Visuomenei pristatytas almanachas „Eskizai“

Vytautas ČESNAITIS

Kuo šiandien žavi mažasis Žemaitkiemio kraštas? Pirmiausia istorine praeitimi, kultūrine sankloda, archainiais piliakalniais, ežerų bangavimais ir gyvenimiška esamybe. Apie visa tai ir dar daugiau buvo susirinkta pakalbėti Ukmergės kraštotyros muziejaus salėje, kultūros almanacho „Eskizai“ naujausio numerio pristatyme visuomenei. Visuomenei, kuri jau 27 metus skaito, domisi ilgamečiu leidiniu, seka Ukmergės, jos krašto mažųjų regionų kultūros pėdomis, atradimais ir raiška.

Ačiū muziejaus valdytojams už priėmimą, sąlygas, o visiems, padėjusiems parengti ir išleisti almanachą, dvigubas ačiū. Ačiū visiems dalyvavusiems už nuoširdžiausius žodžius, pagarbą, šilumą ir palinkėjimus.

Teatralizuoto almanacho pristatymo škicą pradėjęs Aklasis muzikantas (Virgilijus Apanavičius) pirmuoju slėpingu pasirodymu sutelkė susirinkusiųjų dėmesį skelbdamas renginio pradžią. Ilgesingas performansas priminė senosios autobusų stoties laukiamosios salės vaizdinį (dabar parduotuvė IKI), kuomet užėjusius pirkti bilietų ar tiesiog užvalgyti keleivius prikaustydavo vienišo neregio virkdomas akordeonas. Tarybmečio siurrealizmas Ukmergėje, turgavietės, senamiesčio tarpugatvių ženklai/vaizdiniai, kurių, deja, seniai nebėra. Jie pradingę negrįžtamai, kaip ir didžiuma buvusios urbanistinės kultūros. Džiaugiamės modernia autobusų stotimi, į visas puses riedančiais ištaigingais autobusais, skalambijam lygiavimąsi tik į Europą. Nutolę nuo praeities, senosiose fotografijose, dokumentikoje nebeatpažįstame ir vienišo muzikanto.

Yra kaip yra, archainį akordeonistą šiandieninėje Ukmergės būtyje keičia gabūs Meno mokyklos muzikos skyriaus auklėtiniai, kuriuos išvydome antrame „Eskizų“ pristatymo renginio škice. Nikolė Kolosovaitė, Viltaras Pažėra, Gabija Railaitė, Ignas Zakarauskas, Tomas Maksimovas subtiliai, estetiškai pripildė renginį virpančių sielų vokalo ir instrumentų muzikos čiurlenimo. Suteikė teigiamybės impulso ir palengvėjimo po jų į avansceną žengusiai kukliai, bet įnoringai almanacho „Eskizai“ bendradarbių kolegijai. Jos nariai į kasdienius almanacho leidybos perpasakojimo rūpesčius žvelgė prasmingiau ir iki renginio pabaigos saugojo kūrybinės veiklos paslaptį. Plojimais buvo sutiktos darbštuolės bitelės: Nijolė Paškauskienė, Vijolė Ivanauskienė, Leonora Jankeliūnienė, Irena Aršauskienė, Audronė Virbalienė, Leonarda Šanteriova, ir nenustygstantys skruzdėliukai: Stasys Pulkauninkas, Raimondas Ramanauskas, Virgilijus Apanavičius, Julius Petrikas, Vincas Lukša, Romas Raila ir kiti. Visi kolegos turėjo ką pasakyti, prikaustyti klausytojų dėmesį, pasididžiuoti ar net pasigirti vykdyta informacine, kultūrine bei leidybine veikla. Tačiau, suprasdami iš kitų miestų atvykusių ir norinčių pasisakyti svečių duotybę, užleido avansceną jiems, ir tai buvo džentelmeniška.

Iš svetur atvažiavusius svečius pristatant teko grįžti prie almanacho temų, sietinų su Žemaitkiemio adoracija. Atverti šv. Kazimiero parapijos bažnyčios išskirtinumą, priklausomybę bei poveikį. XVII a. pastatyta, dovanota jėzuitams, degusi, atstatyta, vėl degusi, prikelta, carmečiu apginta. Priešpaskutinės medinės statyboms nelegalų medienos atvežimą iš Želvos organizavęs ir be valdžios leidimo bažnytėlę pastatęs klebonas Motiejus Gulbinas buvo suimtas, nuteistas ir 1892 m. ištremtas į Kalugą. Žemaitkiemio parapijos didvyris po tremties persekiotas ir, deja, nežinia kur palaidotas.

Apie dar vieną įsimintiną Žemaitkiemio krašto asmenybę, Štuthofo kankinį, kunigą Stasį Ylą, jo gyvenimą ir veiklą papasakojo iš Vilniaus atlėkusi kraštietė I. Aršauskienė. Jos kvietimu renginyje pasirodžiusi S. Ylos sesers Uršulės Ylaitės-Vaidakavičienės dukra iš Kauno Anelė Vaidakavičiūtė-Šlaitienė-Pečkaitienė taip pat turėjo ką pasakyti. Kaip ir pasidžiaugti naujais „Eskizais“, publikacija apie jos giminaitį kunigą S. Ylą.

Kaip tik tuo metu Žemaitkiemio parapijos kunigų atminčiai pasigirdo religinės giesmės škicas. Folkloro kolektyvo „Ievužė“, vadovaujamo Aldonos Četkauskaitės, gaivinamos ir giedamos giesmės leido bažnytinį gyvenimą susieti su senąja giedojimo tradicija, kurią nuo seno Žemaitkiemyje propagavo šv. Kazimiero garbei Kristaus kančios stočių apvaikščiojimai.

Į almanacho pristatymą iš Vilniaus atvykęs dizaineris, tremtinys Vidas Kazimieras Gibavičius svajoja dabartinės Žemaitkiemio bažnyčios frontone įtaisyti laikrodį. Laikinumo ir istorinės būties skaičiuotės ženklą žemaitkiemėnams. Bendraudamas su auditorija jis atvėrė skaudulius ir praskleidė nežinomybės šydą nuo savo šeimos tragiško likimo. Prisiminė, kaip būdamas vaikas keliavo į Sibirą, o iš ten sugrįžęs nemokėjo lietuviškai nei skaityti, nei rašyti, bet išgyveno. Mokėsi, baigė aukštuosius dailės mokslus, dirbo, o Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio laikais, 1989-aisiais, su ekspedicijomis keliavo prie Laptevų jūros į tolimąją Igarką, Tit Arą, Trofimovkos salą ir kitur. Drauge su bendraminčiais statė kryžius, koplytstulpius, skraidino tremtinių palaikus į tėvynę. Tai buvo pareiga Lietuvai, įsipareigojimas visiems iš Sibiro negrįžusiems. Dailininko grafinis darbas „Per Dievo malonę Mindaugas Lietuvos karalius“ (1999) papuošė almanacho „Eskizai“ viršelį. Autorius papasakojo apie malonius, trejų metų kūrybinių kančių meniškuosius rūpesčius.

Savo šeimos istoriją renginyje pristatė tremtinės Filomenos Striogaitės-Šabūnienės sūnus Gintautas Šabūnas, su žmona atvykęs iš Kauno. Jo mama į amžinybę iškeliavo šių metų pavasarį, sulaukusi 93 metų, taip ir nebespėjusi apie save perskaityti „Eskizuose“. Prie Šašuolos, Virkščiuose, laimingai gyvenusios Striogų šeimos likimą 1947 m. pakeitė įnirtingai su nepaklūstančiais kovojęs okupacinis režimas.

Savo namuose priglaudę Lietuvos partizanus, Striogos buvo sekami, suimti ir nuteisti ilgus metus kentėti Komijoje. Su jais – Filomenos sesuo, Gintauto teta Genovaitė Striogaitė – Didžiosios Kovos apygardos partizanų būrių „Skirmantas“, „Spartakas“, „Vienuolis“ ryšininkė. Gintautas pasakojo, kad tremtį išgyvenusi jo mama Filomena Šabūnienė sugrįžusi apsistojo Kaune, mokėsi, dirbo, sukūrė šeimą. Iš su Filomena praleistų bendravimo akimirkų įsiminė paprastumas, atvirumas, ryžtas ir meilė savo tėvynei Lietuvai.

Apie meilę gimtajam sodžiui kalbėjo ir tremtinė Rozalija Zubelytė-Malinauskienė. Jos tėtis Stanislovas Zubelis buvo pirmasis Žemaitkiemio kolūkio pirmininkas. Norėdamas padėti partizanams, jis drauge su kitais pardavė kolūkio grūdus ir pinigus perdavė laisvės kovotojams. Saugumiečiai susekė, suėmė, tardė ir kartu su likimo broliais 1952 m. nuteisė ilgiems metams kalėjimo bei tremties. Taip pat areštavo ir į Tomską ištrėmė visą S. Zubelio šeimą. Sibire buvo sunku, kaip ir po tremties sugrįžus į Lietuvą: reikėjo kurtis, gyventi ir tikėti, pasakojo R. Malinauskienė.

Prisiminimai liejosi ir iš Didžiosios Kovos apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno dukters Elvidos Morkūnaitės-Čaplikienės, atvykusios iš Kauno, lūpų. Susijaudinusi, neslėpdama ašarų moteris pasakojo apie jaunas dienas, partizaninių kovų, slapstymosi, tremties ir gyvenimo peripetijas. Dėkojo Morkūnų ir kitų partizanavusių kovotojų kaimynams, Lyduokių ir Žemaitkiemio apylinkių kaimų ir vienkiemių šeimoms, palaikiusioms partizanus, pasidalinusioms maistu ir šiluma. Iki tėvelio mirties (1949-12-30) su broliu Teisučiu klaidžiojusi po kaimus, suimta, žeminta, tačiau išgyvenusi Sibiro pragarą Elvida išliko tvirta kaip tėtis Plienas, kaip ir kiti padėję galvas Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Iš Sibiro sugrįžusi Elvida savo gyvenimą paskyrė tėvynės atgimimui, Lietuvos laisvei, bendraminčiams. Dėjo visas pastangas 1981 m. iš Vorkutos lagerio sugrįžusio tėčio brolio, partizano Stanislovo Morkūno-Tarzano, gelbėjimui iš Kauno KGB rūsių. „Patyčias ištvėrėme, brutaliai jėgai nesižeminome“, – renginyje kalbėjo E. Čaplikienė.

Jos išgyvenimų pripildytą atmosferą salėje visiškai lauktai ėmėsi raminti Giedrės Čepurnaitės jaukus vokalinis škicas. Gimnazistės atliekamos svajingos melodijos asocijavosi su viltingumu, pasižymėjo vokaline dainininkės geba. Jaunosios atlikėjos meninė raiška pamalonino ne tik klausą, bet ir širdis. Išjausta, pulsuojanti lyrika ir sceninė ritmika auditoriją paveikė teigiamai.

Sumažėjo praeities atodūsių ir kiek vėliau jau kalbant apie Žemaitkiemio dvarą, 1863 m. sukilėlį Karolį Bistramą, Aleknų ir Putnų šeimas, kurioms tarpukaris pralėkė pasaka – tikėjimu ateitimi. Giliai į ūkį įleidę šaknis ir brandinę derlių, Aleknų ir Putnų šeimų nariai tarybmečiu buvo ištremti. Bet tėviškės ilgesys nedavė ramybės, persekiojo ir nugalėjo. Antai Barbora Aleknienė, nesulaukusi tremties pabaigos, iš Sibiro į Lietuvą ėjo pėsčiomis, važiavo automobiliais, dundėjo traukiniais. Jau buvo tarp dingusiųjų, apraudota, kaip buvo apraudoti ir kiti ištremti Žemaitkiemio apylinkių gyventojai, jų sodžiai ar ištisi kaimai. Apie vieno jų – Avižienių – praeitį publikacijoje primena Žemaitkiemio bibliotekininkė Ramunda Misiūnienė. Rašo ir netiki, kad taip greitai jis ištuštėjo, nebeliko ir senųjų jį puoselėjusių gyventojų.

Pagaliau renginio pabaigoje prasmingomis tėvynės ilgesio dainomis prabilo Ukmergės kultūros centro choro „Tremtinys“ choristai. Vadovės Julės Juodienės suburtas kolektyvas sutvirtino renginio atsisveikinimą puikia, dainuojančia žinia ateičiai. Pabrėžė kraštiečių kultūrinės sueigos svarbą miestui. Visiems dalyvavusiems, rengusiems ir klausiusiems buvo įteikti almanacho „Eskizai“ ženkleliai, o pasižymėjusiems leidybinėje veikloje – ir ypatingi graviruoti padėkos ženklai, simbolizuojantys atsakomybę ir prasidedančio naujo numerio darbų pradžią, viltį.

Renginio pradžią paskelbė Aklasis muzikantas.