Želviškis K. Povylius jaučiasi atlikęs pareigą savo šaliai.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Naujausi, Žmonės

Kristijonas Povylius: ekspedicija baigėsi, misija tęsiasi

Liepos pabaigoje su „Misija Sibiras,18“ komanda iš Kazachstano Respublikos grįžęs želviškis Kristijonas Povylius vis dar gyvena ekspedicijoje patirtais įspūdžiais. 20-metis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antrakursis apie netrukus prasidėsiančias studijas dar negalvoja. Kol kas visos jo mintys sukasi apie projektą – dalyvauja ir ruošiasi susitikimams, vis prisėda prie ekspedicijos metu sukauptos medžiagos, peržiūri nuotraukų archyvą.

Vaikinas neslepia, kad beveik dvi savaitės, su bendraminčiais praleistos už tūkstančių kilometrų esančiame Kazachstane, paliko neišdildomus įspūdžius. Taip pat dalyvavimas ekspedicijoje šiek tiek pakeitė požiūrį į skaudžius mūsų tautai įvykius, juose dalyvavusius žmones. Tik prisilietus prie istorijos faktų gali įvertinti, kokią tragediją už laisvę kovojusiai Lietuvai teko išgyventi sovietmečiu ir kiek jai tai kainavo.

„Mūsų neretai klausia – o ko jūs važiavote į Kazachstaną? Kad lietuviai buvo tremiami į Sibirą, žino kone visi. Tačiau tai, kad dešimtys tūkstančių mūsų tautiečių – vyrų, moterų ir vaikų – sovietinio režimo buvo įkalinti bekraštėse Kazachstano stepėse pastatytuose lageriuose, nemažai daliai žmonių yra naujiena. Todėl mūsų pareiga – skleisti tą informaciją, dalintis ja, kad ji nenugrimztų užmarštin, o būtų perduodama iš kartos į kartą…“ – apie po ekspedicijos besitęsiančią misiją kalbėjo Kristijonas.

Vietoj Sibiro taigos – Azijos stepės

„Misija Sibiras“ – tryliktus metus vykstantis projektas, kurio metu organizuojamos ekspedicijos į Sibirą. Jų tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių trėmimų vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius, lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis puoštus kryžius, žuvusiems lietuviams Sibire atminti. Ekspedicijos metu taip pat siekiama pabendrauti su Sibire tebegyvenančiais tautiečiais ar jų atžalomis. Grįžus iš ekspedicijos keliaujama po Lietuvos ir pasaulio bendruomenes bei skatinama domėtis Lietuvos istorija bei išsaugoti ją ateities kartoms.

Nuo pirmosios ekspedicijos, vykusios 2006 m., norą dalyvauti projekte išreiškė daugiau nei 12 000 jaunų žmonių, suorganizuota 16 ekspedicijų.

Pasak K. Povyliaus, po gegužės pabaigoje vykusio bandomojo žygio suformavus dvi – Pietų ir Šiaurės – ekspedicijos komandas po dvylika žmonių, prasidėjo intensyvus pasiruošimas: „Mes žinojome, kad vyksime į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Vadovai beveik metus rimtai dirbo – kruopščiai planavo maršrutus, ieškojo tremties vietų, jose gyvenančių lietuvių. Kai šis darbas buvo beveik baigtas, visus planus netikėtai sujaukė žinia, jog Rusija atsisakė misijos dalyviams išduoti vizas. Panikos nebuvo, mes žinojome, kad ekspedicija bet kuriuo atveju vyks. Buvo nuspręsta vietoj Sibiro keliauti į Kazachstaną, kurio teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog iš viso buvo represuota apie 300 tūkstančių lietuvių, iš jų į Kazachstaną perkelta apie 80 tūkstančių. Pasikeitus misijos vietai, didžiausias iššūkis laukė vadovų. Jiems per kelias savaites teko viską perplanuoti. Be abejo, tai negalėjo neatsiliepti ir mums – pakeitimai tik dar labiau mobilizavo komandą“.

Lietuvius pasitiko vėsa

Ekspedicijos dalyviai liepos 19-ąją tradiciškai iškilmingai išlydėti Vilniaus geležinkelio stotyje. Tačiau traukiniu lietuvaičiai vyko tik iki oro uosto. Čia sėdo į lėktuvą ir po beveik penkių valandų skrydžio pasiekė naująją Kazachstano sostinę Astaną.

Iš Lietuvos ekspedicija išvyko kepinant vidurvasario kaitrai. K. Povylius sakė, kad karštų orų tikėjosi ir Kazachstane. Juos pasiekė informacija, jog dienomis pietų Kazachstane gali įkaisti net iki 45 laipsnių. Tačiau atvykėlius pasitiko vėsa – naktimis termometras rodė 8-10, dienomis jo stulpelis vos pakildavo iki 20 laipsnių, be to, nuolat siautė vėjai.

Komandos keliavo skirtingais maršrutais

Po šilto sutikimo Lietuvos Respublikos ambasadoje visi „Misija Sibiras“ dalyviai išvyko į Karagandą ir čia kartu pradėjo savo misiją. Tačiau po poros dienų komandų keliai išsiskyrė – jos į kalinimų vietas išvyko skirtingais maršrutais.

Šiaurės komanda pasukso Džezkazgano link. Čia 1939 m. pradėjo veikti Kengyro lageris. Lietuviai jame kalinti nuo 1945-ųjų. Daugiausia mūsų tautiečių šiame lageryje buvo 1948–1952 metais. Kaliniai dirbo vario rūdos kasyklose, akmens karjere, statė Džezkazgano miestą ir metalurgijos kombinatą.

Pietų komanda iš Karagandos pajudėjo Balchašo miesto, kuris įsikūręs to paties pavadinimo ežero šiauriniame krante, kryptimi. Čia veikė koncentracijos stovykla, iki 1948 m. priklausiusi Karagandos, iki 1956 m. – Stepių lagerių grupėms.

1948–1951 m. į Balchašo lagerį iš Komijos, Krasnojarsko krašto lagerių etapais buvo vežami politiniai kaliniai, tarp jų – ir lietuviai. 1952 m. kalėjo apie 1 000 lietuvių vyrų ir moterų, iš jų visuomenės veikėjų, ūkininkų, inteligentų, kunigų, jaunimo. Kaliniai statė vario rūdos sodrinimo įmonės cechus, Balchašo miestą, dirbo molibdeno kasyklose, plytinėje, krovė vagonus.

Nukentėjo ir kazachai

Ekspedicijos dalyviai buvo šiek tiek nustebę, kad Kazachstane niekas neslepia, jog ši šalis buvo tapusi tautų kalėjimu. Apie tai byloja muziejuose sukaupti eksponatai, atvirai kalba vietos gyventojai.

„Netrukus supratome, kad ir patys kazachai yra nukentėję nuo represinio režimo. Iš jų taip pat buvo atimta laisvė,“ – sakė Kristijonas.

Kaip teigia istorikai, lagerių idėja 1918 m. kilo bolševikų vadovui Levui Trockiui. Iš jo vėliau ją perėmė Leninas. Pataisos ir darbo stovyklų, vadinamų tiesiog lageriais, idėją maksimaliai žiauriai įgyvendino Stalinas. Bolševikų valdžia siekė sumaišyti ištisas tautas, o kai kurias net sunaikinti ir taip pasėti visuotinę baimę bei paklusnumą. Tam pasirinkti Sibiro, Kazachstano ir kiti atokūs SSRS regionai. Šios teritorijos tapo milžiniškais kalėjimais.

Kazachstane čekistai prieš tai nušlavė nuo žemės tūkstančius kazachų jurtų, o jų šeimininkus arba išvežė į Sibirą, arba sušaudė.

1930-iais buvo įsteigta Vyriausioji lagerių valdyba (GULAG), vadovavusi šimtams lagerių visoje SSRS. Skaičiuojama, jog iš viso represuota 40 mln. gyventojų, iš jų nužudyta 3,5 mln. Kazachstanui ne savo valia teko priimti 1,3 mln. žmonių, deportuotų iš visos SSRS. Gyvuliniais vagonais atvežti ir uždaryti vyrai, moterys bei vaikai Kazachstano stepėse turėjo sukurti galingą industrinę ir karinę pramonę, kuri padarytų SSRS pirmaujančia pasaulyje ir baimę keliančia imperija.

Surasti ir sutvarkyti išlikusias lietuvių atminties vietas

„Nors šiemet ekspedicija keliavo kitu adresu nei įprasta, mūsų laukė tos pačios užduotys kaip ir Sibire – surasti ir sutvarkyti išlikusias lietuvių atminties vietas bei jas įamžinti, taip pat susitikti su ten gyvenančiais lietuviais arba lietuviškų šaknų turinčiais vietiniais gyventojais“, – sakė K. Povylius.

Nepaisant labai riboto pasiruošimo laiko, ekspedicija dar Lietuvoje sulaukė daugybės laiškų ir skambučių su patarimais, kur galima ieškoti pavienių lietuvių kapų ar sutikti Kazachstane vis dar tebegyvenančių tautiečių.

„Atvykus viskas jau buvo suderinta. Mums nereikėjo ieškoti vietos nakvynei, transporto. Nak-vojome bendrabučiuose, nakvynės namuose, iš vienos vietovės į kitą daugiausia keliavome užsakytais mikroautobusais, taip pat važiavome traukiniu. Maisto gaminimui skyrėme minimaliai laiko, pusryčiams valgėme košę, pietums dažniausiai tenkinomės sumuštiniais, vakarienei kažko pasigamindavome. Daugiausia laiko skyrėme kapinių lankymui ir tvarkymui“, – pasakojo Kristijonas.

Lietuvius laidojo bendrose kapinėse

Kazachstane lietuvių kapinių nėra – mūsų tautiečiai buvo laidojami bendrose kapinėse. Taip pat dalis jų amžino poilsio atgulė masinėse kapavietėse, kurias žymi tik nedideli paminkliniai ženklai, o kartais jų visai nėra. „Misijos Sibiras“ dalyvius pirmiausia nustebino kapinių dydis ir kapaviečių išdėstymas, primenantis labirintus.

Pasak želviškio, jie Kazachstane lankė kapines, kurių dauguma iki šiol veikia, ir jas šukavo ieškodami lietuvių kapų: „Tai nebuvo labai paprasta. Juos rasti pavykdavo pagal ant antkapių išlikusius užrašus bei katalikiškus kryžius. Beje, visos pavardės užrašytos kirilica, o mes ne visi mokėjome perskaityti. Tačiau šiam iššūkiui ruošėmės dar kelionės metu, skrisdami praktikavomės. Net ir tie, kurie mokykloje nesimokė rusų kalbos, sugebėjo rasti lietuvių kapus. Be to, kiekvieną surastą kapą reikėjo nufotografuoti ir inventorizuoti. Vėliau šie duomenys bus perkelti į duomenų bazę ir pasitarnaus ieškantiems lietuvių kapų.“

Per 11 ekspedicijos dienų jaunuoliams pavyko aplankyti net 16 kapinių. Iš viso projekto dalyviai inventorizavo ir sutvarkė apie 200 lietuvių kapų, išsibarsčiusių po visą Kazachstaną. Tiesa, kai kurios kapavietės lankomos ir prižiūrimos. Tačiau tokių – mažuma. Ypač prasta buvo aptiktų lietuviškų paminklų būklė. Tad teko daug darbuotis perdažant tvoreles, atstatinėjant antkapius, vaduojant kapus iš krūmų ir žolių.

Taip pat „Misijos Sibiras“ dalyvių pastangomis, Rūdniko ir Rytinio Kondrado lagerių teritorijose atsirado dvi akmeninės atminimo plokštės. Taip pat buvo suremontuoti keturi Kengyro, Rytinio Konrado, Rūdniko, Mamočkino (Mamyčių) kapinių memorialai.

Pasakodamas apie Kazachstano kapines Kristijonas teigė, jog ten amžino poilsio vietoms vietiniai skiria žymiai mažiau dėmesio nei mūsų tautos žmonės. Be to, ir vietos klimatas nėra palankus augti gėlėms, žolynams. Čia galima išvysti nebent tik dykumų žolių…

Statė lietuviškus kryžius

Viena svarbiausių ir atsakingiausių ekspedicijose dalyvaujančių jaunuolių užduočių – lietuviškų kryžių gamyba ir statymas. Prieš išvykdami į Kazachstaną vaikinai ir merginos patirties sėmėsi pas kryždirbį Algimantą Sakalauską.

„Mums pavyko pagaminti net penkis kryžius, dar vieną jų gamino lietuvių bendruomenė Karagandoje. Jie nusprendė leisti ekspedicijos dalyviams leisti šį kryžių baigti gaminti, taip pat išrinkti vietą, kur jis stovės, ir iškelti. Kadangi dieną daug darbų buvo kapinėse, kryžius teko gaminti grįžus ir pavakarieniavus, netgi visiškoje tamsoje naktį. Kartais miegui likdavo vos kelios valandos, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius. Ekspedicijos dalyvių gaminti kryžiai iškilo Rūdniko bei Mamočkino kapinėse, Saranėje, buvusiose Rytinio Konrado, Balchašo bei Abajaus lagerio teritorijose. Saranėje, šalia dviejų partizanų kapų, laukuose iškėlėme beveik penkių metrų aukščio kryžių, kurį galės matyti visi, vykstantys pro šalį“, – džiaugėsi Kristijonas.

Nustebino vietinių dėmesys

Ekspedicijos dalyviai sulaukė didelio ir šilto vietos gyventojų dėmesio. Pasak K. Povyliaus, lietuviai buvo globojami, kviečiami susitikti su įvairių visuomeninių organizacijų atstovais, juos priėmė net vieno miesto meras. Taip pat jaunuoliai dalyvavo keliose televizijos laidose, juos kalbino žurnalistai.

„Jutome, jog vietos žmonėms mūsų apsilankymas nebuvo eilinis įvykis. Jiems buvo įdomu susitikti, kalbėtis. Visas bendravimas vyko rusų kalba. Bent man neteko susitikti nė vieno vietos gyventojo, kuris kalbėtų angliškai. Taip pat susipažinome su keliais čia gyvenančiais lietuviais. Kai kurie jų turi lietuvišką vardą arba pavardę, tačiau tėvų ir senelių kalbą moka retas“, – sakė pašnekovas.

Nuotraukos iš K. POVYLIAUS asmeninio ir „Misija Sibiras“ archyvo

[images cols=“four“ lightbox=“true“]
[image link=“23205″ image=“23205″]
[image link=“23207″ image=“23207″]
[image link=“23209″ image=“23209″]
[image link=“23211″ image=“23211″]
[image link=“23213″ image=“23213″]
[image link=“23215″ image=“23215″]
[image link=“23217″ image=“23217″]
[image link=“23219″ image=“23219″]
[/images]

Palikite komentarą apie straipsnį