„Ukmergės krašto kovotojai - laisvės gynėjai“

Kraštiečių eilės

Zuzana Stunžėnienė

 

Eglė – Tėvynė

Egle, eglele, kas pasodino

vėjų pagairėj liūdną tave?

Egle, eglele, kas užaugino

ant plyno lauko

prie Nemunėlio

po ryto žvaigžde?..

 

Ką šakos glaudė rudenio vėjuos?

Ką sausio šalčiuos nuo speigo gynė?

Kam mūšy kritus vainikus pynė…

* * *

Stovi eglelė lig pat debesies –

rasom žaižaruoja

Žvaigždelei nakties,

Supas delčia

Ant viršūnės žalios …

 

Prie Nemunėlio eglė vis oš,

Liūdesį žalią laukui dainuos…

 

Žodis broliui tautiečiui

Tylos minutę mąstome.

Ar galime tylėt,

kaip įšalo žemė tyli?

Jau tylėt nėr kada.

Pasibelsk į tautos likimą,

priglausk prie širdies

savo protėvių skausmą

ir išniekintą žodį,

ir pavergtą darbą.

 

Nesuklupdamas nešk

savo vėliavą šventą, tą,

kur protėviai nešė

per kovą ir kančią.

Tik neduok svetimiems

savo beržo ir upės vingio,

ir žydrynės dangaus

tik neduok svetimiems…

Palikite komentarą apie straipsnį