Ukmergiškiai su partizano A. Ramanausko-Vanago dukra Auksute (viduryje) ir dr. A. Anušausku.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Žmonės

Jis buvo Tėtis, Mokytojas, Karininkas, Patriotas

Tamara REINGARDTIENĖ

LPKTS tarybos, Ukmergės filialo valdybos narė

Kauno įgulos karininkų ramovėje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Kauno filialo pirmininko Vlado Sungailos iniciatyva surengtas vakaras „Tėvo paveikslas…“ Renginys buvo skirtas partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ioms gimimo metinėms paminėti.

Kauniečių kvietimu šiame renginyje dalyvavome ir mes, LPKTS Ukmergės filialo valdybos pirmininkė Aldona Kalesnikienė bei keli valdybos nariai.

Renginio vedėja LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė pasveikino visus atvykusius į vakarą, buvusius tremtinius ir politinius kalinius pavadinusi šimtmečio žmonėmis. Ji pristatė garbingus svečius – Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių, partizanų vado dukrą, Sausio 13-osios brolijos garbės pirmininkę Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, LR Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos narį dr. Arvydą Anušauską, Merkinės krašto muziejaus direktorių Mindaugą Černiauską, LR Seimo narį Kazį Starkevičių, Kauno miesto savivaldybės tarybos narį Gediminą Budniką, kilusį iš Užugiryje gyvenusios partizanų šeimos, kitus. Renginį papuošė maestro Arvydo Paulausko ir Kauno vaikų lopšelio-darželio „Šermukšnėlis“ auk-lėtinių koncertas.

Sveikinimo žodį taręs Kauno arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius kalbėjo apie tėvo vaidmenį šeimoje, šeimos vertybes, tikėjimą, garbę, kilnumą, miglotą Dievo supratimą šiuolaikiniame gyvenime. Taip pat dvasininkas prabilo ir apie sąžinės praradimą ir visas dėl to kylančias bėdas.

Labai įdomus ir išsamus buvo vienintelės A. Ramanausko-Vanago dukters Auksutės pranešimas „Tėtis, Mokytojas, Karininkas, Patriotas“. Pasak jos, tėtis buvo labai darbštus, kantrus, linksmas žmogus. Mokėjo groti akordeonu, gražiai dainavo. Svarbiausia jis buvo teisingas, labai mylėjo savo šeimą ir tėvynę.

Valstybės istorinės atminties komisijos narys dr. A. Anušauskas savo pranešime priminė partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paskutines gyvenimo dienas, kalbėjo apie jo budelius.

1940 m. A. Ramanauskas pradėjo dirbti mokytoju Guronių pradžios mokykloje netoli Druskininkų. Jo akyse įvyko visa Lietuvos nepriklausomybės praradimo drama, kai šalies vadovybė kapituliavo sovietų okupacijos grėsmės akivaizdoje. Gerai parengta, motyvuota Lietuvos kariuomenė taip ir negavo įsakymo atlikti tai, ką privalėjo – ginti šalį ginklais. Šią 1940 m. pasidavimo gėdą vėliau savo krauju nuplovė Lietuvos partizanai.

A. Ramanauskas tikriausiai visą gyvenimą būtų dirbęs mėgstamą pedagoginį darbą, jei ne dramatiški istorijos verpetai, įsukę Lietuvą XX a. viduryje. 1945 m. jis įstojo į partizanų gretas, tapo Nemunaičio (netoli Alytaus) būrio vadu. Būdamas puikus organizatorius, tikras lyderis, turintis pedagoginį ir karinį išsilavinimą, telkė apie save žmones, kūrė struktūruotas, disciplinuotas partizanų pajėgas. Nuo būrio vado Vanagas greitai pakilo iki kuopos, bataliono, rinktinės vado pareigų. 1947 m. jis išrinktas Dainavos apygardos vadu, netrukus pradėjo vadovauti ir Nemuno (Pietų Lietuvos), t. y. Dzūkijos ir Suvalkijos partizanams. 1949 m. dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime ir vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) pasirašė istorine tapusią Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) deklaraciją.

Merkinės krašto muziejaus direktorius M. Černiauskas nušvietė vieną įsimintiniausių ginkluotų susirėmimų – Merkinės puolimą 1945 m. gruodžio 15 d.

1951 m. A. Ramanauskas-Vanagas iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Bet partizanų gretos retėjo, nes jų rėmėjai ir daugybė kitų Lietuvos žmonių buvo represuoti, ištremti į Sibirą, kitas vietas. Naujų jėgų pasisemti nebuvo iš ko, tad partizanų kova palaipsniui blėso. Nuo 1952-ųjų A. Ramanauskas-Vanagas su šeima slapstėsi, rašė savo atsiminimus „Daugel krito sūnų…“

Po didelių NKVD pastangų 1956 m. A. Ramanauskas-Vanagas suimtas, žiauriai kankintas, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Jo užkasimo vieta iki šiol tiksliai nebuvo žinoma. Tai paaiškėjo praėjusią savaitę. Sovietų nužudyto palaikai rasti Vilniuje, Antakalnyje esančiose Našlaičių kapinėse. Dabar juos bus galima tinkamai palaidoti.

1998 m. A. Ramanauskui-Vanagui po mirties suteiktas brigados generolo laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I ir II laipsnių ordinais. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo centras, gimnazija Alytuje, gatvės Kaune ir Panevėžyje.

Palikite komentarą apie straipsnį