Aplankėme rajono ūkininkus

Liucija DZIGIENĖ

Baigiantis lapkričiui pedagogų klubo „Dar ne ruduo“ nariai susiruošė į pažintinę ekskursiją. Klubo valdybos pirmininko pavaduotoja Marija Šapauskienė sumanė ir realizavo projektą „Pieno kelias“. O mūsų kelias pro balta šarma nuklotas pievas, pasidabruotus miškelius iš Ukmergės suko link Siesikų. Rodos, gerai ir pasidairyti nespėjome, o jau ir pirmoji stotelė – Vaivadiškių kaimas, Sigito ir Žibutės Razvadauskų pieno ūkis.

Šeimininkei maloniai pakvietus, įėjome į modernaus ūkio valdymo centrą. Monitorių ekranuose gali stebėti, kas vyksta didžiuliame tvarte, talpinančiame 308 galvijus, labai greitai taisyti pasitaikančius nesklandumus, kontroliuoti pašarų kokybę. Buvo matyti ir kaip dirba robotai. Technologijos daug kur gelbsti žmogui, tad Razvadauskai samdo tik kelias melžėjas ir šėrikus, kitus darbus atlieka kartu su savo vaikų šeimomis, vertina mamos pagalbą. Žibutė kompetentingai atsakė į daugybę mūsų klausimų ir visus palydėjo pas žalmarges.

Stulbino galvijų gausybė – nors garduose, bet laisvi, gerai įmitę, nebaikštūs. Matėme, kaip robotai karvutes melžia. Įdomiausia, kad pastarosios puikiai pačios žino, kada joms reikia prie aparato ateiti, laikosi nustatytos eilės, tik kartais kai kurios bando prie roboto grįžti keletą kartų (vilioja melžimo metu pateikiami papildomi skanėstai), bet protingieji robotai klaidinami nesileidžia. Mums tik buvo liūdna, kai sužinojome, kad karvutės toje patalpoje praleidžia visą savo gyvenimėlį – paprastai, kol atsiveda 3–4 veršelius. Nemato saulės šviesos, vasarą neišleidžiamos pasiganyti, nes vietoje gauna kokybišką visavertį pašarą.

S. ir Ž. Razvadauskų pieno ūkis veikiausiai vienas iš moderniausių šalyje. Darbšti ūkininkų šeima triūsė netaupydama jėgų, neskaičiuodama laiko, naudojosi visomis ES teikiamomis paskolomis, pirko žemių, technikos, bet šiandien visos paskolos grąžintos, ūkis stiprus, pajėgus, dirbama savo gerovei. Ir skleidžiama geroji patirtis. Ekskursantai atvyksta ne tik iš Lietuvos. Čia jau lankėsi vokiečiai, lenkai, kinai… Mes taip pat padėkojome už nuoširdų priėmimą, palinkėjome sėkmės.

Keliaudami „Pieno keliu“ negalėjome aplenkti Petronių kaimo, kuris rajone garsėja gardžiais sūriais. Kaimo bendruomenės namuose mūsų laukė Irutė Račkauskienė ir Violeta Grigienė. Jos padengė stalą degustacijai, netrukus pakvipo žolelių arbata, orkaitėje čirškiančiu ypatingo skonio kugeliu. Turėjome atlikti ir parengtą užduotį – patys sumušti sviestą. Sviestmušė buvo pilna tirštos grietinės, tad teko paprakaituoti. O kai sviestas atsirado ant stalo, kai jo storu sluoksniu, pamiršę apie visokius riebalus, lipidus, choreesterolius, užtepėme ant naminės duonutės, pasijutome lyg grįžę vaikystėn pas mamą… Vaišinomės, klegėjome, dalijomės prisiminimais, juokėmės iš anekdotinių situacijų ir nudžiugom, kai petroniškė sūrininkė Danutė Kudlienė pasiūlė įsigyti sūrių. Jų pirkome ne tik sau, bet ir vaikams, anūkams, draugams. Kokybė patikrinta, garantuota.

Pažintinė pedagogų klubo „Dar ne ruduo“ ekskursija buvo įdomi, naudinga. Už tai esame dėkingi mus priėmusiems ūkininkams ir klubo pirmininko pavaduotojai M. Šapauskienei.

Išvykos dalyviai apžiūrėjo tvarte laikomus galvijus.