V. Leščius (dešinėje) ir buvęs Šešuolių seniūnas Jonas Dikčius (kairėje) bei NATO karininkas Jacobs Larson iškilmių metu, kai 2017 metais Musninkuose buvo atidengtas paminklas, skirtas Musninkų valsčiaus savanoriams atminti. Jame tarp iškaltų 52-iejų savanorių pavardžių yra ir V. Leščiaus senelio Jono bei J. Dikčiaus tėvo Domininko pavardės.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Naujausi, Žmonės

Tėvynės gynyboje – trys ukmergiškių kartos

Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. 1918-aisiais, vasario 16-ąją, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą, tų pačių metų lapkričio 23-ąją išleistas pirmasis įsakymas kurti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas. Kad šįmet švenčiame 100 metų šalies nepriklausomybės jubiliejų, turime būti dėkingi tiems, kurie kuriantis jaunai respublikai su ginklu rankose, rizikuodami savo gyvybėmis, stojo ginti jos laisvės. Atsargos majoras ukmergiškis Vidmantas Leščius didžiuojasi, kad yra vienas Lietuvos karių dinastijos narių. Lietuvai tarnavo jo seneliai Jonas Leščius ir Jurgis Tamošiūnas, tėvas Bronislovas už ryšius su partizanais kalėjo Sibiro lageriuose. Vidmantas Tėvynei atidavė 12 metų – nuo 1991-ųjų, kai atsikuriančiai šaliai taip pat reikėjo drąsių, pasiaukojančių, ryžtingų karių.

 

Sužeistas tarnyboje

Vidmantas pasakoja, kad jo senelis Jonas gimė 1895 metais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo pašauktas į carinę armiją. 1918-aisiais grįžo į Lietuvą. Paskelbus Nepriklausomybės aktą ir pradėjus kurti mūsų šalies kariuomenę, jis tapo savanoriu – įstojo į Ukmergės karo komendantūros kuopą.

„Senelis dalyvavo kovose su bermontininkais, bolševikais, lenkais. Jis buvo ir vienas Ypatingos paskirties rinktinės, užėmusios Klaipėdos kraštą, karių. Nuo 1927 metų, prasidėjus taikos laikotarpiui, tarnavo pasienio policijoje, Musninkų-Kernavės pasienio ruože“, – sako atsargos majoras.

Būdamas Pirmojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko kariu J. Leščius gyveno Ukmergėje esančiose kareivinėse. Kariai bendravo su miesto visuomene, išvykdavo ir į kaimus. Kartą dabartinės Deltuvos seniūnijos Buzų kaime vykusiuose šokiuose susipažino su vietine mergina, Elžbieta Čeponyte. Jaunuoliai pamilo vienas kitą ir po kurio laiko susituokė. Porai gimė du sūnūs – Bronislovas ir Vytautas.

„1933 metais, kovo mėnesį, senelis, kuris buvo Ukmergės baro 1-ojo rajono 3-osios sargybos sargybinis, netoli Bajoriškių malūno sulaikė lenkų agentus, – kalba Vidmantas. – Deja, tuomet jis buvo sunkiai sužeistas į galvą ir nuvežtas į karo ligoninę Kaune. Ten jam atlikta operacija, jau pradėjo sveikti. Kai 1933 m. liepos 16-ąją į Kauną turėjo atskristi Steponas Darius ir Stasys Girėnas, jis kartu su kitais sveikstančiais kariais ligoninės balkone visą dieną laukė lakūnų. Tada plieskė kaitri saulė, o jis buvo be kepurės, perkaito ir, matyt, dėl to susirgo smegenų uždegimu. Po dviejų savaičių 38 metų J. Leščius mirė. Tuomet Bronislovui buvo aštuoneri, Vytautui – vieneri metukai.“

Pasienio policininkas J. Leščius su žmona Elžbieta ir sūnumi Bronislovu 1932 m.

Senelis – husaras

V. Leščiaus senelis iš mamos pusės Jurgis Tamošiūnas baigė puskarininkių mokyklą, tapo husaru. Jis tarnavo Kaune, Garbės sargybos kuopoje. „Senelio brolis buvo išvykęs į Ameriką, nebuvo kam dirbti žemės, todėl Jurgis po privalomosios karo tarnybos grįžo į tėviškę – tuometinio Siesikų valsčiaus Jurgelionių kaimą. Čia susituokė su Antanina Nugaraite, gimė mano mama, – atkuria tuometinius įvykius pašnekovas. – Daug metų J. Tamošiūną rinko kaimo seniūnu. Senelis ne tik patardavo kaimynams, bet padėdavo išspręsti ir kilusias problemas. Jis buvo kaimo šviesuolis – prenumeravo žurnalus, knygas.“

J. Tamošiūnas tarnavo Garbės sargybos kuopoje.

Už ryšius su partizanais – Sibiro lageriai

Vidmanto tėvas Bronislovas 1941 metais baigė Antano Smetonos gimnaziją, po to – mokytojų seminarijos kursus ir buvo paskirtas į Užugirio mokyklą vokiečių kalbos mokytoju. „Lietuvą okupavus sovietams, tėvas bendravo su Vyčio apygardos partizanų vadu Juozu Krikštaponiu, teikė informaciją partizanams. 1944 metais jis buvo paskirtas Užugirio progimnazijos vedėju. Tų pačių metų gruodžio 25-ąją, per Kalėdas, tėvas buvo areštuotas ir uždarytas į Vadoklių areštinę“, – sako Vidmantas.

B. Leščius Sibire kalėjo aštuonerius metus.

Ir priduria, kad 1944 metų lapkričio 19 dieną sovietų garnizonas apsupo Vadoklių valsčiuje esančius miškus ir nužudė kelis partizanus, o vienas buvo sunkiai sužeistas, jam peršauta ranka. Apieškoję partizaną sovietai aptiko proklamaciją, kurioje raginama priešintis okupantams. Skausmo kamuojamas suimtasis išsitarė, kad ji atvežta į mišką iš Užugirio mokyklos. Dėl to B. Leščius ir buvo suimtas.

1945 metų sausio mėnesį jis išvežtas į Panevėžio kalėjimą, o liepą nuteistas ir ištremtas į Sibirą, kur kalėjo Archangelsko ir Komijos ASSR lageriuose. 1953 metų sausio mėnesį B. Leščius grįžo į Lietuvą.

1954 metais jis apsigyveno Jurgelionių kaime, čia vedė Genovaitę.

B. Leščius su žmona Genovaite, sūnumi Vidmantu, dukra Jūrate 1965 m.

Istorikas ir pedagogas tapo kariu

Vidmantas gimė 1956 metais. Ukmergėje baigęs tuometinę Ketvirtąją vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą, Istorijos fakultetą. Įgijo istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojo specialybę. Baigęs studijas, įsikūrė Ukmergėje. Dirbo Kraštotyros muziejuje, vėliau – mokytoju. „1988 metais prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio judėjimui, aktyviai įsitraukiau į šią veiklą, – pasakoja V. Leščius. – Šaliai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais nutariau tapti kariu – pradėjau profesionalią karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Buvau priimtas į Ukmergės komendantūrą vyr. specialistu“, – atskleidžia lemtingą gyvenimo posūkį atsargos majoras.

1992 metais jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis, po metų – vyr. leitenanto. 1993-aisiais jis buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT, dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) Vilniaus apskrities Ukmergės rajono teritorinės gynybos vadu – rajono komendantu. Dešimt metų – iki 2003-ųjų, V. Leščius ėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8 rinktinės Ukmergės rajono teritorinės gynybos vado, 84 bataliono vado pareigas.

1995 metais jam buvo suteiktas kapitono laipsnis, 1999-aisiais – majoro.

Iš istoriko ir pedagogo tapęs kariu, Vidmantas sėmėsi žinių ne tik Lietuvos karinio mokymo įstaigose, bet ir užsienio šalyse. Švedijoje jis baigė bataliono vadų kursus, Danijoje – vadybos. „Pradėjęs vadovauti rajono kariams, organizavau savanorių karinį rengimą, kuopų taktines pratybas, rajono naujokų šaukimo komisijoje buvau pirmininko pavaduotojas“, – vardija vykdytus darbus ukmergiškis.

Diegė naujas tradicijas

Pasitraukus sovietinei armijai, Lietuvos kariuomenė ne tik kūrėsi, bet ir diegė naujas tradicijas. Viena jų – bendravimas su visuomene. „Kartu su savivaldybės darbuotojais organizavome valstybinių ir rajoninių švenčių minėjimus, sporto varžybas, skautų stovyklas. Kai buvo vykdoma akcija „Dovana miestui“, savanoriai talkino tvarkant istorinius paminklus. O atsitikus bėdoms, skubėjo į pagalbą – kartu su gaisrininkais gesinome miškus ir durpynus“, – kalba Vidmantas.

Ne kartą buvo apdovanotas

Vadui teko tvarkyti ir ūkinius reikalus: „Man vadovaujant buvo suremontuotos Ukmergės rajono teritorinės gynybos 84 bataliono štabo patalpos, uždengti stogai, išasfaltuotas kiemas, išsaugoti ir užkonservuoti Pirmojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko pastatai.“

Aktyvus, darbštus, pavyzdingas karininkas buvo ne kartą apdovanotas Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos vado, Lietuvos kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro padėkomis bei padėkos raštais, medaliais „Už pasižymėjimą“, „Už nuopelnus“, jam taip pat įteikta „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“.

2003 metais V. Leščius iš profesinės karo tarnybos buvo išleistas į atsargą.

Aktyvus visuomenininkas

Išėjęs į atsargą Vidmantas nuo visuomeninių reikalų nenutolo. Jis tapo Atsargos karininkų sąjungos Vilniaus skyriaus nariu, įstojo į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą, yra šios sąjungos Ukmergės filialo valdybos narys. Buvęs kariškis ne tik aktyviai dalyvauja jos renginiuose, bet ir pats juos organizuoja. „Domiuosi politika, šalies ekonominiu gyvenimu, esu visų svarbesnių rajono įvykių sūkuryje“, – neslepia Vidmantas.

Jis neretai lankosi mokyklose, kur moksleiviams pasakoja apie laisvės kovas, taip skatindamas jaunosios kartos patriotizmą, meilę savo šaliai.

Per tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius V. Leščius kartu su tūkstančiais kitų patriotų stojo ginti Tėvynės. Kai po metų jis buvo pristatytas apdovanojimui Sausio 13-osios medaliu, kariškis jo atsisakė: „Nė kiek nesigailiu taip pasielgęs. Mąsčiau, jog apdovanojimams yra vertesnių žmonių, nes aš nebuvau nei sužeistas, nei patyriau traumų. Kaip galėčiau savo anūkams pasakyti, už ką gavau medalį?“

Saugo senelių ir kitas relikvijas

Nors ir aktyviai dalyvaudamas visuomeniniame gyvenime, Vidmantas kartu su žmona, Senamiesčio pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja metodininke Liuda, triūsia sode, esančiame „Šilo“ sodininkų bendrijoje. V. ir L. Leščių sodyba respublikinėje sodininkų bendrijų apžiūroje pripažinta pavyzdine. Sutuoktiniai ne tik puoselėja aplinką. Vidmantas čia yra sukaupęs įvairių istorinių relikvijų, senovinių darbo įnagių. „Turiu surinkęs daug medžiagos apie senelius, didžiulėje skrynioje saugau senelio Jurgio biblioteką. Noriu, kad prisiminimas apie juos, jų darbus, liktų ir vaikaičiams“, – teigia atsargos majoras V. Leščius.

Nuotraukos iš asmeninio V. Leščiaus archyvo

Palikite komentarą apie straipsnį