Vandenyno pakrantėje Santa Kruze stūksto įspūdingos uolos.

Žmonės

Portugalija: maurų pilys, vandenyno didybė ir vieta, kur baigiasi žemė (2)

Keliai – labai geri

Nuo Faro iki Tores Vedraso važiavome daugiau kaip tris valandas. Nors keliauti teko ir sutemus, sunkumų nekilo. Keliai šioje šalyje geri, su nuvažiavimais į šalutinius, aiškiai sužymėti. Vidutinis leidžiamas greitis – 120 kilometrų per valandą, tačiau labai vėlavome, tad leidome sau greičio pedalą spustelėti ir daugiau…

Atvykome jau prieš vidurnaktį, šeimininkė mūsų laukė ir aprodė kambarius, atidavė raktus. Ji angliškai nekalbėjo, tik šypsojosi ir gestais aiškino, kur kas yra.

Dar Lietuvoje derindami apartamentų nuomą, anglų kalba bendravome su savininkės anūke. Ir atvažiavus teko jai skambinti. Moteris paaiškino, kur išvykstant iš apartamentų palikti raktus, ir palinkėjo gero poilsio. Daugiau nei su ja, nei su šeimininke neteko bendrauti.

Apžiūrėję butą likome patenkinti – daug kambarių, senoviniai, tvarkingi baldai, buvo svetainė, balkonas ir viskas, ko reikia buičiai – pradedant puodais ir baigiant skalbykle.

Virtuvėje ant stalo stovėjo nuomotojos dovana – butelis vyno su užrašu „Aš myliu Lisaboną“. Po ilgos kelionės buvo malonu įsipilti portugališko gėrimo taurę…

Atlantas – didingas, galingas ir klastingas

Keliaudami į pietus paprastai siekiame dviejų tikslų: pailsėti prie tenykščių vandenų ir susipažinti su krašto kultūra, įžymybėmis, pajusti šalyje tvyrančią atmosferą.

Pirmiausia magėjo patirti Atlanto didybę, pasinerti į jo bangas. Tokia vieta pasirinkome už keliolikos kilometrų nuo miesto, kuriame apsistojome, esantį Santa Kruzo kurortinį miestelį. Užsienio turistų jame beveik nebuvo, čia daugiausia poilsiavo vietiniai gyventojai. Kad į kurortą neplūstama, liudijo ir pustušščiai puikūs smėlingi paplūdimiai.

Pirmąją dieną vandenynas buvo nesvetingas – paplūdimyje kabojo raudona vėliava. Didžiulės į krantą besiritančios bangos atrodė įspūdingai. O priėjus arčiau, iš gilumos aidėjo nepertraukiamas ūžesys.

Lietuvoje, prie Baltijos jūros plazdant raudonoms vėliavoms, poilsiautojai vis tiek brenda į bangas, nepaisydami pavojaus gyvybei. Portuglijoje neteko matyti nė vieno žmogaus, kuris nekreiptų dėmesio į draudimą.

Kol viešėjome, Atlantas visą laiką buvo neramus: paplūdimyje kabodavo geltona vėliava, vieną dieną būnant pliaže, bangoms įsismarkavus ją pakeitė raudona.

Teko patirti ir vandenyno jėgą: įsibridus vos iki kelių, kartais bangos taip blokšdavo, kad griūdavai kaip menkas šiaudelis, o bandant stotis, vanduo traukė į gilumą.

Matėme ir laimingai pasibaigusį incidentą. Du plaukikai, vienas jų apie šešiolikos metų paauglys, kiek nutolo nuo kranto. Tikriausiai grįžti atgal neužteko jėgų ir vyrai pradėjo mojuoti bei šauktis pagalbos. Budėjęs gelbėtojas puolė į bangas ir abu poilsiautojai sėkmingai pasiekė krantą. Vienas atsigavo greičiau, o paauglį artimieji laikydami už parankių nuvedė į automobilį.

Valstybės istorijoje – pakilimai ir nuosmukiai

Portugalija kartu su Ispanija įsikūrusi Iberijos pusiasalyje. Šalies įkūrimo data laikomi 1128 metai. XV–XVI a. Portugalija buvo viena galingiausių valstybių Europoje. Du milijonai portugalų valdė milžinišką daugybės milijonų žmonių imperiją Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje. Šalies turtai ir galia prarasti XVIII–XIX a. sandūroje, tam daugiausia įtakos turėjo 1755 metais žemės drebėjimas, sunaikinęs Lisaboną, okupacija Napoleono karų metu bei didžiausios kolonijos – Brazilijos – nepriklausomybės paskelbimas 1822-aisiais. Per 1910 metų revoliuciją buvo panaikinta monarchija, vėliau sekė beveik šeši represinio režimo dešimtmečiai. 1974 metais pradėtos didelio masto demokratinės reformos, po kurių buvo suteikta nepriklausomybė visoms Portugalijos kolonijoms Afrikoje. 1986-aisiais ši valstybė įstojo į Europos Sąjungą.

Dabar Portugalijoje gyvena apie 10,7 milijono žmonių.

Miestą sugriovė žemės drebėjimas ir cunamis

Tokią turtingą istoriją turinčioje šalyje yra ką pamatyti, sužinoti. Todėl teko kruopščiai rinktis, kur apsilankyti. Prieš keliaudami į vieną ar kitą vietą, pirmiausia surinkdavome informaciją apie žymiausius objektus, taip pat numatydavome praktiškus dalykus: pavyzdžiui, kur pastatyti automobilį.

Aišku, svarbiausia buvo apsilankyti šalies sostinėje Lisabonoje. Mieste gyvena apie 600 tūkstančių žmonių, su priemiesčiais – apie 2,7 milijono. Tai – viena seniausių Europos sostinių, įsikūrusi prie Težo upės žiočių, jungiančių Portugaliją ir Ispaniją. Lisaboną su Setubalio pusiasaliu jungia ilgiausias Europoje Vasko de Gamos vardu pavadintas tiltas, jo ilgis – 17,2 kilometro.

Gyvenvietę dabartinės Lisabonos vietoje apie 1200 metais prieš mūsų erą įkūrė finikiečiai. Nuo 205 m. pr. m. e. iki 409 metų ji priklausė Senovės Romai. V amžiuje miestą užėmė vestgotai, 714 metais jį užkariavo arabai, 1147-aisiais – portugalai. Nuo 1255 metų jie Lisaboną pavertė Portugalijos sostine. XV amžiuje prasidėjus portugalų užkariavimams, miestas suklestėjo. Nuo 1580 iki 1640 metų jį valdė Ispanija. 1755 metų lapkričio 1 dieną Lisaboną sukrėtė žemės drebėjimas ir po jo sekęs cunamis. Jų metu beveik visas miestas buvo sugriautas, žuvo nuo 30 iki 40 tūkst. žmonių. Lisabona vėliau buvo atstatyta.

Funikulieriumi į viršų – viena stačiausių miesto gatvelių

Padedant navigacinei programėlei nuvažiavome ten, kur ir planavome – į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę netoli pagrindinės Lisabonos gatvės – Laisvės alėjos (Avenida da Liberdade).

Neskubėdami žingsniavome baltų ir juodų akmenų mozaikomis grįsta gatve, dar užsukdami ir į jaukias kavinukes. Akį vėrė prabangių parduotuvių vitrinos, kuriose puikavosi žymiausių pasaulio dizainerių gaminiai. Atkreipėme dėmesį ir į tai, kad šioje gatvėje daug prašančių išmaldos. Prisiartinus elgetos pradėdavo barškinti dėžutėse esančias monetas – atseit, duok ir tu. Nors Portugalija laikoma saugia šalimi, vis dėlto daug kur – ant pastatų, viešojo transporto priemonėse, kabojo plakatai: saugokis kišenvagių!

Pamatę į viršų kylantį senovinį funikulierių, neatsispyrėme norui juo pakilti į aukštesniąją miesto dalį. Stačiu keliu važiavome kelis šimtus metrų. Išlipus bei kiek paėjus atsivėrė puikūs vaizdai – Lisabonos panorama, didžiulė upė ir joje plaukiantys laivai.

Sostinės apžvalga – istoriniu tramvajumi Nr. 28

Portugalijos sostinė išsidėsčiusi ant septynių kalvų, kad ją apeitume pėsčiomis, neturėjome laiko ir tikriausiai neužtektų jėgų. Tad nutarėme pasinaudoti anksčiau čia viešėjusių pažįstamų patarimu – sėsti į vienvagonį tramvajų Nr. 28. Tai – istorinė miesto susisiekimo priemonė, neretai vadinama muziejumi ant bėgių. Šie tramvajai Lisabonos gatvių bėgiais rieda nuo tarpukario iki šių dienų.

Taip pat paklausėme ir patarimo nusipirkti vienkartinį visą dieną galiojantį bilietą. Juo galima važiuoti funikulieriais, tramvajais, autobusais, metro.

Kai atėjome į pradinę tramvajaus maršruto stotelę, pamatėme nutįsusią eilę. Diena buvo karšta, mėlyname danguje plieskė saulė, eilėje kartais stovėdavo vienas laukiančiųjų būrelio narys, o kiti slėpėsi pastatų pavėsyje, Privažiavus tramvajui, eilė vis „pastorėdavo“.

Palūkuriavę beveik valandą, galų gale įsėdome ir mes. Laukimas atsipirko – pamatėme visą miestą, nes „senukas“, kuriame langai be stiklų, suko per žymiausias sostinės vietas. Tramvajus lėtai pūškavo iš vienos kalvos į kitą, tai greičiau, tai stabdydamas leidosi žemyn, trumpam stabtelėdavo stotelėse. Nors jis ir istorinis, yra maršrutinis, tad šia susisiekimo priemone važiuodavo ne tik turistai, bet ir vietiniai. Kartais tramvajus taip priartėdavo prie pastatų sienų, jog einantieji siauru šaligatviu prie jų prisišliedavo, kad nebūtų užkabinti. O keleiviai ištiesę ranką galėjo jas paliesti…

Tikėjomės, kad išvykę iš pradinio taško, čia ir sugrįšime. Tačiau dar nesibaigus kelionei išgirdome, kad visi turime išlipti. Turistai gūžčiojo pečiais – kodėl? Tik vėliau susivokėme, kad vėl reikės pirkti bilietus ir jau kitu tokiu pat tramvajumi pasiekti vietą, iš kurios išvažiavome.

Šie tramvajai važiuoja vienas po kito, tačiau tarpinėje stotelėje teko ilgokai palaukti. Lisabona – didelis miestas, tad vakarėjant susidaro ir spūstys, kuriose įstringa eismo dalyviai. Matyt, ir tramvajai dėl to užsilaikė, nes po geroko pusvalandžio pasirodė iš karto keturi.

Beje, lėtukų tramvajų ir automobilių vairuotojai ne itin mėgsta vieni kitus – kai kartą ilgėliau sustojome dėl grūsties, nekantrus mašinos vairuotojas pradėjo signalizuoti. Mūsiškis į tai atsakė ilgu, skardžiu signalu, kuris buvo žymiai galingesnis už automobilio…

Labai norėjome pamatyti ir Belemo bokštą, pro kurį didieji Portugalijos keliautojai Vasko da Gama, Pedro Alvaresas Cabralis ir kiti žymūs jūreiviai praplaukdavo vykdami į Indiją, Braziliją bei kitus tolimus kraštus. Deja, tam pritrūko laiko – Portugalijos sostinę apgobė tamsa… Teko nusileisti į metro ir grįžti iki savo automobilio.

B. d.

AUTORĖS nuotr.

[images cols=“five“ lightbox=“true“]
[image link=“23787″ image=“23787″]
[image link=“23789″ image=“23789″]
[image link=“23791″ image=“23791″]
[image link=“23793″ image=“23793″]
[image link=“23795″ image=“23795″]
[/images]

Palikite komentarą apie straipsnį

Kelionė po Anykščių kraštą

2019/06/20

Komentarų (0)

Pedagogai dalijosi gerumu

2019/06/06

Komentarų (0)