Renginyje dalyvavo (iš kairės) M. Misiukonis, V. Navickas.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Kultūra, Naujausi

Policijos 100-mečio jubiliejui – paroda ir istoriniai faktai

Kraštotyros muziejuje praėjusį penktadienį buvo atidaryta paroda, skirta Lietuvos policijos 100-mečiui paminėti, kurią organizavo rajono Policijos komisariatas. Į renginį buvo pakviesti ne tik dabartiniai darbuotojai, bet ir policijos veteranai, visuomenė. Sulaukta svečių – policijos veteranų iš Utenos bei Elektrėnų.

 

Pirmasis ministras pristatė knygą

Renginys prasidėjo Meno mokyklos Muzikos skyriaus auklėtinių Augustinos Kerulytės ir Rusniaus Garbatavičiaus pasirodymu, kurie akordeonu atliko kelis kūrinius.

Visus susirinkusius pasveikino Lietuvos policijos veteranų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Navickas, Ukmergės rajono policijos komisariato viršininkas Saulius Kazlauskas.

Savo knygą „Lemtingi metai“ pristatė pirmosios atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis. Jis taip pat pasidalino įžvalgomis apie to meto pareigūnų darbo ypatybes, pakomentavo įsimintiniausius momentus.

Parodoje – įvairiausi eksponatai

Parodoje demonstruojama daug eksponatų – nuo tarpukario iki šių dienų.

Galima pamatyti, kaip bėgant laikui keitėsi apranga, tarnybiniai ginklai, transportas, dokumentai. Į parodą atvežti Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate įrengto muziejaus eksponatai – greičio matuokliai, fotoaparatai, filmavimo kameros, daugiafunkcis telefono aparatas.

Į parodą atgabentas tarpukario dviratis, net tramdomoji kėdė, aparatas pasams naikinti. Taip pat demonstruojami tarpukario ženklai-apdovanojimai, leidiniai.

Pranešime – apie tarpukario policiją

Pranešimą apie tarpukario Ukmergės policijos veiklą skaitė Kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas.

Istorikas sakė, kad policija nepriklausomoje Lietuvoje (iki 1924 m. vadinta – milicija) ėmė kurtis, kai trukdę tai daryti vokiečiai pradėjo pralaimėti karą. Daugelyje Lietuvos vietovių 1918 metų pabaigoje patys gyventojai dažnai gaivališkai kūrė milicijos būrius. Visi milicininkai buvo savanoriai, pradžioje dirbę visai be užmokesčio, vėliau – už nedidelę ir nereguliariai mokamą algą. Visiems jiems trūko ne tik žinių apie savo darbą, bet ir uniforminės aprangos (daugelis nešiojo tik baltus raiščius ant civilinių drabužių) bei ginklų.

„Ką tik susikūrusios Ukmergės lietuviškos savivaldybės 1918 metų gruodžio 28 dienos rašte minima, kad tvarką mieste kartu su dar nepasitraukusiais vokiečių kareiviais palaiko „jau suorganizuota milicija, kuriai trūksta ginklų“. 1919 metų pradžioje vokiečiams pasitraukus, milicija apsiginklavo ir toliau sėkmingai palaikė tvarką mieste, bet tolesnį jos organizavimą nutraukė bolševikų įsiveržimas. Po 4 mėnesių okupacijos išvijus bolševikus, vėl ėmusiai veikti lietuviškai milicijai pradžioje ėjosi sunkiai. Nors mieste 1919 metų pabaigoje buvo 28 milicininkai, bet miestiečiai dažnai skundėsi siautėjusiais vagimis, kurie turguje ne tik iš kišenių, bet ir tiesiog iš rankų išplėšdavo pinigus ir pasprukdavo. Veikė daug nelegalių bravorų. Tačiau palaipsniui milicininkai (nuo 1924 metų sausio tapę policininkais) įgavo patirties ir sėkmingai kovojo su nusikaltėliais. 1921 metų gruodžio 1 dieną milicija sugavo Širvintų nuovados viršininką, vežantį 16 pūdų kontrabandinio sacharino. 1923 metais lapkrityje po susišaudymo buvo sulaikyta visą Ukmergės apskritį šiurpinusi plėšikų gauja, pas plėšikus rastas pavogtas turtas buvo grąžintas nukentėjusiems“, – supažindino su įdomiais faktais R. Ramanauskas.

Jis taip pat pasakojo, jog milicijai tapus policija, ji buvo padalinta į kelias šakas: „Ukmergėje veikė viešoji arba tvarkos policija, pasienio policija, kriminalinė ir saugumo policija, priklausiusi Valstybės saugumo departamentui, bei vadinamoji savivaldybės privati policija (jos pagrindinis uždavinys – mokesčių rinkimas, šis padalinys buvo mažiausias). Pasienio policijos Ukmergės baro būstinė pradžioje buvo Širvintose, bet nuo 1931 metų sausio 1 dienos perkleta į Ukmergę. Skirtingų policijos rūšių vadovai kas keleri metai buvo kaitaliojami, kartais keičiant ir jų vadovaujamas sritis. Pasienio policijos baro viršininkas neretai tapdavo miesto ar apskrities viešosios policijos nuovados viršininku ir atvirkščiai. Ilgainiui, esant pastovesnei tvarkai, Ukmergės apskrityje veikė 17 policijos nuovadų. Penkios – pirmos eilės: Ukmergės, Širvintų, Gelvonų, Giedraičių, Taujėnų, dvylika – antros eilės: Kavarsko, Želvos, Pabaisko, Musninkų, Žemaitkiemio, Siesikų, Kurklių, Pagirių, Panoterių, Balninkų, Šešuolių, Veprių.“

Pranešėjas kalbėjo, jog Ukmergės miesto viešosios policijos nuovadoje 1932 metais dirbo 32 žmonės: 5 valdininkai (įskaitant nuovados viršininką), 2 raštinės darbuotojai, 25 eiliniai policininkai. Be to, po vieną policininką buvo Pašilės ir Deltuvos policijos punktuose, priskirtuose Ukmergės policijos nuovadai. Nuovada prenumeravo 5 dienraščius, 10 savaitraščių ir 6 mėnesinius žurnalus, taip pat žinybinį žurnalą „POLICIJA“, kurį privalėjo užsiprenumeruoti visi tarnautojai. Nuovados skaitykloje be spaudos buvo radijo imtuvas, šaškės, šachmatai. Skaitykla galėjo naudotis ne tik policijos tarnautojai, bet ir jų rekomenduoti miestiečiai. Žiemą policijos sporto klubas įrengdavo čiuožyklą, kuria leisdavo naudotis miestiečiams: moksleiviams – už 10 centų, suaugusiems – už 20 centų įėjimo bilietą.

Rūpintasi policininkų tobulinimusi. Kiekvieną šeštadienį jiems vykdavo kelių valandų pamokos, kurių metu būdavo mokoma rikiuotės pratybų, imtynių, džiu džitsu, aiškinami nauji, policiją liečiantys įstatymai, vyriausybės įsakymai ir kiti pareigūnams žinotini dalykai. Dėstė aukštesniąją policijos mokyklą baigę valdininkai. „Policininkai uoliai lankė šiuos užsiėmimus, nes nuovados viršininkas rengdavo egzaminus iš praeito kurso, o neišlaikiusius siūlė atleisti iš tarnybos ar perkelti į pasienio policiją. Be to, kai kuriais metais vykdavo policininkų kursai. Pavyzdžiui, 1934-aisiais jie vyko nuo rugsėjo 24 iki spalio 2-osios (Policijos dienos). Juos lankė visi policininkai, kursuose buvo dėstyta gimnastika, rikiuotė su ginklais, ginklų pažinimas, praktiniai tarnybos klausimai, baudžiamas statutas ir įstatymai, policijos teisė, teismo medicina ir švaros priežiūra, statybos priežiūra, miestų tvarkymas, mokesčių išieškojimo tvarka. Neapsiribota tik teoriniais dalykais. Policininkai mokyti daktiloskopijos. Vesti praktiniai pratimai organizuojant plėšikų gaudymą miške. Kursų pabaigoje klausytojų žinios buvo tikrinamos“, – atskleidė R. Ramnauskas.

Anot jo, įvairių rūšių policijos Ukmergės mieste ir apskrityje pasiekė nemažų laimėjimų kovojant su nusikalstamumu bei palaikant tvarką. 1924 metų pradžioje areštuoti asmenys, platinę padirbtus litus. 1930-aisiais sulaikyta grupė lenkų šnipų (vienas jų nusišovė sulaikymo metu). 1932 metų spalyje policija Ukmergėje likvidavo didelį slaptą žydų banką, kuris buvo išplėtojęs savo veiklą visoje Lietuvoje, neaplenkiant nė Klaipėdos krašto, atlikęs milijonines operacijas, padaręs milžiniškų nuostolių valstybei. 1936 metų balandyje kratyti samanės gamybos ir prekiavimo taškai. Konfiskuotas didelis kiekis naminės, surašyti protokolai 6 asmenims. Ne kartą buvo sulaikyti asmenys, priklausę nelegaliai antivalstybinei organizacijai – Lietuvos komunistų partijai.

Kartais policija turėdavo užsiimti ir ne visai kriminaliniais dalykais. „1925 metais uždraudus prekiauti per Šv. Petro atlaidus, birželio 29 dieną policininkai prievarta vijo žmones iš turgaus į bažnyčią. 1931-aisiais įsigaliojus draudimui kabinti iškabas skersai šaligatvių, įgyvendinant šį įsakymą policijai teko bartis su iškabų savininkais. Tais pačiais metais įrengus atskirus vyrų ir moterų pliažus, buvo uždraustos bendros maudynės, tad policijai teko kontroliuoti, kaip tai vykdoma. Buvo sulaikyti ir 25 litų bauda nubausti smalsūs vyrukai, plaukusieji paspoksoti į paneles moterų pliaže.

Policijai teko ir šaudyti miesto gatvėse valkataujančius šunis. Kadangi tie šaudymai vykdavo 7-8 val. ryte, ne visus nušautus šunis pavykdavo laiku išvežti, kad jų nepamatytų į mokyklą einantys vaikai. Miestiečiai dėl to skundėsi ir prašė tuos šunis kaip nors nuo vaikų slėpti“, – pateikė įvairių detalių apie pareigūnų darbą pranešėjas.

Jis kalbėjo ir apie tai, kad tik policijos dėka pavyko numalšinti incidentą tarp vietos socialdemokratų ir jų legalius gegužės 1-ajai (tuomet dar valstybinei šventei) skirtus atsišaukimus bei plakatą norėjusių konfiskuoti kariškių. Atsišaukimai ir plakatas buvo grąžinti savininkams.

Muziejininkas pastebėjo, kad ne visada partinė, valdantiesiems neįtinkanti, literatūra būdavo policijos sugrąžinama: „1931 metais Ukmergės kriminalinė policija darė kratą Šv. Kazimiero katalikiškame knygyne ir ten konfiskavo nemažai kaip tada vadinta „priešvalstybinės literatūros“. Tai buvo valdžioje atsidūrusių tautininkų ir opozicionieriais tapusių buvusių bendražygių krikščionių demokratų nesutarimų rezultatas. Knygyno vedėja Zavadskaitė buvo sulaikyta ir paleista tik sumokėjusi 15 000 litų užstatą.“

R. Ramanauskas minėjo ir daugiau įdomių faktų: „Kartais nuovadose ir šūviai nuaidėdavo. 1929 metų birželyje paskutinis interesantas iš revolverio peršovė Ukmergės policijos nuovados viršininką Linkevičių ir pasislėpė. Linkevičius ligoninėje mirė. Manyta, kad tai plečkaitininkų darbas. Nors miestiečiai kartais pabambėdavo ant pernelyg uoliai tvarką palaikančių policininkų, bet 1934-ųjų kovo mėnesį galėjo akivaizdžiai pamatyti, kas darosi mieste be policijos. Visiems Ukmergės policininkams išvykus į didelę arkliavagių gaudymo operaciją miesto apylinkėse, skirtingose vietose kilo bent 4 ar 5 didelės muštynės. Kadangi policijos arti nebuvo, muštynių niekas nestabdė ir į ligoninę pateko nemažai sužalotų, sąmonės netekusių miestiečių. Tuomet jie ir suprato policijos reikalingumą.“

Už uolų pareigų ėjimą Ukmergės policijos pareigūnai ne kartą pagerbti. 1932 metų Vasario 16-ąją Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu buvo apdovanoti Pasienio policijos Ukmergės baro rajono viršininkai Petras Šekas ir Vladas Tallat-Kelpša, Ukmergės apskrities policijos nuovados viršininkas Petras Vilniškaitis ir Ukmergės apskrities policijos nuovados viršininkas Bronius Usevičius. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino medaliai įteikti Ukmergės apskrities vyr. policininkui Mikui Dikčiui, eiliniams policininkams Pranui Černiui ir Liudui Girdeniui, Pasienio policijos Ukmergės baro vyr. sargybiniui Kaziui Jankauskui, eiliniams sargybiniams Vaciui Bešėnui, Antanui Kirvelai ir Feliksui Rickevičiui.

„Prieš sovietinę 1940 metų okupaciją Ukmergės miesto policijos nuovados adresas buvo Kauno g. 13, Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Ukmergės apygardos – Pilies g. 3, Pasienio policijos Ukmergės baro – Vytauto g. 18. Viešas Ukmergės visuomenės tarsi simbolinis atsisveikinimas su nepriklausomos Lietuvos policija įvyko okupacijos išvakarėse – 1940 metų birželio 14 dieną. Tada pro Ukmergę į laidojimo vietas – Uteną ir Panevėžį, buvo vežami ginkluoto apiplėšimo metu Vilniuje žuvusių dviejų policijos pareigūnų palaikai. Gausiai susirinkę Vilniaus gatvėje policininkai, oganizacijų atstovai, moksleiviai, aidint orkestro garsams, pagerbė žuvusius, padėjo gėlių, buvo pasakyta atsisveikinimo kalbų. Kitą dieną į Lietuvą įžengė sovietų okupacinė kariuomenė. Tad išvakarėse buvo atsisveikinta ne tik su žuvusiais policininkais, bet ir pusei amžiaus – su nepriklausoma Lietuvos valstybe bei jos policija“, – pažymėjo muziejininkas.

AUTORĖS nuotr.

Pranešimą skaitė R. Ramanauskas.

Archyvinėje nuotraukoje – ukmergiškiai pareigūnai su šeimomis.

Parodos eksponatai.

Palikite komentarą apie straipsnį