Žagarės dvaras. Stasio PULKAUNINKO nuotr.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra

Prezidento Antano Smetonos keliais. Šiaurės Lietuva (5)

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

Deja, kitų religinių bendruomenių maldos namų, cerkvių ir būtent sinagogų nuo prezidento Antano Smetonos apsilankymo 1927 m. ženkliai sumažėjo. Dauguma jų nuo žemės paviršiaus buvo nušluotos ir todėl mums nepavyko jų atrasti. Jeigu stačiatikių ar sentikių bendruomenės atlaikiusios negandas kai kuriose vietovėse veikia, pavyzdžiui, Šiauliuose Šv. apaštalų Petro ir Povilo stačiatikių, tai žydų gyvosios tradicijos nebėra nei Anykščiuose, nei Linkuvoje, Viekšniuose, Švėkšnoje, Valkininkuose ar Žagarėje. Lygiai kaip ir jų kultūros praeitimi garsėjusiame Vabalninke, Joniškėlyje, Akmenėje ir kitur. O juk Lietuvos prezidentas A. Smetona 1927 m. kelionėje šios konfesijos atstovų buvo pasitinkamas, lankėsi sinagogose, klausėsi maldų, palinkėjimų, sakė prakalbas. Tiesa, daugelyje vietovių yra išlikę viešieji ar gyvenamieji žydų pastatai ir net senieji namų kvartalai, kaip ir kapai, paminklai, tačiau bendruomenių, gyvojo organizmo jau seniai nebėra.

Kiek kitokia padėtis šiaurinėje Lietuvoje su dvarais. Džiugu, kad prezidento aplankytame Žagarės grafų brolių Georgijaus ir Aleksandro Naryškinų buvusiame dvare šiandien yra ką pamatyti, kuo pasidžiaugti, parke prie fontano pailsėti. Dvaras priklauso Žagarės regioninio parko direkcijai, kuri saugo kraštovaizdžio kompleksus ir jų objektus, propaguoja gamtos ir kultūros paveldą. Kitaip – Joniškėlio buvusiame Karpių giminės dvare, kur įsikūręs Lietuvos žemdirbystės instituto filialas. Viename stambiausių pastatų ir parko ansamblių Žiemgalos istoriniame regione iš 20 pastatų atkurtas vienas – filantropo Ignaco Karpio dvaro rezidencija. To paties pastato rūsyje įsikūręs ir Joniškėlio krašto muziejaus padalinys. O kas toliau? Galima paklausti, bet atsakymo, deja, kol kas nėra.

Nežinia, kokia ateitis laukia ir Baisogalos Komarų dvaro. Šiandien čia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institutas. Duok Dieve, kada nors sulaukti reikšmingesnių pokyčių pritaikant dvaro pastatus kultūrai, pramogoms, turizmui ir pan. Ko jau nebebus galima padaryti istorine praeitimi garsėjusiame Vašuokėnų Komarų dvare (Anykščių r.), kur pas paskutinį jo savininką Bronislovą Brazdžių 1927 m. ilsėjosi ir nakvojo Lietuvos valstybės Galva. Šiandien, sunykusio dvaro parko teritorijoje paklaidžiojęs, pro medžių šakas ir krūmynus prasibrovęs, vos ne vos atrandi buvusių pastatų liekanas. O praeitis buvo iškili ir tokia garbinga! 1914 m. reprezentaciniuose rūmuose glaudėsi Žemaičių kunigų seminarija. Mokėsi apie 60 būsimųjų dvasininkų, jiems dėstė ne kas kitas, bet seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis.

Ne ką geresnė padėtis ir Aleksandrijoje (Šiaulių r.) neišlikusiame grafų Zubovų dvare, kur paskutinių šeimininkų Janavičių priimtas 1927 m. taip pat nakvojo prezidentas. Po Antrojo pasaulinio karo Janavičiai atsidūrė Vakaruose, dvaras liko kolūkio žinioje, o 1950 m. čia įsikūrė karinio dalinio štabas, tad jo likimas buvo galutinai nulemtas. Likimas nepagailėjo ir buvusio grafo Vladimiro Zubovo Dabikinės dvaro (Akmenės r.), kur nakvojo prezidentas. Tiesa, viename iš išlikusių pastatų tikimasi įrengti daugiafunkcį kultūros centrą, muziejaus ekspoziciją, bendruomenės namus. Gal kada nors tai ir pavyks padaryti, bet šiandien šio tarpukary pienininkyste ir paukštininkyste pasižymėjusio ūkio būklė liūdnoka, jis nebegrįžtamai sunaikintas. Kaip ir sunaikintas buvęs dvarininko de Suazel Mirabelio dvaras (Kupiškio r.). Galbūt kada nors pavyks renovuoti ir pritaikyti kultūrinėms reikmėms išlikusį akmeninį svirną, bet tai jau nelabai įtikėtina, problemiška.

Problemos

Iš pirmo žvilgsnio kai kam gali atrodyti, kad keliauji ir vargo nejauti, pasivažinėji, pasikalbi ar, dar geriau, pasipramogauji ir tiek, nors ir tai juk neuždrausta. Tačiau, kuomet subrandini kilnesnę idėją pagerbti kraštiečio atminimą, imi gerbti ir save. Be apgalvotos motyvacijos, išsamesnio pagrindimo – nė pro kur. Išstudijavęs istorinio maršruto vietoves, aprašus, išsityrinėjęs išlikusią informaciją, tiksliniesi vietovardžius, kurie vienur ar kitur yra pasikeitę ar nebeegzistuoja. Pastebėjome, jog labai trūksta kaimų pavadinimų rodyklių. Važiuoji sau kaimo gatvele, skaičiuoji abiejose pusėse išsidėsčiusias sodybėles, mėgaujiesi žaliuojančiu peizažu, klausaisi treliuojančių strazdų ir neįsikerti, kur esi, koks vietovės pavadinimas. Kartais nepadeda ar net suklaidina išmanusis telefonas, pagal jo rekomendacijas ieškodamas vietovės gali nuklysti ir visai kitur. Taip mums atsitiko keliaujant Pakruojo ir Pasvalio rajonų teritorijomis, ieškant Stačiūnų kaimo. Pasirodo, kad to paties pavadinimo gyvenvietė yra dviejuose rajonuose. Tad vietoje reikiamos Pasvalio rajone, maps.lt nusiuntė į Pakruojį. Ką gi, nukeliavome, nors ir buvo kilę daug abejonių. Viena buvo tikrai aišku – bažnyčios, kapinaičių, malūno prezidento lankytuose Stačiūnuose nebuvo. O čia, kaip tyčia, ir bažnyčia, ir malūnas, ir moterėlės, bet nieko negirdėjusios apie prezidento vizitą 1927-aisiais. Įtarimai, kad atsidūrėme ne ten, pasitvirtino. Niekas nekaltas, brangieji, apsižioplinote, gera pamoka ateičiai.

2018-ųjų vasaros atostogas pašventę misijai Prezidento Antano Smetonos keliais, atidėję šeimynines pramogas ir ramų poilsį, karščiui svilinant ar griausmingiems debesims telkiantis, pravažiavome devynių savivaldybių teritorijomis beveik 3 tūkstančius kilometrų. Sukaupę vizualinę, rašytinę ir garsinę informaciją, papildėme Ukmergės krašto (ir ne tik) kultūros istoriją naujais, daugeliui nežinomais prezidento A. Smetonos veiklos aspektais. Nupūtėme istorinės atminties dulkes ten, kur jos nesugrąžinamai buvo paslėpusios valstybininko praeities momentus. Daug ką pasitikslinome, pasiūlėme. Buvo įdomu sužinoti, ar išlikęs prezidento atminimas kraštuose, kur jis lankėsi? Suprasti, kokia ateitis prezidentinio arealo, esančio savivaldybių muziejuose ir pas privatininkus – laisvoje šalyje, kurią jis be galo mylėjo? Mylėjo ir ten, būdamas toli nuo tėvynės, kurioje, siaučiant tarybiniam terorui, buvo niekinamas tarpukaris, prezidento puoselėta Lietuvos svarba. „Kol mūsų širdyse bus teisybė ir vienybė, mes sukursime didelę valstybę“, – 1927 m. kelionėje viename iš miestelių susirinkusiems kalbėjo valstybės Galva.

Su šia, jo išsakyta fraze, 2019 m. keliausime po Žemaitiją, su pasididžiavimu skleisime žinią apie žinomiausią Ukmergės kraštietį, Lietuvos Respublikos prezidentą A. Smetoną. Ačiū visiems įsijungusiems ir padedantiems vykdyti šią kilnią misiją.Joniškėlio dvaras. Juliaus PETRIKO nuotr.

Vabalninko žydų kapai. Leonardos ŠANTERIOVOS nuotr.

Vašuokėnų dvaro liekanos. Stasio PULKAUNINKO nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį