Z. Stunžėnienė prisiminė įvykius, buvusius prieš beveik trisdešimt metų.

„Kultūra - mūsų dvasios stiprybės šaltinis“, Kultūra, Naujausi

Sąjūdis Ukmergėje žadino tautiškumą ir patriotiškumą

Švenčiant Lietuvos 100-mečio jubiliejų, ypatingas vaidmuo skiriamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) įsikūrimui, kurio įtaka atgaunant šalies nepriklausomybę yra didžiulė.

„Gimtosios žemės“ redakcijoje apsilankiusi viena to meto aktyvistų – pedagogė, poetė Zuzana Stunžėnienė, papasakojo apie savo įsitraukimą į šią veiklą, pasidalino prisiminimais apie tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius.

Prie rajono Sąjūdžio ištakų

Z. Stunžėnienė sakė, kad 1988 metais Ukmergėje įsikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupei, buvo išrinkta LPS Ukmergės koordinacinė taryba. „Joje buvo mokytojai Kęstutis Grinius, Rimantas Kasiulevičius, Saulius Skiudulas, tremtiniai Leokadija Karalienė, Vytautas Laugalys, Stasys Žižys, dailininkas Julius Zareckas, inžinierius Juozas Daunys, advokatas Gintautas Stankaitis. Taryboje dirbau ir aš, – prisiminė buvusius įvykius Z. Stunžėnienė. – Dalyvavau leidžiant informacinį stendą, lankiausi mitinguose, dirbau rinkiminėse kampanijose ir dariau daugybę kitų darbų. Tuometiniam mokyklos, kurioje dirbau, vadovui tai nepatiko…“

Bendraminčiai Z. Stunžėnienę išrinko delegate į Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą, kuris 1988 metų spalio 22-23 dienomis vyko Vilniuje, Sporto rūmuose. Iš Ukmergės važiavo vienuolika delegatų, kurie balsavo priimant svarbiausias rezoliucijas…

„Grįžusi namo tą vėlų rudenį Sąjūdžio suvažiavimo atminimui mieste su mokiniais pasodinome Atgimimo ąžuoliukų giraitę – 12 medelių,“ – kalba apie buvusius įvykius aktyvistė.

„Vienas pirmųjų, į pravažiuojančius prakalbęs tik lietuviškai“

Pašnekovė mena, kaip sąjūdiečiai rūpinosi, kad prieš 1989 metų Baltijos kelio akciją būtų sulietuvinti Ukmergės gatvių pavadinimai: „Po daugelio Sąjūdžio tarybos reikalavimų gavome vykdomojo komiteto pirmininko leidimą nuo visų Ukmergės gatvių nuimti rusiškus užrašus. Per dvi dienas buvo organizuotas gatvių „išvalymas“. Rugpjūčio 20-22 dienomis gatvėse liko tik lietuviški užrašai. Ukmergė buvo vienas pirmųjų Lietuvos miestų, į pravažiuojančius prakalbęs tik lietuviškai.“

Sąjūdiečiai veikė aktyviai

Z. Stunžėnienė sako, kad 1989 metais, padedant mokytojai Leokadijai Staškūnienei, pavyko suburti aštuoniolikos narių kultūros namų tautinį ansamblį „Radasta“. Jam vadovavo tremtinys Petras Pelešynas, vėliau – Julė Juodienė, Gema Butvilavičienė.

„Vyko pasiruošimas vieniems ir kitiems svarbiems rinkimams. Ansamblio koncertus lydėjo gydytojo doc. H. Gintauto, gydytojo Eugenijaus Piešinos ir kitų politinės šviečiamosios paskaitos. Aš vesdama koncertus įvairiose gyvenvietėse, garsinau surinktą kraštotyros medžiagą apie partizanų kovas, tremties tragediją, Sąjūdžio spaudą, Broniaus Kviklio enciklopedijos faktus apie Ukmergės apylinkių istorinius įvykius, – dėstė pašnekovė. – 1989 ir 1990 metų vasaromis organizavau kraštotyros ekspediciją „Tremtinių pėdsakais“ po Vidiškių ir Ukmergės apylinkes. Ekspedicijoje dalyvavo tuometinių Ketvirtos ir Penktos vidurinių mokyklų mokiniai-savanoriai. Surinktą medžiagą bei daug tremties nuotraukų pristatėme Lietuvos istorijos-sociologijos institutui ir Ukmergės kraštotyros muziejui.“

Ir priduria, kad dalis pokario įvykių atgulė ne tik eilutėse, bet buvo įrašyta į magnetofono juostose.

Susirinkusius šildė ir ukmergiškių malkos

Mokytojos atmintyje išliko ir tragiškos Sausio 13-osios dienos ir naktys. Ji pasakojo, kad būdama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos nare kartu su kitais sąjūdiečiais organizavo autobusus, kurie Ukmergės žmones vežė į Sąjūdžio renginius Vilniuje. „Tą lemtingąją sausio 12-osios pavakarę ukmergiškių sąjūdiečių grupė pagal grafiką išsirengė į budėjimą prie Parlamento rūmų.Turėjo važiuoti tik vienas autobusas, o Parlamento gynėjų susirinko gal pusantro šimto“, – nusikelia mintimis į tragiškas dienas Z. Stunžėnienė.

Vis dėlto iš tuometinės autotransporto įmonės pavyko gauti dar du papildomus autobusus. „Važiavo daug Ukmergės mokytojų bei Žemės ūkio technikumo moksleivių“, – pasakojo sąjūdietė. Jai iki dabar atmintyje išliko tos nakties įvykiai – žmonių ryžtas ginti savo nepriklausomybę ir nepaisant sovietų automatų šūvių pliūpsnių skambančios lietuviškos dainos, kraupi žinia apie žuvusiuosius ir tūkstantinės minios malda už jų sielų ramybę…

Mokytoja taip pat atskleidžia, kad naktimis susirinkusiuosius šildė laužai, kuriuose liepsnojo ir ukmergiškių autotransportininkų vežamos į sostinę iš Miškų ūkio gautos malkos. Tuo pasirūpino tuometinis Autotransporto įmonės inžinierius Juozas Stunžėnas ir Miškų ūkio direktorius Antanas Hofmanas.

Planuose – daug sumanymų, užmojų

Z. Stunžėnienė ir dabar aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Ji – bočių klubo „Prie židinio“ įkūrėja ir veiklos organizatorė. Aktyvistės iniciatyva renginiuose temą atitinkančiomis inscenizacijomis prisimenami nusipelnę rajonui ir Lietuvai žmonės, epochos spalvų suteikia dainos, kurias atlieka ansamblio „Sedula“, vadovaujamo Irenos Grigienės, saviveiklininkai.

Moteris randa laiko ir eilėraščių kūrimui. Ji yra išleidusi aštuonias poezijos knygeles, taip pat memuarų apybraižą „Liudijimai po genties medžiu“ apie pokario laikmetį. Ne viename eilėraštyje prisimenama skaudi tautos praeitis, kovos už tėvynės laisvę. Spausdiname eilėraštį, kurį Z. Stunžėnienė sukūrė trispalvės iškėlimo Ukmergėje proga.

Neseniai atšventusi garbingą jubiliejų, senjorė nesiruošia ilsėtis: jos planuose daug sumanymų, idėjų ir užmojų, kuriuos ji pasiryžusi įgyvendinti…

AUTORĖS nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį