Ukmergiškiai Trakuose lankė garsią praeitį menančias vietas.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Kultūra

Vasarą palydėjome istorinėje Lietuvos sostinėje

Tamara REINGARDTIENĖ

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo valdybos narė

Nusprendėme valdybos posėdį paskutinėmis nuostabios vasaros dienomis vesti Vytauto Didžiojo gimtinėje – Trakuose. Tai buvo tarsi padėka už mūsų intensyvų praeitų ir šių metų triūsą. Esame labai dėkingi už mūsų darbų įvertinimą.

Mus lydėjo gidas Šarūnas, puikiai žinantis ne tik Lietuvos istoriją.

Kad ir kiek kartų lankytum Trakus, kaskart čia nuvykus suvirpa širdis: kokia didinga ir galinga buvo Lietuva XIV a. pabaigoje-XV a. pradžioje, kai LDK teritorija siekė Juodąją jūrą, o Trakų salos pilis buvo svarbiausia Vytauto rezidencija. Būtent tuomet Vytautas iš Krymo atsivežė totorių bei karaimų šeimų ir įkurdino juos Trakuose. Narsumu ir ištikimybe garsėjantys totoriai sudarė Vytauto asmeninę sargybą, o karaimai saugojo pilį, buvo valdovų daktarai, vertėjai.

Trakų pilis užima beveik visą Galvės ežero Pilies salą ir yra vienintelė Rytų Europoje, pastatyta saloje. Dabar šioje pilyje veikia Trakų istorijos muziejus. Mūsų gidas papasakojo ne vieną padavimą apie Trakuose esančius ežerus ir pilis.

Trakų istorija prasideda nuo Senųjų Trakų, kuriuos apie 1321 m. įkūrė kunigaikštis Gediminas. Jis iš Kernavės čia perkėlė savo kaip LDK monarcho sostinę. XIV a. antroje pusėje Trakuose jau stovėjo mūrinė pilis. Tačiau Gediminas joje gyveno neilgai – netrukus įkūrė Vilnių ir ten persikėlė. Trakai liko jo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui. Apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose gimė žymiausias Lietuvos viduramžių valdovas Vytautas.

Garsią praeitį mena ne tik piliavietė, bet ir aukštumoje netoli Bernardinų ežero stovinti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, turinti gotikos ir baroko architektūros bruožų. Ji įsteigta Vytauto laikais 1409 m., rekonstruota 1718 m. Bažnyčioje daug vertingų meno kūrinių, tarp jų – stebuklingu laikomas Dievo Motinos Lietuvos globėjos paveikslas, taip pat Vytauto Didžiojo portretas. Sužinojome, kad ši bažnyčia yra ne tik viena seniausių Lietuvoje, bet ji išpopuliarino ir Mergelės Marijos kultą. Čia esantis Dievo Motinos atvaizdas stebuklais ir malonėmis ėmė garsėti XVI a. Madona paskelbta Lietuvos globėja. Šiais metais vyko Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo 300 metų jubiliejus.

Į pietus nuo Pusiasalio pilies yra nedidelė trikampė aikštė, čia stovi savitas XVII a. koplytstulpis su Jono Nepomuko, žvejų ir vandens apsupto miesto globėjo, skulptūra. Šiaurinė miesto dalis užstatyta vienaaukščiais mediniais karaimų gyvenamaisiais namais. Dauguma šių pastatų į centrinę gatvę žvelgia pro tris langus. Sakoma, kad statydamas namą karaimas vieną langą skirdavo sau, antrą – Vytautui Didžiajam, o trečią – Dievui. Karaimai buvo apgyvendinti kompaktiškai tarp dviejų pilių. 1441 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis patvirtino jiems Vytauto skirtas privilegijas, taip pat Trakų karaimų bendruomenei suteikė Magdeburgo teises.

Seniausias gatvės pastatas – karaimų maldos namai, kenesa. Pirmoji Trakuose pastatyta XV a., Vytauto laikais. Visada kenesos buvo medinės, o kupole iki šiol išlikusi vieta žiburiui, kuris žmones kviesdavo į šventovę, uždegti. Senieji maldos namai 1812 m. buvo sudeginti. 1825 m. karaimai pastatė naujus, artimus tradicinei lietuvių liaudies architektūrai.

Trakuose susipažinome su karaime Inga, restorano „Kiubetė“ savininke, kuri edukacinės valandos metu daug ir įdomiai papasakojo apie savo protėvius, papročius, tradicijas, kartu apžiūrėjome senas nuotraukas. Inga mokė mus kepti kibinus ir kiubetę, tradicinį skydo formos šventadienio pyragą. Ragavome pyrago su aviena ir pupelėmis bei su jautiena ir baklažanais. Karaimų protėviai jį kepdavo lauke ant žarijų. Pavaišino mus ir tradiciniu karaimų gėrimu su žolelėmis ir prieskoniais.

Sužinojome, kad Lietuvos karaimų bendruomenę sudaro 250 narių, iš jų gimtąją kalbą moka apie 70. Trakuose karaimų beveik neliko, nebeliko ir jų papročių ir po visą miestelį sklidusių penktadienio kvapų. Būtent penktadieniais visuose karaimų namuose buvo gaminami tradiciniai valgiai: per naktį krosnyje šutintas storas kugelis su avienos riebalais, troškinta žuvis, mėnulio formos kibinai, tutmač – makaronų sriuba su pupelėmis ir vištienos arba jautienos kukuliukais.

Pasigrožėjus Trakų apylinkių ežerais vyko valdybos posėdis.Po to laivu plaukėme į Užutrakio dvarą, įsikūrusį pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Didžiausią įspūdį čia palieka vaizdas nuo puošnios terasos į Galvės ežero saloje esančią pilį. Visą vasarą sekmadienio vakarais Užutrakio rūmų baliustradoje vyksta koncertai, taip pat rengiami Eduardo Andre, Prancūzijos peizažo spe-cialisto ir botaniko, kraštovaizdžio architekto, vardo tradiciniai plenerai.

Į Ukmergę grįžome turiningai praleidę dieną ir palydėję vasarą.

Ekskursijos dalyvius lydėjo gidas.

Palikite komentarą apie straipsnį