Asociatyvinė nuotrauka.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Žmonės

Banių šeimos istorija

Mano tėvelis Juozas Banys ir mama Stasė Banienė buvo darbštūs, tvarkingi ūkininkai. Šeimoje augo dvi dukros ir sūnus. Vyriausiai seseriai Zofijai buvo 5 metai, broliui Petrui – treji, o jauniausiai Stefai nebuvo nei metukų.

1948 metais gegužės mėnesį kaimynai pranešė, kad mūsų šeimą numatyta ištremti iš Lietuvos. Tą patį vakarą tėtis vaikus ir žmoną išvedė į gretą esantį nendryną. Ten šeima bandė slėptis, bet po poros parų teko grįžti, nes susirgo mažoji Stefutė. Tik grįžus į namus, tą patį vakarą, prisistatė stribai. Liepė greitai susiruošti visiems ir išvežė į Šilalę. Mažoji Stefutė labai sirgo, karščiavo, bet stribams – nė motais. Viena pažįstama moteris bandė padėti, paėmusi sergančią mergaitę iš motinos rankų, bėgo kuo toliau. Sargybiniai, kurie saugojo paruoštus ištremti žmones, tai pamatė ir pradėjo šaudyti. Gerajai moteriškei teko mergaitę grąžinti.

Taip su sunkiai sergančiu vaiku visus Tauragės geležinkelio stotyje įsodino į gyvulinį vagoną ir traukinys pajudėjo tolyn į nežinią.

Su skausmu, nerimu, baime šeima buvo atgabenta į Irkutsko srities Ziminsko rajoną. Stefutė mirė vos išlipus iš vagono.

1949 metų liepos 19 dieną pasaulį išvydau aš ir sesutė Elenutė. Gimėme sunkiomis sąlygomis, todėl buvome labai silpnos. Sesutė po mėnesio mirė.

Tėveliams nebuvo kada sielvartauti. Maisto stygius, badas, didžiulė tuštuma, sunkus darbas, prižiūrėtojų spaudimas, jų pasityčiojimai vertė juos kovoti už vaikų gyvybes, už šeimą. Sunkus darbas atimdavo jėgas, kūną ėdė blakės, utelės, blusos. O barakuose, tapusiuose mūsų namais, laukė alkani, sušalę maži vaikai.

1952 metais nuo smegenų uždegimo Zėmos ligoninėje užgeso brolio Petro gyvybė. Tais pačiais metais gimė brolis Juozas.

Gyventi Sibire buvo labai sunku ir kartu skaudu. Vis galvojame, kodėl ir už ką mes esame čia, o ne savo Tėvynėje. Visada žinojome, tėvai nuolat kartojo, jog gyvenimas nebūna vien tik juodas, kad po tamsiausios nakties išaušta ir šviesesnis rytojus, įžiebdamas viltį gyventi.

Ir ta viltis atėjo. 1958 metų balandžio mėnesį tėveliai sužinojo, kad gali grįžti į Lietuvą. Jau gegužės mėnesį buvome savo tėviškėje Šilalės rajone, Kūdaičių kaime.

Kodėl, už ką mūsų šeimai teko tokie sunkus išbandymai? Ar todėl, kad gyveno dorai, mylėjo ir dirbo savo žemę. O kas dabar atsakys…

Regina BANYTĖ-GIEDRAITIENĖ

Iš LPKTS Ukmergės filialo išleistos knygos „Viltis sugrįžti“, kurioje sudėti rajono tremtinių ir buvusių politinių kalinių išgyvenimai

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas