Po lėktuvo sparnais – žemės ir vandenys.

Žmonės

Portugalija: maurų pilys, vandenyno didybė ir vieta, kur baigiasi žemė (1)

Portugalija – labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė. Norint savarankiškai po ją keliauti, galima rinktis du būdus: arba važiuoti per Europą savo automobliu, arba skristi lėktuvu ir išsinuomoti mašiną. Mes, grupelė keliautojų, nutarėme pasirinkti pastarąjį variantą. Įveikti savo automobiliu beveik 4 000 kilometrų būtų galima, tačiau tūkstantis kilometrų per Lenkiją atbaido nuo tokios minties. Beje, vėliau portugalai juokavo, kad jiems tokia kliūtimi „pasiekti Europą“ yra Ispanija.

Geras kainas reikia „gaudyti“

Rinkdamiesi skrydį nutarėme, kad mums geriausiai skristi iš Varšuvos į piečiausią Portugalijos Faro miestą. Skrydžio trukmė – apie keturias valandas. Tuo labiau kad ir kelionės kaina buvo viliojanti – skrydis į abi puses vienam žmogui atsiėjo 100 eurų. Tiesa, bilietus buvo galima nusipirkti ir po 80 eurų, tačiau kol derinomės išvykimo datą, kaina per kelias valandas padidėjo. Tad dar kartą pasitvirtino taisyklė: pamatei gerą pasiūlymą ir nedelsk. Nes jei pavėluosi, arba neliks bilietų, arba teks plačiau atverti piniginę.

Geros paslaugos – už prieinamą kainą

Tie, kas iš Lietuvos važiavo iki Lenkijos sostinės, žino, kokia tai varginanti ir pavojinga atkarpa. Todėl norėdami apsidrausti nuo netikėtumų, išvykome diena anksčiau. Netoli oro uosto išsinuomojome viešbutuką – parai sumokėjome po 12 eurų vienam žmogui. Sąlygos jame, turint mintyje kainą, geros: visur švaru, tvarkinga, nors virtuvė bendra, tačiau valgomasis erdvus, yra visos reikalingos maistui pasigaminti ar pasišildyti priemonės. Didelis šaldytuvas, kelios dujinės viryklės, mikrobangų krosnelė ir visa kita. Viešbutukas – tylioje, ramioje vietoje, kaimelio pakraštyje. Atsiradus laiko, pasižvalgėme ir po apylinkes. Akį patraukė originali bažnytėlė, o už kokio šimto metrų atsivėrė Vyslos platybės…

Dvi valandos nežinios

Prieš skrydį automobilį nuvairavome į vieną iš daugelio prie oro uosto esančių aikštelių. Automobilio saugojimas visą savaitę (tiek truko mūsų kelionė) atsiėjo 26 eurus. Aikštelės savininkai taip pat nuveža į oro uostą, o atskridus – atvažiuoja pasiimti. Tad – jokių problemų.

Skrydis buvo numatytas 14 valandą. Sulipę ir susėdę laukėme, kada pradėsime kilti. Bet praėjo dešimt, dvidešimt minučių, tačiau orlaivis iš vietos nejudėjo. Po pusvalandžio lėktuvo kapitonas pranešė, kad skrydis vėluoja, tad jis įvyks dar po pusvalandžio. Praėjus šiam laikui buvo pranešta, jog reikės palaukti dar pusantros valandos. Atseit „oro keliuose susidarė kamščiai“. Galų gale prieš pat 16 valandą lėktuvas pajudėjo iš vietos.

Kelionė galėjo ir neįvykti

Žinoma, toks laukimas nebuvo malonus. Tačiau perdaug nuotaikos nesugadino, nes galėjo būti dar blogiau. Mat kai jau buvome nusipirkę bilietus ir užsisakę apartamentus Portugalijoje bei iš anksto už juos susimokėję, išgirdome informaciją, kad oro linijų bendrovės, kurios lėktuvu turėjome skristi, lakūnai tomis dienomis streikuos. Mums pasisekė, kad Portugalijoje jie tai planavo daryti dieną po to, kai vyko mūsų skrydis… Laimei, grįžimo į Lenkiją dieną pilotai taip pat dirbo.

Gamta nenuspėjama

Kai ruošėmės vykti į Portugaliją, šalį alino didžiuliai karščiai, kartais siekantys ir 46 laipsnius. Pažįstami, tai girdėdami ir matydami per televiziją rodomus siaučiančius gaisrus, patys gąsdinosi ir mus gąsdino – reikia atšaukti kelionę ir nerizikuoti savo gyvybe. Iš tiesų, nebuvo jauku, tačiau oro prognozės nuteikė optimistiškai – tada, kai lankysimės, karščiai jau turėtų būti atslūgę. Ir iš tiesų, kai vakarėjant nusileidome Fare, čia buvo tik 22 laipsniai šilumos. Per beveik visas dienas termometro stulpeliai nepakilo daugiau 26 laipsnių, išskyrus vieną, kuomet oras įšilo iki 30 laipsnių. O vakarais, ypač prie Atlanto vandenyno, teko ir šiltesnį bliuzoną užsimesti. Rugpjūčio mėnesį Portugalijoje beveik niekada nebūna lietaus, tačiau mūsų viešnagės metu, nors ir negausūs, lašai kartkartėmis iš dangaus krito. Tuo tarpu Lietuvoje artimieji skundėsi dėl svilinančio karščio. Tai dar kartą paliudijo, kad gamta nenuspėjama…

Automobilio nuoma – nepigi

Visą vakarinę Portugaliją skalauja Atlanto vandenynas. Apskritai ši šalis ribojasi tik su viena valstybe – Ispanija. Šios sienos ilgis – 1 214 km, vandenyno pakrantė tęsiasi 1 793 km. Vakariausią Europos tašką – Uolos kyšulį (Cabo da Roca), vienas poetas pavadino „vieta, kur baigiasi žemė ir prasideda jūra“.

Kadangi planavome apsilankyti žymesniuose vandenyno pakrantės objektuose, nusižiūrėjome apartamentus netoli Lisabonos – ji yra lyg ir pusiaukelėje tarp pietų ir šiaurės. Jaukų didelį butą išsinuomojome kalnuose išsidėsčiusiame Torres Vedro mieste. Nuo Faro jis nutolęs beveik 300 kilometrų.

Išlipę iš lėktuvo dairėmės, kur galėtų būti mūsų rezervuota mašina, tačiau firmos, kurioje ją užsisakėme, pavadinimo nepamatėme. Kai susiskambinome su jos atstovais, jie paaiškino, kad atvažiuos autobusėlis ir mus nuveš ten, kur yra automobilis.

Nors saulė dar švietė, bet jau gerokai vakarėjo, laukė ilga kelionė. Tad norėjosi kuo greičiau susitvarkyti dokumentus. Tačiau juos pildant procesas užstrigo – portugalai reikalavo ne kreditinės, o debitinės banko kortelės. Labai dėl to nustebome, nes kiek teko susidurti, reikalavimai būdavo priešingi. Tai, jog vienas iš kelionės dalyvių turėjo ir debitinę kortelę, išgelbėjo, automobilis buvo išnuomotas. Nuoma savaitei atsiėjo nepigiai: priskaičiavus kasko draudimą bei galimybę transporto priemonę vairuoti ir kitam, ne pagrindiniam vairuotojui, teko pakloti daugiau kaip tris šimtus su puse eurų. Buvo siūloma atskirai apdrausti ir padangas bei automobilio stiklą, už tai tektų sumokėti dar dvidešimt eurų, bet atsisakėme tai daryti.

Kuro kainos nenudžiugino

Kai galų gale viskas buvo sutvarkyta ir mums parodė nedidukę mašinytę, džiaugėmės, kad galėsime vykti link savo naujųjų namų. Nes kilus nesklandumams, buvome gerokai sunerimę – reikėtų rūpintis kita mašina, o jos negautume be didžiulio užstato.

Portugalijoje keliai automagistralėse yra mokami. Nuomotojams sumokėjus 18 eurų, jie paaiškino, kad mokėjimo punktuose važiuotume žaliai pažymėta juosta. Daugiau mokesčių už važiavimą autostradomis neteko mokėti.

Sutvarkius visus dokumentus kartu su savininkais įdėmiai apžiūrėjome automobilį, visi įbrėžimai ir kitokie mašinos kėbulo pažeidimai buvo užfiksuoti specialiame lape.

Kai susidėjome bagažą, susėdome į mašiną ir išvažiavome į kelią, iš karto teko sukti link degalinės. Priešingai nei kitur, kai nuomotą automobilį pasiimdavome su pilnu baku kuro, tokį ir grąžindavome, šiame benzino buvo vos keliolikai kilometrų.

Degalinėje pamačius kuro kainas, jos nenudžiugino: vienas litras benzino atsiėjo 1,64 euro.

(B. d.)

Vyslos platybės.

Nedideliu išsinuomotu automobiliu įveikėme per 2 000 kilometrų.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Hgg :
    Maladec.

Kelionė po Anykščių kraštą

2019/06/20

Komentarų (0)

Pedagogai dalijosi gerumu

2019/06/06

Komentarų (0)