Ukmergės apskrities išvadavimas 1919 metais

2019-uosius Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais. Šiuo sprendimu siekiama užtikrinti Lietuvos savanorių, Lietuvos kariuomenės ir kitų šalies piliečių indėlio įvertinimą Nepriklausomybės kovose ginant ką tik atkurtą Lietuvos valstybę ir pagerbti visų kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę atminimą. Šiose kovose dalyvavo pirmosios Lietuvos kariuomenės pajėgos – Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulkas, įsikūręs Ukmergėje. Spausdiname straipsnių ciklą apie Ukmergės apskrities išvadavimą 1919 metais.

Lenkams užėmus Vilnių ir dalį Lietuvos teritorijų, vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, pakeitęs bolševikų puolimo kryptį į šiaurės rytus, pertvarkė ir kariuomenės struktūrą. Buvo suformuotos dvi rinktinės – Ukmergės ir Panevėžio. Atvykę į Ukmergę, abu Pirmojo pėstininkų pulko batalionai buvo įtraukti į Ukmergės rinktinę, kurios vadu paskirtas karininkas Kazys Ladiga. Į rinktinę dar buvo įtraukta vienas saksų savanorių batalionas, pusantro eskadrono husarų ir ketvirtosios baterijos du lengvieji pabūklai. Pulkas Ukmergės rinktinės sudėtyje tęsė kovas su bolševikais.

Gegužės 14 d. vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas išleido įsakymą dėl tolimesnių veiksmų. Perėmęs vadovavimą Ukmergės rinktinei ir gavęs vyriausiojo kariuomenės vado įsakymą, krn. K. Ladiga visų pirma nutarė išsiaiškinti bendrąją padėtį jam pavestame bare. Iš pasiųstos žvalgybos ir vietinių gyventojų sužinota, jog prieš rinktinę buvo sutelktos maždaug tokios bolševikų pajėgos: Balninkuose – 20, Žemaitkiemyje–Mediniuose – 500, Siesartyje – 20, Radiškyje–Kopūstėliuose – iki 300 karių su dviem patrankomis, Kavarske – 200, Anykščiuose – iki 300 ir Traupyje – 20 karių.

Daugmaž išsiaiškinęs padėtį, Ukmergės grupės vadas K. Ladiga tuojau susisiekė su XVIII saksų savanorių pulko vadu mjr. V. Zeschau. Jo pulko 2-asis batalionas buvo Ukmergės fronto bare prie Šventosios, 1-asis batalionas, vadovaujamas kpt. Sprangerio, stovėjo Bukonyse. Susitikimo metu krn. K. Ladiga ir mjr. V. Zeschau sudarė bendrą rinktinės puolimo planą. Jam įgyvendinti gegužės 17 d. 8 val. ryto išleistas įsakymas Pirmajam pėstininkų pulkui.

Kaip matyti iš įsakymo, pagrindinis dienos puolimo tikslas buvo užimti Kurklius ir teritorijas tarp Šventosios ir Virintos. Puolimas buvo pradėtas nustatytu laiku. Kai kurios kuopos savo vietose stovėjo jau nuo gegužės 14-osios. Dar neprasidėjus puolimui, gegužės 17-ąją po pietų kairiajam sparnui Lavoriškis–Raguva apsaugoti buvo pasiųsta Pirmojo pėstininkų pulko 8-oji kuopa, vadovaujama krn. Broniaus Bilmino. Prie kuopos buvo priskirtas kulkosvaidininkas krn. S. Marcinkevičius ir du sunkieji kulkosvaidžiai „Maxim“215. Kartu išvyko vienas vokiečių pėstininkų būrys, vadovaujamas ltn. Cimermano (Zimmerman). Pasiekusi Taujėnus, grupė sužinojo, kad Traupyje įsitvirtino bolševikai. Krn. B. Bilminas nusprendė bolševikus iš ten išvyti, tačiau kariams prisiartinus prie Traupio, anie netikėtai atidengė kulkosvaidžių, o vėliau ir artilerijos ugnį. Vengiant didelių nuostolių teko atsitraukti, tačiau du lietuvių kariai ir vienas vokietis buvo sužeisti, vienas dingo be žinios. Paryčiui kuopa grįžo į Taujėnus.

 2-asis pulko batalionas, vadovaujamas krn. V. Skorupskio, dar gegužės 16 d. apsistojo Vaitkuškio dvare ir apylinkėse. Priešo arti nebuvo pastebėta. Gegužės 17-osios vakarą krn. K. Ladigos vadovaujama dešinioji vora susitelkė Lyduokių dvare. Čia atvyko ir krn. M. Pečiulionio vadovaujama artilerijos baterija. Bolševikai voros susigrupavimo nepastebėjo. Gegužės 18-ąją, 3 val. ryto, vora, norėdama kiek galima giliau užeiti į priešo užnugarį, ėmė atsargiai slinkti Siesarties upės link. Prie Valtūnų kaimo malūno teko keltis siauru maždaug 5 metrų aukščio gerokai papuvusiu tiltu. Pėstininkai su vežimais šiaip taip jį pervažiavo, tačiau patrankas vežti pabijota. Jas per upę turėjo pertempti patys kareiviai. Persikėlusi per Siesartį, vora išvijo Valtūnų kaime buvusius bolševikus, o kiek vėliau užėmė Žemaitkiemį. Tik tada bolševikų vadovybė suprato, kad užnugaryje yra lietuvių karinis dalinys. Bolševikai sutriko, juo labiau kad tuo pačiu metu pastebėjo lietuvių karius ir ties Vidiškėmis.

Žemaitkiemyje dešinioji lietuvių vora buvo padalyta į dvi dalis. 6-oji kuopa su 2 kulkosvaidžiais ir 10 raitelių pasiųsta Alantos kryptimi. Puolami bolševikai skubiai, be jokio pasipriešinimo pasitraukė iš Valų, Kazliškių ir Balninkų. Likusioji voros dalis pasuko į šiaurę, Ukmergės–Utenos plento link. Lietuviai artėjo prie Dejūnų. Į žygiuojančią vorą priešas pradėjo smarkiai šaudyti. Krn. K. Ladiga prieš juos pasiuntė krn. M. Rėklaičio vadovaujamą 7-ąją kuopą, jos puolimą paremdamas artilerijos ugnimi. Tačiau kuopa, neatlaikiusi smarkaus priešo atsišaudymo, ėmė trauktis. Tai pastebėjęs krn. K. Ladiga įsakė kuopai skubiai veržtis Ukmergės–Utenos plento link ir atkirsti priešui atsitraukimo kelią, nes bolševikai jau buvo pradėję persekioti atsitraukiančią 7-ąją kuopą, tačiau pastebėję, jog vora nieko nepaisydama žygiuoja pirmyn, patys ėmė trauktis į šiaurę.

Tuo metu lietuvių vora, sparčiai žygiuodama į priekį, apie 9 val. kirto Ukmergės–Utenos plentą ties Būriais. Bolševikai, įsitikinę, jog dešinioji lietuvių vora visame bare įsibrovusi į jų užnugarį, palikę paplentėje nemažai ginklų ir gurguoles, skubiai atsitraukė į šiaurę. Kitų lietuvių dalinių spaudžiami ties Kadiškio dvaru ir Kavarsku, bolševikai ėmė trauktis visu frontu Kurklių kryptimi. Krn. K. Ladigos vadovaujama dešinioji vora skubiai užėmė aukštumas į šiaurę nuo Didžiakiemio kaimo. Gerai matydami, kaip priešo pėstininkai, artilerija ir kavalerija traukiasi pro Kurklius Anykščių ir Skiemonių link, Pirmojo pėstininkų pulko kariai juos apšaudė šautuvų, kulkosvaidžių ir artilerijos ugnimi. Bolševikų kavalerija, palikusi sužeistus arklius, nuo artilerijos ugnies puolė į visas puses, su sveikais arkliais bandydama išsivežti savuosius pabūklus. Netoli Kurklių viena jų patranka su arkliais įklimpo Virintos upės brastoje. Prie jos artinosi lietuvių žvalgai.

Bolševikų kariai, bijodami patekti į nelaisvę, net neišėmę patrankos užrakto pasitraukė. Lietuvių kariai J. Kazlauskas, Cikota ir Mataitis pribėgo ir ištraukė užraktą kaip įrodymą, kad patranka paimta. Po kiek laiko prie patrankos atskubėjo ir vokiečiai. Kartu su patranka buvo paimta 3 dėžės šovinių, 82 granatos, 98 šrapnelės „Bussole Miderlovski“, du gurguolės vežimai ir keletas arklių. Atsitraukę raudonarmiečiai užėmė pozicijas aukštumose už Kurklių miestelio. Iš čia jie atidengė ugnį į Pirmojo pėstininkų pulko karius, žygiuojančius Virintos upės link. Tačiau lietuviai nukreipė kulkosvaidžių ir patrankų ugnį į naująją poziciją ir bolševikai liovėsi šaudę. Apie 11 val. pastebėję prie Kurklių besiartinančią ir kairiąją vorą, vadovaujamą kpt. Vinklerio, raudonarmiečiai liovėsi priešinęsi ir pasitraukė.

Tada dešinioji vora iš Virintos upės ištraukė įklimpusią bolševikų patranką. Tačiau vokiečiai taip pat į ją ėmė reikšti pretenzijas. Juos palaikė ir kairiosios voros vadas mjr. V. Zeschau. Tiktai krn. K. Ladigai įsikišus ir paaiškinus, jog patranką iš bolševikų atėmė lietuviai, iš kurių ypač pasižymėjo 7-osios kuopos vrš. Juozas Kazlauskas ir eil. Jurgis Malinauskas, ginčas buvo išspręstas lietuvių naudai. Krn. M. Pečiulionis šią patranką greitai sutvarkė ir jau po valandos panaudojo prieš plentu Skiemonių link besitraukiančius bolševikus. Tuo metu plentu nuo Šventosios upės pusės į Didžiakiemį atvyko ir vidurinioji vora, vadovaujama ltn. Kriugerio. Didžiakiemyje ji sustojo trumpo poilsio.

Besitraukiančiam priešui persekioti krn. K. Ladiga suorganizavo 10 raitelių grupę, kuri turėjo ir atimtąją patranką, o išvargusiai vorai buvo leista pailsėti. Atstumti nuo Virintos upės, bolševikai bandė įsitvirtinti linijoje Janonių dvaras–Makiliai–Pastorčiai, tačiau Pirmojo pėstininkų pulko kariai ir jiems talkinę vokiečiai, iš vietos gyventojų gavę tikslią informaciją, iš patrankos ėmė šaudyti į dar nespėjusį naujojoje vietoje įsitvirtinti priešą. Bolševikams nieko kito nebeliko, kaip trauktis toliau. Jie pabandė įsitvirtinti linijoje Šaltiškiai–Sirutiškiai–Gyvatynė, tačiau ir vėl buvo apšaudyti. Rinktinė pasiekė Miškiniškių vienkiemį. Atėjus vakarui, rinktinė apšaudė Skiemonyse buvusius raudonarmiečius ir plentą Leliūnų link, po to sugrįžo į Didžiakiemį.

Nuo Lyduokių pirmosios voros antroji dalis, t. y. 6-oji kuopa, kurioje buvo apie 70 karių, du sunkieji kulkosvaidžiai ir du raiti žvalgai, vadovaujama kuopos vado krn. Vinco Šaudzio ir 2-ojo bataliono vado V. Skorupskio, prie Klepšių kaimo pasuko į dešinę. Šiai grupei pulko vadas krn. K. Ladiga davė užduotį saugoti voros dešinįjį sparną ir palaikyti ryšį su lenkais. Netrukus bataliono vadas iš apsaugos patrulio gavo pranešimą, kad Plaštakių dvare yra bolševikų. Kuopai buvo duotas įsakymas dvarą apsupti. Bolševikai, kurių buvo apie 15–20 karių, pastebėjo lietuvių manevrą ir nesipriešindami pasitraukė. Besitraukiančius bolševikus lietuviai apšaudė iš šautuvų. Plaštakių kaime kuopa sustojo pailsėti ir papietauti. Tuo metu nuo Vilkiškių pusės pasirodė maždaug 100 bolševikų vora. Lietuviai juos apšaudė ir bolševikai sugulė krūmokšniuose. V. Skorupskis įsakė jų nepulti, žygį tęsti toliau. Lietuvių kariai per Karališkius pasiekė Laumėnus ir čia apsistojo nakčiai, prieš tai pastatę lauko sargybas.

Naktis praslinko ramiai. Vidurinioji vora, kuriai vadovavo vokietis ltn. Kriugeris, gegužės 18-ąją auštant susitelkė Vidiškėse. Pradžioje jie atidžiai sekė raudonarmiečius, kurie buvo įsitvirtinę už Šventosios upės Siesarties–Medinių–Radiškio dvaro–Svirnų dvaro linijoje. Apie 6 val. voros raiteliai ties Šventupės dvaru pabandė persikelti per Šventąją, nes tiltas buvo sudegintas. Jų manevrą pastebėjo raudonarmiečiai ir ėmė šaudyti iš artilerijos pabūklų. Raiteliams forsuoti Šventosios nepavyko. Buvo priimtas sprendimas intensyviai apšaudant priešą parengti perkėlą. Kulkosvaidžių, artilerijos ir minosvaidžių ugnis buvo sukoncentruota į Radiškio dvarą. Po kurio laiko bolševikų ugniai nutilus, vora sėkmingai forsavo Šventąją ties Šventupio dvaru ir pradėjo puolimą Kopūstėlių kaimo ir Radiškio dvaro link. Supami iš sparno, bolševikai ėmė trauktis. Tačiau šio puolimo metu vorai iškilo rimtas pavojus: dalis raudonarmiečių nuo Šalkavos dvaro ir Gedroniškio kaimo pusės pabandė jau žygiuojančiai plentu Ukmergė–Utena vorai užeiti į užnugarį ir smogti netikėtą smūgį. Vora to išvengė tik atsitiktinumo dėka. Tuo metu Pirmojo pėstininkų pulko Ūkio kuopos vadas krn. L. Butkevičius, su grupe kareivių iš Vidiškių vykdamas į pulką vieškeliu Anykščių link, privažiavęs Svirnų dvarą, kitoje Šventosios upės pusėje pastebėjo priešo dalinį ir jį apšaudė. Plentu žygiavusi vidurinioji vora, išgirdusi susišaudymą, pakeitė puolimo kryptį ir Šventosios pakrantėje esantį bolševikų dalinį paėmė į nelaisvę, po to tęsė žygį plentu.

B. d.

Paruošta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pulkininko leitenanto daktaro Gintauto Surgailio monografiją „Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulkas“.