Žvilgsnis nuo pilies sienos.

Žmonės

Portugalija: maurų pilys, vandenyno didybė ir vieta, kur baigiasi žemė (5)

Pats sau šeimininkas

Vienas didžiausių vadinamųjų laukinių kelionių privalumų – pajusti tikrąją tos šalies dvasią. Keliaudamas su turizmo agentūromis, paprastai esi suvaržytas tam tikrų rėmų – tave nuveš ten ir ten, būtent tą ir tą valandą. Ir ginkdie, atsitikus nenumatytoms aplinkybėms, nedrįsk nors vieną minutę pavėluoti sugrįžti į autobusą – vos įlipus į tave susmigs dešimtys veriančių lyg durtuvais žvilgsnių… Kita vertus, kas bus, jei kiekvienas užsimanys turistauti ilgiau, negu galima?

Pats pasirinkdamas maršrutus, nebūtinai privalai žiūrėti į laikrodį ar iš anksto planuoti, kur važiuosi ir ką lankysi. Viskas priklauso nuo aplinkybių ir norų – ne visada, kas girdėta, sužavi, tad užtenka lengvo pasivaikščiojimo, o kartais tai, ką vertinai skeptiškai, suteikia nepakartojamų įspūdžių. Todėl pasitaikydavo, kad į nuomojamus apartamentus tekdavo grįžti ir naktimis, tačiau tada galėjai ilgiau lovoje pasivartyti rytais…

Auga mažieji Ronaldo

Būdami Portugalijoje važiuodavome į vietinių gyventojų lankomą Santa Kruzo miestelio paplūdimį. Jis dažniausiai būdavo pustuštis, nors rugpjūčio mėnuo – labiausiai mėgstamas pietiečių atostogų metas. Įdomu buvo stebėti, kaip čionykščiai poilsiauja. Į akis krito tai, kad paplūdimyje nemažai vietos užimdavo jaunieji futbolininkai. Galėjai žiūrėti ir žiūrėti į vykstančias rungtynes, kurios savo aistromis niekuo nesiskyrė nuo suaugusiųjų – vos nuo penkerių pypliai meistriškai valdė kamuolį, įmušę įvartį iškėlę rankas šaukė, ir dramatiškai krito, priešininkui įspyrus į koją. Ir, žinoma, sulaukdavo komandos draugų draugiškų patapšnojimų per petį…

Žolinė – prie vandenyno

Kartą nuvykę į Santą Kruzą susidūrėme su problema – gatvė, kuria įprastai važiuodavome iki paplūdimio, buvo uždaryta, prie jos stovintis policininkas rodė sukti kita kryptimi. Šie tiek paklaidžioje ir vos ne vos radę vietą pastatyti automobiliui, išgirdome muziką, gatvėmis neskubėdami vaikštinėjo žmonės.

Palūdimyje vėlgi išvydome neįprastą vaizdą – pliažas buvo pilnas poilsiautojų, prie kiekvieno būrelio stovėjo į smėlį įbesti skėčiai (nors saulės tądien nebuvo), po jais ir prie jų būrėsi, kaip supratome, šeimos. Kai kur po kelis, o dažniausiai – net keliolika žmonių: netgi vaikai vežimėliuose, senoliai. Jie tikrąja to žodžio prasme, puotavo: moterys iš didžiulių puodų dėliojo kepsnius, kitus mėsos ir žuvies patiekalus, vyrai iš butelių pilstė vyną. Supratome, kad vyksta šventė, tik nežinojome, kokia. Kadangi atostogų metu pasimiršta savaitės ir mėnesio dienos, ėmėme rikiuoti, ką gi gali švęsti portugalai. Ir prisiminėme, kad tądien – rugpjūčio 15-oji, Žolinė. Mieste ta proga vyko renginys, panašus į mūsų Derliaus šventę: koncertavo iš Leirijos apygardos, kuriai priklauso Santa Kruzas, suvažiavę tautiniais rūbais pasipuošę muzikantai, dainininkai, šokėjai, po miestelį riedėjo žirgų traukiamos karietos, kuriomis galėjo pasivėžinti bet kuris norintis, vyko kitų pramogų. Koncerto metu žiūrovai buvo vaišinami likeriu, kurio po taurelę teko ir mums. Sužinoję, kad esame turistai, vietiniai noriai bendravo, kartu fotografavosi ir pasakojo apie savo tradicijas. Baigiantis šventei miestelyje, eisena pjudėjo link vandenyno: čia atžingsniavo ne tik saviveiklininkai, bet ir du gėlėmis išpuošti jaučiai, keli asiliukai, atjojo raitelis. Aikštelėje dar smagiai pasisukę šokio sūkuryje, šventės dalyviai ėmė skirstytis būreliais į paplūdimį. Ir vėl gavome vaišių – pasigardžiuodami ragavome neįprasto skonio kepto pyrago.

Portugalai vyno turėjo pakankamai, tad kuo toliau, tuo garsiau aidėjo kalbos, pasigirsdavo ir dainos…

Žolinė Santa Kruze.

Išgėręs likerio, užsikandi taurele

Vienas labiausiai turistų lankomų, tarp septynių Portugalijos stebuklų minimų, yra Obidos miestelis. Šalies centrinėje dalyje, vaizdingoje vietovėje ant kalvos, netoli Atlanto vandenyno esanti gyvenvietė įsikūrusi pilyje. Kadaise ją Portugalijos karalius Denis I padovanojo karalienei Izabelei.

Obidos tvirtovę pastatė romėnai, vėliau ją užėmė maurai, o XII amžiuje perėmė portugalai. Statinys smarkiai nukentėjo žemės drebėjimo metu 1755 metais, tačiau XX amžiuje tvirtovė buvo atstatyta.

Pilį juosia pusantro kilometro ilgio sienos. Jomis galima apeiti visą miestelį, tačiau ne visi ryžtasi šiam žygiui – sienos pakankamai aukštos, iš vienos pusės nėra jokios atramos ar turėklų.

O pasivaikščioti po Obidą – tikras malonumas. Jau pats įėjimas į pilį įspūdingas – įžengiama pro arką, padengtą glazūruotomis plytelėmis. Gatvelės siauros, namai – balti, kai kurie – su mėlynomis juostomis, raudonais čerpių stogais, visur vazonuose kabo gėlės, parduotuvėlėse – vietinių meistrų ir amatininkų, vis dar naudojančių senuosius darbo metodus, dirbiniai.

Na, o išskirtinis šio miestelio akcentas – tradicinis Obidos gėrimas ginjinha, kuris yra geriamas iš šokoladinių taurelių. Išgėrus likerį, taurele užkandama…

Obidos gatvelė.

Vakaras vandenyno pakrantės restoranėlyje

Į Nazare – žymiausią Portugalijos žvejybinį miestelį ant Atlanto vandenyno kranto, atvažiavome jau temstant. Gyvenvietė išsidėsčiusi dviejose dalyse: apatinėje, Praia, driekiasi nuostabūs smėlio paplūdimiai, įsikūrę daugybė restoranėlių, kavinukių, viršutinėje yra senamiestis Sitia, kuris virš pakrantės iškilęs apie 110 metrų. Šias dalis jungia funikulierius. Ant kalvos stūkso dar viena Nazare dalis – Pederneira. Vietovės pavadinimas, anot legendos, siejamas su Juodąja Madona, Mergelės Marijos medine statulėle, kurią IV a. iš Šventosios žemės, Nazareto, atgabenęs vienuolis.

Kad labai nesusivėlintume, nes dar laukė netrumpa kelionė į namus, nutarėme iš karto nusileisti prie vandenyno pakrantės. Tad nepamatėme nuostabių vaizdų, kurie atsiveria nuo skardžio. Tačiau užsukome į vieną iš daugelio restoranėlių paragauti vietinių jūros gėrybių patiekalų, kadangi Nazare būtent jais garsėja. Beje, dar laukiant, kol bus atnešta tai, ką užsisakėme, padavėjai paskubėjo padėti ant stalo įvairių užkandžių, apie kuriuos net neužsiminėme. Jau buvome pažįstamų perspėti, kad už juos teks mokėti, tad nesusigundėme ir paprašėme užkandžius nunešti.

Užsisakius vyno, mums pateikė šiame restorane pagamintą gėrimą. Patiekalai buvo puikūs, ypatingą nuotaiką kūrė azulėjomis papuoštos sienos, seni paveikslai, susirinkusiųjų šurmulys ir vandenyno ūžesys…

* * *

Per septynias dienas pamatėme, pajutome tik mažą Portugalijos kruopelytę. Norint giliau pažinti šią unikalią, turtingą istorinę praeitį turinčią valstybę, reikėtų žymiai daugiau laiko. Tad pakilus lėktuvui skrydžiui į namus, žvelgdami pro iliuminatorių į tolstančius miestų žiburius svajojome, kad čia dar sugrįšime…

AUTORĖS nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas