Aplinką darkęs griuvėsis tapo kaimo puošmena.

„Socialinės medijos – neribotos galimybės ir užslėptos žabangos“, Jaunimas

Grafičiai – puošti, o ne darkyti

Janina STANCIKAITĖ-STRIKIENĖ 

Rečionių kaime buvo organizuotos kūrybinės dirbtuvės vaikams ir jaunimui „Graffiti. Puošti – ne darkyti“. Jų metu 70 kvadratinių metrų nebenaudojamo, begriūvančio, netvarkingai purškiamais dažais aprašinėto buvusio vaikų darželio pastato sienos tapo vieta, kur jaunimas galėjo įgyvendinti savo pozityvias idėjas.

Darbas vyko visą savaitę. Pirmiausia teritorijoje teko pašalinti krūmus ir šiukšles, kad būtų galima saugiai ir patogiai prieiti prie pastato tolimesniems darbams. Per pirmas dvi dienas buvo užkalti langai ir durys, sienos padengtos gruntu ir pagrindine juoda spalva. Atlikti šiuos darbus padėjo ir suaugusieji, mat sienų aukštis siekia apie 4 metrus. Vėliau darbus į savo rankas perėmė jaunimas.

Didžiausią iniciatyvą parodė keturiolikmetė Gintautė Čirbaitė, gyvenanti Trakuose, ten lankanti meno mokyklą, o vasaromis dažnai viešinti Rečionyse pas močiutę. Ji sukūrė eskizus sienos dekoravimui, penkias dienas plušėjo nuo šeštos valandos ryto iki sutemų stengdamasi kuo greičiau perkelti sukurtą eskizą ant sienos, kad susirinkę pagalbininkai turėtų ką dažyti. Gintautė pati maišė dažus reikiamoms spalvoms išgauti, skirstė darbus susirinkusiems pagalbininkams, tobulino sudėtingesnes vietas. Virš dvidešimt projekto dalyvių kantriai dirbo visą savaitę, patys prižiūrėjo ir plovė turimas dažymo priemones, tvarkėsi darbo vietą darbams baigiantis. Galų gale kai kurios sienos detalės dar buvo padengtos specialiu laku, kuris šviečia tamsoje.

Kaip didžiausią iššūkį Gintautė įvardijo ne patį darbą, kuris pareikalavo tikrai daug ištvermės, o tinkamos idėjos atradimą. Svarbiausia buvo, kad vaizdas patiktų ne tik vaikams ir jaunimui, bet ir suaugusiems. Norėjosi atskleisti ir buvusią pastato paskirtį – juk ten daug metų skambėjo smagūs darželinukų balsai. Taip ant sienos atsirado draugiški ir linksmi monstriukai. Gintautei, kaip ir bet kuriam meniškos sielos žmogui, maga vaizduoti tai, kas artima. O ji itin mėgsta piešti mandalas. Bandant suderinti visus šiuos norus ir reikalavimus, vietos atsirado net Lietuvos šimtmetį simboliškai pažyminčiam ornamentui, nusižiūrėtam močiutės rankdarbiuose.

Praeiviai kasdien smalsiai sekė darbų progresą, neretai jaunuosius kūrėjus vaišino savo sodo gėrybėmis ar ledais bei stebėjosi, kad taip greitai aplinką darkęs griuvėsis tapo kaimo puošmena. Tiesa, tą puošmeną slėpė netvarkinga gyvatvorė, tad buvo surengta rečioniškių talka, kurios metu ši problema greitai išspręsta. Kiti praeiviai pasvarstė, kad šioje vietoje būtų smagu ir pasisėdėti – reikia suoliuko. Prieš statant suoliukus vis tik nuspręsta išlyginti teritoriją ir pasėti žolę. Šie darbai jau taip pat atlikti. Už atvežtą dirvožemį bei medžiagas suoliukams bendruomenė dėkoja ūkininkams Merūnui, Modestui ir Algirdui Tamuliams, kurie visada palaiko Rečionių bendruomenės iniciatyvas. Teliko sulaukti, kol sudygs veja, pastatyti suoliukus ir džiaugtis kūrybingu jaunimu bei atsivėrusia nauja, patrauklia kaimo erdve.

Taip siena atrodė anksčiau.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Anonimas :
    Džiaugiuosi ir didžiuojuosi! Širdis džiūgauja stebint, kaip atgyja tėviškė. Čia gera ir mūsų vaikams.