„Turiu dvi tėvynes – Lietuvą ir Norvegiją“

Dvyliktokams jau nuskambėjo paskutinis skambutis, absolventai laikė ir pirmuosius brandos egzaminus. Ne vienam dabar yra įtemptas pasirinkimo metas. Kur stoti, kokią specialybę, o tuo pačiu ir gyvenimo kelią, pasirinkti – tai klausimai, neapleidžiantys daugumos abiturientų.

Tuo tarpu Jono Basanavičiaus gimnazijos absolventas Augustinas Bjerkeland žino, kad vyks į Norvegiją mokytis aktorinio meno. Jis jau įstojo į Solbakken Folkehøgskole kolegiją.

Nori tapti aktoriumi

Pokalbio metu redakcijoje Augustinas pasakojo, kad į šios mokymo įstaigos aktorinį kursą priimti 28 studentai, jis – vienintelis užsienietis. „Studijos užtruks metus, o po to bandysiu stoti į Oslo menų akademiją. Čia per metus aktorinėms studijoms priima tik aštuonis kandidatus, tad teks pasistengti, kad pavyktų tapti studentu“, – atskleidė ateities planus vaikinas.

Meilė teatrui gimė tada, kai pradėjo lankyti Kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studiją „Nykštukas“, vadovaujamą Tamaros Kvieskienės. Iš pradžių teko būti tik statistu antrame plane, po to gavo ir pagrindinį vaidmenį. „Pojūtis po pirmųjų spektaklių nerealus – kai matai, kiek tavo vaidyba suteikė teigiamų emocijų, kuomet žmonės laimingi šypsosi, pajunti šio darbo prasmę“, – neslepia pašnekovas.

A. Bjerkeland taip pat jau vedė ir miesto šventę, kitus renginius.

Abiturientas prisipažįsta, kad svajonę nebus lengva įgyvendinti: „Studijos Solbakken Folkehøgskole kolegijoje yra mokamos, metams atsieina beveik 11 tūkstančių eurų. Už tuos pinigus apgyvendinama, maitinama ir mokoma. Tačiau studentui yra suteikiama tokio pat dydžio paskola, numatyta ir lengvata – jei sėkmingai baigi mokslus, grąžinti reikia tik pusę sumos.“

Baigęs šią kolegiją Augustinas stos į Oslo menų akademiją, aktorines studijas. Jos trunka ketverius metus. „Kiek ten kainuoja mokslai, net nesidomėjau – tikriausiai labai daug. Bet norint viską galima pasiekti“, – įsitikinęs sėkme būsimasis aktorius.

Tėtis sujungė Lietuvą su pasauliu

Nors ir pavadino save į kolegiją įstojusiu vieninteliu užsieniečiu, Augustinas turi ir Norvegijos pilietybę. Jo tėtis Vidaras buvo vienas iš šios šalies inžinierių komandos, kuri sujungė Lietuvą su pasauliu internetiniu ryšiu. 1990 metais mūsų šaliai išsivadavus iš sovietinės okupacijos, visus Lietuvos ryšius visiškai kontroliavo Maskva ir reikėjo ką nors daryti norint iš tos kontrolės ištrūkti. Padėjo Norvegijos vyriausybė, ne tik skyrusi lėšų „Intelsat“ palydovo ryšiui, bet ir padovanojusi norvegiškų „Norsk Data“ kompiuterių su būtina programine įranga. Norvegijos dovanotą pirmąjį kompiuterį į Lietuvą iš Suomijos per Talino uostą ir atlydėjo V. Bjerkeland su tėvu. Anuomet sienas saugoję sovietų pasieniečiai nenorėjo praleisti siuntos, nes manė, kad tai priešlėktuviniai raketiniai ginklai „Stinger“. Kadangi kariškiai nelabai suprato, kas yra kompiuteriai, pasieniečius pavyko įtikinti, kad tai – humanitarinė pagalba Lietuvai. 1991 metų spalio 10 dieną ant tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato stogo buvo įrengta palydovinio ryšio antena, o Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute pradėjo veikti kompiuterinio palydovinio ryšio mazgas „Lietuva–Internetas“.

V. Bjerkeland 1992 metais į Lietuvą atsiuntė ir pirmąją elektroninę nuotrauką.

Lietuvoje norvegas susipažino su Augustino mama, jie sukūrė šeimą. Mamos tėvai atgavo senelių žemę Radiškio apylinkėse, tad sutuoktiniai nutarė atkurti buvusį ūkį. Taip telekomunikacijų specialistas Vidaras ėmėsi žemdirbiškų darbų. O ūkis buvo pavadintas „Augustinų dvaru“. Bet prieš keliolika metų, įvykus nelaimei, mama iškeliavo Anapilin.

Moka septynias kalbas

Šeima turėjo ne tik didelį ūkį, bet ir žirgyną, kuriame buvo auginami, treniruojami grynakraujai veisliniai ristūnai.

Augustinas prisipažįsta, kad jis prisimena, kaip diena prasidėdavo žirgų žvengimu ir vaizdais, kai jie laigydavo po pievas…

Verslo reikalais šeimai dažnai tekdavo vykti į Norvegiją, Švediją, Daniją. Kartu pasiimdavo ir mažąjį sūnų. „Kadangi reikėjo bendrauti, pramokau šių šalių kalbas. Taip pat kalbu angliškai, galiu susikalbėti vokiškai, rusiškai. Norvegiškai ir rašau, ir kalbu puikiai, kadangi ten gyvena mano seneliai, nemažai giminių, todėl dažnai svečiuojuosi gimtojoje tėčio šalyje“, – pasakoja vaikinas.

Nemato perspektyvų ir užtikrintumo

Pasiteiravus, kodėl pasirinko studijas Norvegijoje, o ne Lietuvoje, kurioje gimė, Augustinas atvirauja: „Tiesiog nematau čia ateities.“

Ir priduria, kad nors būsimas aktoriaus darbas vilioja dėl dvasinių dalykų, tačiau gyventi irgi reikia. „Aktoriai Lietuvoje gauna beveik minimalų užmokestį, perspektyvų taip pat ne itin daug. Jeigu norėtum studijuoti ir gyventi Vilniuje, paskaičiavus būsto nuomą, kitas išlaidas, tektų taupyti kiekvieną centą. Jeigu važinėtum iš Radiškio į sostinę, išlaidos taip pat didžiulės. O juk tikiuosi turėti šeimą, kurią norėčiau gerai materialiai aprūpinti. Tuo tarpu Norvegijoje šios profesijos atstovams mokamas pakankamai geras atlyginimas, be to, yra ir daugiau šansų gauti gerą darbą“, – sako radiškietis.

Anot vaikino, mūsų šalyje nėra stabilumo: niekada nežinai, kada valdžią ką nors pakeis, uždraus ar kaip kitaip įtakos tavo gyvenimą. „Norvegijoje viskas aišku: ten veikiantys įstatymai nekaitaliojami pagal tai, kokia partija ateina į valdžią. Todėl gali susiplanuoti savo veiklą ir būti užtikrintas, kad viskas priklausys tik nuo tavęs paties“, – samprotauja būsimasis studentas.

Kadangi yra Norvegijos pilietis, jis gavo šaukimą į karinę tarnybą: „Tačiau tarnauti priimami ne visi. Kasmet iš maždaug 60 tūkst. asmenų atrenkama 8–10 tūkst. geriausiai fizinius ir psichologinius testus atlikusių piliečių. Labai norėjau tarnauti, bet neatitikau reikalaujamų kriterijų…“ Pasiteiravus, koks jo požiūris į tarnybą Lietuvoje, jis neigiamai papurto galvą. Ir paaiškina, kad kaip ir kitose, šioje sferoje nėra stabilumo. „Kai vienam norvegui papasakojau, kad anksčiau Lietuvoje buvo privaloma karinė tarnyba, po to veikė tik profesionali kariuomenė, prieš kelerius metus vėl sugrąžinta sena šauktinių tvarka, šis nenorėjo patikėti: kaip taip galima? Juk jauni žmonės planuoja savo ateitį, kai tokia nežinomybė, nėra jokio užtikrintumo“, – svarsto pašnekovas.

Ir priduria, kad Lietuvoje, palyginti su Norvegija, yra maža pasirinkimo laisvė. „Dvylika metų jaučiau spaudimą mokykloje viską mokėti puikiai. O jeigu man nepatinka tikslieji mokslai, esu meno žmogus? Kitas galbūt geriausias matematikas, tačiau su kableliais ir ilgosiomis-trumposiomis raidėmis jam tenka paprakaituoti? Užsienyje priešingai – ten žmogus skatinamas gilintis į tai, ką moka geriausiai. Juk dažniausiai dirbama komandoje, tad visada yra su kuo pasikonsultuoti dėl dalykų, su kuriais esi ne itin susipažinęs“, – palygina absolventas.

Jį ir bendraklasius papiktino ir požiūris į egzaminus laikančius moksleivius: „Štai matematikos užduotys buvo pateiktos taip, kad mokinys „susimautų“. Susidaro įspūdis, kad iš mūsų tyčiojamasi.“

Gimtinės nepamirš

Dabar vaikinas gyvena dviese su tėčiu, tad Augustinui išvykus vyriškis liks vienas. „Tėčiui Lietuva tapo širdžiai artimu kraštu ir jis nesiruošia jo palikti“, – patikino Augustinas.

Jis pasakoja, kad jau nemažai metų, kai ūkyje nėra žirgų – juos pakeitė karvės, galop ir jos buvo parduotos. „Kadangi tėčiui sušlubavo sveikata, jis nutarė po 22 metų ūkininkavimo vėl grįžti prie inžinerijos. Jis dirbs Kauno technologijų ir Vilniaus universitetuose konsultantu. 700 hektarų ūkis dabar išnuomotas tėčio draugams iš Danijos, jie planuoja per artimiausią laikotarpį viską nusipirkti. Kadangi turi kelis restoranus Vilniuje, mąsto ir Radiškyje vieną įkurti. Jis turėtų būti patrauklus lankytojams, kadangi jie laiką leistų autentiškoje kaimo aplinkoje“, – atskleidė planus vaikinas.

Jis neslepia, kad išsiskyrimas su tėčiu, Ukmergėje gyvenančia senele, tėviške nėra lengvas: „Čia augau nuo vaikystės, man patinka kaimas, jo erdvės, gamta. Mieste taip gerai nesijaučiu. Bet juk grįšiu atostogoms, gal ir dažniau. Juk turiu dvi tėvynes – Lietuvą ir Norvegiją,“, – šypsosi Augustinas.

Nijolės STUNDŽIENĖS nuotr.