A. Gajauskienė gyvena senelio name.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Naujausi, Žmonės

Anūkė didžiuojasi savo seneliu – Lietuvos kariuomenės kūrėju

Pivonijos seniūnijo Deltuvėlės kaime ant aukštos kalvos stūksanti sodyba, kurioje gyvena 64-erių Aldona Gajauskienė, saugo šimtmečio istoriją, mena tuos laikus, kai po jos kiemą vaikštinėjo atkurtos Lietuvos kariuomenės kariūnai. Minėtąjį namą ir 15 ha žemės kaip dovaną iš Lietuvos valstybės gavo Aldonos senelis – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo pėstininkų pulko kapitonas Juozas Štukas. Jam priklausiusiame name gyvena jau trečioji šios šeimos karta.

Tarnavo Tiflisyje

Senelio atminimą sauganti A. Gajauskienė pasakojo, jog J. Štukas gimė 1886 metais rugsėjo 27 dieną Rokiškio apskrities Juodupės valsčiaus Onuškio miestelyje, gausioje šeimoje. „Apie senelį žinau tik iš močiutės, savo mamos pasakojimų bei šeimos išsaugotų dokumentų“, – dėliodama senas nuotraukas bei pageltusio popieriaus lapus kalbėjo Aldona.

J. Štukas mokėsi Latvijoje, Rygoje. Vėliau jaunuolis išvyko į Rusiją ir 1902 metais, Peterhofe, dabartiniame Sankt Peterburge, baigė gimnaziją bei įstojo į karo mokyklą. Pasak jo anūkės, senelio tėvai buvo neturtingi, todėl šeimos nariai uždarbiauti važiuodavo į Latviją, kitur. Kaip liudija dokumentai, 1907 metais, būdamas rusų kariuomenės kareiviu, J. Štukas buvo pasiųstas tarnauti į 15-ąjį grenadierių Tifliso (taip iki 1936 metų vadinosi tuometinės Gruzijos sostinė Tbilisis) pulką. Jame lietuvis liko ir po tarnybos, tapo kariūnu.

Tiflisyje Juozas sutiko jauną savo žemietę Elžbietą Šeškutę, kuri buvo kilusi iš Kavarsko valsčiaus, tuomet priklausiusio Ukmergės apskričiai, Pikietkos kaimo.

Močiutės tėvai buvo mažažemiai, gyveno skurdžiai, – prisiminimais dalijosi Aldona. – Viena iš dukrų, Elžbieta, kartu su savo drauge, kuri turėjo pažįstamų Tiflisyje, nutarė taip pat ten išvažiuoti. Paslapčia nuo tėvų, iš kunigo kelionei pasiskolinusi pinigų, močiutė išvyko į Gruziją. Ten ji dirbo kambarine, o laisvu laiku kartu su savo šeimininke apsilankydavo įvairiuose vakarėliuose. Viename iš jų ir susipažino su vyresniuoju leitenantu Juozu iš Lietuvos. 1918 metais jiedu susituokė, ten susilaukė pirmagimės Rožės, mano tetos. Netrukus visa šeima grįžo į Lietuvą, čia po metų jiems gimė dvynės – mano mama Elena Marijona ir Genovaitė. Pastaroji mergytė buvo silpna ir po kelių mėnesių mirė.“

Kovojo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais

Į tėvynę sugrįžęs J. Štukas 1918-ųjų gruodžio 5-ąją įsiliejo į Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių gretas ir tarnavo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ajame pėstininkų pulke. 1920 metais jam suteiktas kapitono laipsnis. J. Štukas 1922 metais buvo komandiruotas į Aukštųjų karininkų kursus, kuriuos baigė 1925-ųjų liepą. Deja, jau tais pačiais metais ėmė šlubuoti kapitono sveikata. Dėl ligos 1927-ųjų birželį Juozui teko palikti tarnybą ir tapti atsargos karininku. Deja, nepraėjus nė mėnesiui, 41-erių J. Štukas mirė.

Kaip liudija Aldonos išsaugoti istoriniai dokumentai, jos senelis, būdamas Lietuvos kariuomenės karininku, dalyvavo kovos veiksmuose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

1930-aisiais atsargos kapitonas J. Štukas po mirties buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių medaliu.

Dovanų gavo žemės sklypą

Savo seneliu besididžiuojanti A. Gajauskienė pasakojo, jog už nuopelnus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija jam padovanojo daugiau nei 15 ha žemės sklypą, buvusį Ukmergės apskrities Deltuvėlės palivarke. Pasak Aldonos, J. Štukui dažnai tekdavo keisti tarnybos vietą, todėl jo žmonai atsibodo nuolatiniai persikraustymai, gyvenimas kareivinėse, jai norėjosi pastovumo, savų namų.

Tuo metu savanoriams buvo dalinama žemė. Taip šeima įsikūrė Deltuvėlės kaime, kuriame per 10 dienų kareiviai pastatė medinį namą. Jį aplinkiniai vadino karininko J. Štuko namais. Jame iki pat mirties gyveno mano močiutė, mama, vėliau ūkį perėmiau aš“, – kalbėjo A. Gajauskienė.

Močiutė Elžbieta našle tapo 35-erių, bet antrą kartą taip ir neištekėjo. Nežinau, kokius mokslus ji baigė, bet buvo apsišvietusi, mokėjo skaityti, rašyti. Senatvėje pusę metų gyvendavo pas mus kaime, o kitą pusmetį praleisdavo pas Kaune įsikūrusią dukrą Rožę. Močiutė mirė sulaukusi 82-ejų, man tuomet buvo 17 metų“, – pasakojo pašnekovė. Ir pridūrė, jog abu seneliai palaidoti Ukmergėje, Vaižganto kapinėse.

Karininko namuose – kviestinės „vakaruškos“

Aldona prisiminė ir kitus savo artimuosius: „Mano teta Rožė baigė gimnaziją ir išvažiavo į Kauną. Ten mokėsi akušerijos, dirbo. Mama liko prie žemės, savo tėvo namuose. Iš valstybės ji gaudavo našlaičio pašalpą. Šių pinigų pakako susimokėti už mokslus Veprių ūkininkų mokykloje, apsirūpinti malkomis, likusius atiduodavo močiutei.“

Pasak Aldonos, erdviuose senelių namuose vienoje pusėje gyveno močiutė su savo dukromis, o kitoje – vadinamieji pusininkai, kurie padėdavo dirbti žemės ūkio darbus, o už atlygį pasiimdavo pusę derliaus. Taigi, dideliuose namuose atsirasdavo vietos ir kviestinėms „vakaruškoms“, į kurias susirinkdavo jaunimas iš pasiturinčių šeimų.

A. Gajauskienė pasakojo: „Vaikinai atjodavo arkliais, buvo uždaromos namo langinės ir vykdavo šokiai. Mama turėjo žemės, namus, buvo graži, be to, ją gerbė ir kaip kapitono dukterį, todėl kavalierių netrūko. Viename iš vakarėlių ji susipažino su Broniumi Stimburiu iš Dovydiškių kaimo. Jis buvo batsiuvys, jokių mokslų nebaigęs. 1942-ųjų vasarį jiedu atšoko vestuves ir tėtis atėjo gyventi į mamos namus, tapo užkuriu. Tėvelio šeima buvo didelė, kažkam reikėjo išeiti iš namų. Tiesa, mano senelis iš tėvo pusės, Ignas, taip pat įdomi asmenybė. Jis buvo išvykęs į Ameriką. Ten dirbdamas susitaupė pinigų, o grįžęs nusipirko Dovydiškiuose žemės ir sulaukęs 40-ies vedė Konstanciją Bundonytę…“

Pasakojo apie savo gyvenimą

Prisiminė Aldona ir sovietų laikus, kuomet visa senelio žemė buvo konfiskuota, atimti arkliai, galvijai, žemės ūkio padargai, o jos tėvai tik per plauką išvengė tremties. „Rusų laikais mamos niekas nenorėdavo priimti į darbą, nes ji – buvusi ūkininkė, savanorio dukra…“ – atviravo moteris.

Jos tėvai pagimdė keturis vaikus – tris sūnus ir dukrą. Anot moters, vienas brolis mirė dar kūdikystėje, su kitu atsisveikino prieš septynerius metus. „Nė vienas iš jų nepanoro likti tėvų namuose, – pridūrė ji. – Ir aš buvau išvykusi, gyvenau Kaune, ten susipažinau su savo vyru, ištekėjau, susilaukiau dviejų dukrų. Kadangi vyras dirbo stogdengiu, teko keliauti – dirbti Kėdainiuose, Utenoje, Jonavoje. Tačiau mūsų santuoka iširo – po 20 bendro gyvenimo metų pasukome skirtingais keliais. Į Ukmergę grįžau dėl tėvų sveikatos, reikėjo jais rūpintis. Tėtis mirė 1985-iais, o mama prieš dešimt metų, sulaukusi 92-ejų.“

A. Gajauskienė mintimis prabėgo ir savo gyvenimą. Moteris pasakojo, jog augindama vaikus ir neakivaizdžiai studijuodama įgijo zootechnikės specialybę, tačiau šio darbo niekada nedirbo. Jaunystėje patirta trauma atsiliepė jos sveikatai. „Buvau devyniolikmetė, kai mane su drauge grįžtančią iš šokių partrenkė automobilis, – pasakojo Aldona. – Medikai abejojo, ar galėsiu vaikščioti, vis tik man pavyko atsistoti. Bet avarijos pasekmes jaučiu visą gyvenimą.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aldona su broliais susigrąžino senelio žemę. Matydami, kaip sesuo puikiai tvarkosi, broliai savo dalį perleido jai.

Norint sutvarkyti šią sodybą, reikia ne tik jėgų, bet ir lėšų“, – su rūpesčio gaidele balse kalbėjo moteris. Būtent dėl to A. Gajauskienė kelis kartus buvo emigravusi iš Lietuvos – uždarbiavo Danijoje, Norvegijoje.

Norėtų, kad sodybą perimtų dukros

Bėgant metams atsiskleidė ir Aldonos iš senelių bei tėvų, kaip ji sako, paveldėti talentai. Turėdama laisvo laiko moteris ėmė piešti, lipdyti įvairias skulptūrėles, gaminti magnetukus. „Viskas prasidėjo nuo floristikos kursų, – rodydama savo darbelius šypsojosi Deltuvėlės kaimo gyventoja. – Man patiko iš gėlių kurti kompozicijas, vėliau nusipirkau guašo, pabandžiau piešti…“

Moteris atviravo, jog yra įgijusi ir virėjos diplomą, taip pat išmoko valdyti kompiuterį. „Įsisavinti informacines technologijas man sekasi sunkiai, bet šiek tiek pramokau, nusipirkau naudotą kompiuterį ir dabar galiu skaityti naujienas, klausyti muzikos, susisiekti su Amerikoje gyvenančia drauge“, – savo pasiekimais džiaugėsi Aldona ir pridūrė, kad jai viskas įdomu, daug kas patinka.

Šimtamečiame senelio name gyvenanti moteris puoselėja sodybos aplinką, sodina medžius, gėles, vasarą augina daržoves. A. Gajauskienė viliasi, kad ateityje šiuos namus perims jos dukros arba anūkai, kuriuos moteris labai myli ir jais didžiuojasi. Aldona norėtų, kad ir vaikaičiai žinotų apie savo garbingą prosenelį, saugotų jo atminimą.

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio A. Gajauskienės archyvo

Taip senelio namas atrodė 1923 m.

E. Štukienė su savo dukromis Rože ir Elena Marijona 1924 m.

J. Štuko ir Elžbietos vestuvės įvyko Tiflisyje.

Aldona mėgsta piešti, lipdyti.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Skaityk ka raso :
    Tai juk apie tevus senelius kalba ne apie save gi
  • Buvusių nebuna :
    Apie kokius pokario laikus Aldona kalbi, jeigu pati esi gymusi 1955m.