ūkio padaliniai, todėl voros kariai paėmė nemažai kariško turto, taip pat ginklų. Apie 12 val. vora įžengė į Didžiakiemio kaimą.

Kairioji vora, kurią sudarė Pirmojo pėstininkų pulko 1-oji ir 2-oji kuopos, vadovaujamos krn. P. Genio ir krn. P. Murniko, sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa, vadovaujama krn. J. Jackaus, viena saksų kuopa, saksų baterijos būrys ir pionierių būrys gegužės 17 d. atvyko į Taujėnus. Kaip buvo minėta Pirmojo pėstininkų pulko vado Kazio Ladigos įsakyme, vorai turėjo vadovauti kpt. Vinkleris. Tačiau jai vadovavo pats mjr. V. Zeschau. Taujėnuose vora apsistojo keletui valandų poilsio ir 1 val. nakties išžygiavo Kavarsko link. Netoli Kavarsko vorą pastebėjo bolševikai ir iš pietinio Kavarsko pakraščio bei kitos Šventosios upės pusės ją smarkiai apšaudė. Vora buvo priversta užimti gynybines pozicijas abiejose vieškelio pusėse ir atidengti atsakomąją ugnį. Ypač gerai pasirodė vokiečių artileristai su dviem patrankomis. Užėmę patogias pozicijas ant kalnelio, jie šaudė gana taikliai. Jau pirmuoju patrankos šūviu buvo pataikyta į namą Kavarske. Taikliai šaudant artilerijai, bolševikų pusėje kilo sumaištis. Po kurio laiko dalis bolševikų karių, išsirikiavę į grandinę, atidengė atsakomąją ugnį, o kiti ėmė trauktis į Anykščių pusę ir Pumpučių link.

Besitraukiančiuosius Anykščių link apšaudė vokiečių artilerija, kitus – lietuviai iš šautuvų. Netrukus priedangoje buvę bolševikai liovėsi šaudę. Lietuvių ir vokiečių kariai patraukė į Kavarską. Pirmieji į Kavarską įžengė lietuvių 2-osios kuopos kariai, paskui juos – ir visi kiti. Per šį nedidelį susišaudymą buvo sužeisti du vokiečių kareiviai ir ltn. Štrausas, taip pat vienas lietuvių 2-osios kuopos kareivis. Anykščių kryptimi besitraukiantys bolševikai užėmė pozicijas Bebrūnų kaimo aukštumose, o Kurklių link pasukę jų daliniai sustojo aukštumose netoli Kavarsko į rytus nuo Šventosios.

Kad galėtų pulti toliau, vora turėjo persikelti per Šventąją. Upės forsavimui buvo rimtai pasirengta. Buvo sudaryta ugnies priedanga artilerijos pabūklus išdėstant prie bažnyčios šventoriaus, o kulkosvaidžius – pačiame šventoriuje, mūrine tvora pasinaudojant kaip priedanga. Pirmojo pėstininkų pulko 2-osios kuopos vadas krn. A. Žemaitis su vokiečių kpt. Vinkleriu Šventosios pakrante išvyko ieškoti tinkamos perkėlos ir reikiamų priemonių. Buvo nutarta per upę keltis už 250 metrų į pietus nuo vieškelio Kavarskas–Kurkliai. Kiek sudėtingiau buvo su persikėlimo priemonėmis. Besitraukdami bolševikai visas valtis ir keltus buvo palikę kitoje upės pusėje. Vienas vokiečių kareivis perplaukė Šventąją ir atplukdė vieną valtį, po to buvo atplukdytos ir kitos. Prieš pradedant keltis, priešo pozicijos buvo smarkiai apšaudytos.

Persikėlimas buvo sėkmingas. Tiesa, daug vežimų įklimpo upės viduryje ir kareiviams teko gerokai paplušėti, kol juos ištempė į krantą. Forsuojant Šventąją daug prisidėjo Pirmojo pėstininkų pulko 2-oji kuopa ir vokiečių būrys. Vorai iš miestelio leidžiantis prie numatytos perkėlos, bolševikai, įsitvirtinę už Kavarsko, Vilkotonių kaimo aukštumose, pradėjo šaudyti iš šautuvų, kulkosvaidžių ir artilerijos. Vienas vokiečių būrys, savo artilerijos ir kulkosvaidžių ugnies remiamas, prislinko visai arti upės. Prie upės prisiartino ir lietuvių kariai. Buvo nutarta, kad per upę kelsis lietuvių 1-oji kuopa. Vykstant smarkiam susišaudymui, 1-oji kuopa susvyravo, tad upę forsuoti ryžosi 2-oji kuopa, vadovaujama krn. P. Murniko. Kaip jau minėjome, upę teko perplaukti. Persikėlusi kuopa išsiskleidė grandine ir puolė raudonarmiečius apmėtydama rankinėmis granatomis. Upę ėmė forsuoti ir vokiečiai, apšaudomi intensyvios bolševikų ugnies. Persikėlę per upę, vokiečiai irgi puolė Vilkotonių kaimo kalnelyje Pirmojo pasaulinio karo apkasuose įsitvirtinusius bolševikus. Vokiečiams ir lietuviams pavyko prislinkti beveik iki pat apkasų. Tai pastebėję, bolševikai į durtuvų kautynes nestojo ir atsitraukė Kurklių link. Šio puolimo metu trys vokiečiai žuvo ir du buvo sužeisti. Lietuviai nuostolių nepatyrė.

Pirmieji per Šventąją persikėlę daliniai, nelaukdami visos voros, nužygiavo Kurklių kryptimi. Voros priešakyje buvo krn. A. Žemaitis su 10 raitųjų žvalgų. Vokiečių raitelių būrys, persikėlęs per upę, pasuko į dešinę plento pusę ir taip pat pradėjo persekioti besitraukiančius bolševikus. Tuo metu krn. A. Žemaičio raitelių būrys už Žvirblionių kaimo pastebėjo bolševikų kuopą, žygiuojančią Jakūbavos dvaro link. Lietuviai kariai, už kaimo trobesių palikę savo arklius, išsiskleidė grandine ir ėmė į priešą šaudyti. Bolševikai iš pradžių atsakė tuo pačiu, tačiau nežinodami, kokios jėgos jiems pastojo kelią, ir pastebėję Žvirblionių link atžygiuojančią vorą, atsiuntė tris raudonarmiečius parlamentarus. Lietuviai jiems pasiūlė pasiduoti. Raudonarmiečiai sutiko ir metė ginklus. Pasidavė 42 raudonarmiečiai su kuopos vadu. Jie buvo pasiųsti į Ukmergę. Lietuviams atiteko 42 šautuvai, trys telefono aparatai, keli arkliai, kuriuos pasiėmė vokiečiai. Nuo Žvirblionių iki Kurklių vora nebesutiko jokio bolševikų pasipriešinimo ir tik suiminėjo atskirus jų karius ar mažas grupeles.

Vora pasiekė Kurklius apie 11 valandą. Miestelis buvo pilnas žmonių, kadangi buvo Mišių metas. Lietuvių kuopa sutikta labai iškilmingai. Tuoj pat buvo nukirsti priešo telefono linijų laidai. Krn. A. Žemaitis nuo Kurklių pusės Anykščių link pastatė apsaugą. Paskirti patruliai buvo nusiųsti į Didžiakiemį, kur rado Pirmojo pėstininkų pulko štabą. Pulko vadui krn. K. Ladigai jie raportavo, kad Kurkliai užimti, ir įteikė raportą apie 3-iosios voros veiksmus. Vokiečiai toliau Virintos upės nebežygiavo.

Pirmojo pėstininkų pulko vadas krn. K. Ladiga už dalyvavimą kautynėse su bolševikais mjr. V. Zeschau pareiškė padėką. Vokiečiai, apie porą valandų pailsėję Didžiakiemyje, sugrįžo į Ukmergę.

Vokiečiams pasitraukus, lietuviai prie Virintos užėmė atramos punktus keliams, vedantiems nuo Anykščių, Skiemonių ir Alantos, apsaugoti. Tik mažas dalinys toliau persekiojo bolševikus plentu Skiemonių kryptimi. Pirmojo pėstininkų pulko dalys buvo dislokuotos taip: 3-ioji kuopa – Širvintose, 6-oji – palei Antonovkos kaimą, 7-oji – Didžiakiemyje, 2-oji – Kurkliuose, 1-oji – Kavarske, 8-oji – palei Traupį. 1-ojo bataliono štabas įsikūrė Kurkliuose, 2-ojo – Laumeniuose. Prie kiekvienos kuopos buvo priskirti kulkosvaidininkų būriai ir po kelis raitus žvalgus.

Pavakarę pulko vadas krn. K. Ladiga ir krn. M. Pečiulionis su 12 kareivių nutarė išmėginti paimtą iš bolševikų patranką ir patraukė plentu Leliūnų link. Čia iš patrankos apšaudė Utenos link slenkančius priešus. Patranka šaudė puikiai. Būrys apsistojo ties Ivanpoliu, iš kurio visai neseniai buvo pasitraukęs priešas. Buvo gauta žinių, kad Skiemonyse yra nemažas būrys bolševikų. Jie krovėsi karinę mantą į vežimus ir rengėsi trauktis Utenos link. Lietuvių būrys juos apėjo ir nuo plento tarp Laužadiškių dvaro ir Miškininkų kaimo ėmė šaudyti. Skiemonyse buvę bolševikai, sužinoję, kad Utenos link nužygiavo lietuvių karių būrys, ir išgirdę nuo Utenos pusės šaudant patranką, pasijuto esą apsupti ir lauko keliukais per Ažionius skubiai pasitraukė Pakalnių ir Utenos link.

Jau po vidurnakčio pulko vadovybė, nesulaukdama vado ir girdėdama šaudant Utenos pusėje, rimtai susirūpino. Keliolikos raitų žvalgų būrys buvo pasiųstas jų ieškoti. Netrukus pasiųstieji žvalgai grįžo su pulko vadu. Šis buvo labai patenkintas, kad paimtoji patranka puikiai ir taikliai šaudo.

1919 m. gegužės 19 d. krn. K. Ladiga, norėdamas apsaugoti rinktinės kairįjį sparną nuo netikėtų bolševikų kontrpuolimų, nutarė pulti Anykščius. Tuo pačiu metu krn. V. Šaudzio vadovaujama kuopa gavo užduotį užimti Alantą ir už jos svarbiausiomis kryptimis organizuoti atramos punktus. Krn. V. Skorupskis su savo grupe turėjo likti Didžiakiemio pozicijoje ir žvalgyti Skiemonių apylinkes, o krn. A. Žemaičiui įsakyta ginti pozicijas Kurklių apylinkėse. Ukmergės rinktinės štabas buvo paliktas Didžiakiemyje.

Gegužės 19-osios ankstų rytą pulko 6-oji kuopa pajudėjo Alantos link. Per Perkalių kaimą, Parauduvės dvarą ji sėkmingai atžygiavo į Laičius. Čia gauta žinių, kad Alantoje yra bolševikų. Buvo pasiųstas sustiprintas žvalgų būrys, tačiau bolševikai, pastebėję lietuvių žvalgus, iš Alantos pasitraukė. Nors netoliese buvo pastebėti lenkai, ryšio su jais užmegzti nepavyko. Kuopa be jokio pasipriešinimo užėmė Alantą ir sustojo pailsėti. Po poros valandų su trimis karininkais atvyko lenkų kuopa. Ji buvo gavusi užduotį užimti Alantą. Tarp lietuvių ir lenkų karininkų įvyko smarkus ginčas, tačiau matydami lietuvių griežtą nusistatymą iš Alantos niekur nesitraukti, lenkai pasitraukė Molėtų kryptimi.

Krn. V. Šaudzis padarė užtvaras Pakalnių kaimo ir Alantos dvaro kryptimi, nes bolševikai įsitvirtino į vakarus nuo Kazlų kaimo ir visą laiką į lietuvius šaudė. Tuo tarpu rinktinės vadas krn. K. Ladiga su puse kuopos pėstininkų, ginkluotų kulkosvaidžiais, 10 raitų žvalgų ir krn. M. Pečiulionio išplėstu artilerijos būriu (3 patrankos) gegužės 19 d., apie 16 val., iš Kurklių išžygiavo vieškeliu Anykščių link. Pasiųstiems žvalgams pavyko nustatyti, jog bolševikai įsitvirtinę aukštumose į rytus, pietus ir vakarus nuo Anykščių. Požymių, kad jie paliks Anyksčius be kautynių, nebuvo. Krn. M. Pečiulionis patrankas išdėstė pamiškėje prie vieškelio Kurkliai–Anykščiai ir pasirengė apšaudyti bolševikų pozicijas. Kad nebūtų pastebėti bolševikų, pėstininkai Anykščių link žygiavo mišku, tarp Kurklių–Anykščių vieškelio ir Šventosios upės. Kita grupė slinko aukštuma nuo minėto vieškelio į rytus. Tačiau likti nepastebėtiems jiems nepavyko. Pamatę besiartinančius lietuvius, bolševikai visu frontu pradėjo smarkiai šaudyti iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Kaip vėliau paaiškėjo, Anykščius gynė XV latvių pėstininkų pulko batalionas.

Tada krn. M. Pečiulionio vadovaujama artilerija pradėjo šaudyti į šiaurinėje miestelio dalyje esantį tiltą per Šventąją, po to į patį centrą bažnyčios rajone, o vėliau artilerijos ugnį nukreipė į pietinę ir vakarinę miestelio dalis. Matyt, artilerijos sviedinys pataikė į iš miestelio kapinių šaudžiusį bolševikų kulkosvaidį, nes jis nutilo. Tuo pasinaudoję lietuvių pėstininkai užėmė kapines ir ėmė veržtis tolyn.

Priešo ugnis ėmė silpti ir pietinėje Anykščių pusėje. Miestelio vakarinį pakraštį pasiekė pulko l-oji kuopa. Čia jai smarkiai pasipriešino pozicijose įsitvirtinę raudonieji latviai. Kad palengvintų padėtį, krn. P. Genys pasiuntė vieną būrį užimti geležinkelio tilto per Šventąją ir kartu apeiti priešą iš šiaurės. Kai tik būrys užėmė tiltą, raudonieji, pajutę, kad yra supami, liovėsi priešinęsi ir pasitraukė iš Anykščių Debeikių–Rubikių kryptimi. Apie 20 val. lietuviai įžengė į Anykščius. Gyventojai džiaugsmingai sutiko savus karius, o krn. M. Pečiulionis vis atsiprašinėjo, jog netyčia iš pabūklo pataikė į bažnyčios bokštą.

B. d.

Paruošta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pulkininko leitenanto daktaro Gintauto Surgailio monografiją „Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulkas“.

Palikite komentarą apie straipsnį