Z. Krogertas apie aviaciją turi surinkęs daug medžiagos.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Kultūra, Naujausi

Ukmergėje – paskutinis Lietuvos aviacijos poligonas

Šiomis dienomis ukmergiškių žvilgsniai krypsta į viršų – žmonės gėrisi sklandančiais oro balionais. O vyresni miestelėnai mintimis sugrįžta į tarpukario Lietuvą, kai rajono padangę raižė lietuviški naikintuvai, kiti kariniai lėktuvai. Mat Ukmergėje, Užupyje, buvo įrengtas vienas iš aštuonių šalies aerodromų. Sovietams okupavus Lietuvą, mūsų miestas tapo paskutiniu tarpukario aviacijos poligonu, kuriame ji ir baigė savo gyvavimą.

 

Ukmergiškiui labiausiai įsiminė aviacijos šventės

Aviatorius, lėktuvų konstruktorius ukmergiškis Zigmuntas Krogertas „Gimtajai žemei“ pasakojo, taip pat nupiešė ir schemą, kurioje vietoje ir kaip buvo išsidėstęs aerodromas. Jo ribos prasidėjo nuo žydų kapinių, tęsėsi iki buvusio Linų fabriko, siekė mišką ir driekėsi iki dabartinės Miškų urėdijos.

Apie buvusį aerodromą, atskrendančius lėktuvus jis daugiausia žino iš vyresnių bendradarbių, pažįstamų pasakojimų.

O pačiam labiausiai įsiminė aviacijos šventės. Tuomet iš kareivinių Liepų gatvėje per visą miestą link aerodromo žygiuodavo lakūnai, ulonai, pėstininkai. Kadangi visi turėjo orkestrus, tai grodami eidavo link Užupio aerodromo. Prisidėdavo ir husarai kavaleristai, kurių pentinų žvangesys „pritardavo“ muzikantams…

Z. Krogertas sakė, kad po karo aerodrome retkarčiais dar nusileisdavo vienas kitas lėktuvas – medikai atskrisdavo paimti sunkaus ligonio ar kitais atvejais.

Ukmergiškis mena, kad prie miško buvo supilti pylimai – kaponyrai, prie kurių sustatydavo lėktuvus, kad jų nebūtų galima apšaudyti iš kulkosvaidžių.

Tautinę eskadrilę dislokavo Ukmergėje

Apie tai, kaip buvo sunaikinta Lietuvos aviacija, Nerijus Korbutas pasakoja straipsnyje, skelbiamame interneto svetainėje, „Plieno sparnai“.

„Iki 1940-ųjų birželio Lietuvos karo aviacija turėjo 3 žvalgybos eskadriles, 3 naikintuvų, 2 lengvųjų bombonešių ir 1 mokomąją grupę, karo aviacijos mokyklą (rengė karininkus, puskarininkius lakūnus ir mechanikus), dirbtuves ir materialinio aprūpinimo dalinius. 1940 metais karo aviacijoje tarnavo 795 vyrai. Prieš pat keturiasdešimtuosius buvo 117 lėktuvų, iš jų 80 aktyvių ir 37 rezerve.

1940 m. birželio 15 d. galutinai okupuodama Lietuvos Respubliką Raudonoji armija iš anksto žinojo, kuriuos karinius ir civilinius objektus reikia pirmiausia užimti. Tokie objektai – Lietuvos karo aviacijos aerodromai, angarai, dirbtuvės. Vos įsiveržę į Kauną, rusų daliniai tuojau prie angarų pastatė savo sargybas ir nieko nebeprileido prie lėktuvų. Aerodromo pakilimo ir nusileidimo takus užėmė rusų kariniai lėktuvai, tankai.

Į atsargą buvo paleista gana daug įvairaus rango aviacijos karininkų.

Pertvarkant Lietuvos karo aviaciją į vieną iš Lietuvos liaudies kariuomenės sudedamųjų dalių, joje atsirado naujų, sovietinės sistemos išugdytų vadų – vadinamųjų politinių vadovų.

Vadinamoji Tautinė eskadrilė buvo pradėta formuoti Kaune, Aukštojoje Fredoje, 1940 metų rugsėjį, bet formaliai – spalio mėnesį. Jos vadu buvo paskirtas Lietuvos rusas J. Kopukovas. Jis daugelį metų tarnavo Lietuvos karo aviacijoje, sulietuvino pavardę – tapo J. Kovu. Jo padėjėju paskirtas iš Rygos atsiųstas ltn. Jarčiukas, o politiniu vadovu tapo ltn. Zaika.

Be šių karininkų, eskadrilėje dar tarnavo septyni rusai motorų specialistai, iš jų vienas – inžinierius. 1941 metų pavasarį į eskadrilę atvyko dar apie 100 raudonarmiečių naujokų.

Pagal Raudonosios armijos etatų nuostatus iš keturių aviacijos grupių liko tik korpuso aviacijos eskadrilė. Joje buvo 208 žmonės ir 19 automašinų eskadrilei aptarnauti. Eskadrilė turėjo per 20 lėktuvų (ANBO-41 – 9, ANBO-51 – 5, „Büker Jugmeister” – 3, „Gloster Gladijator – 1, kiti – ANBO IV ir VI). Kiti Lietuvos karo lėktuvai buvo perduoti naujiesiems „šeimininkams“.

Tautinė eskadrilė buvo iškelta į Pivoniją netoli Ukmergės. Čia mūsų karo lakūnai sulaukė ir 1941-ųjų birželio. Kaip savo atsiminimuose rašo karo lakūnas ltn. A. Navaitis, 1941 m. gegužės 30 d. dalis karo lakūnų buvo komandiruoti į Varėnos poligoną mokytis koreguoti artilerijos ugnį. Dėstytojai – rusų artilerijos karininkai.

Birželio 14 d. apie 1 val. staiga pakelti lakūnai turėjo per pusvalandį susirengti grįžti į Ukmergę.

„Dviem vežimais mus išvežė į Varėnos geležinkelio stotį,– prisimena A. Navaitis. – Vos išvažiavome už Varėnos poligono ribų, mus sustabdė raudonarmiečiai, susodino duobėje ant žemės, apstatė ginkluota sargyba. Po kokių trijų valandų atvažiavo rusų karininkas ir mūsų atsiprašė:

– Vyksta dideli tankų manevrai, ir kareiviai nesuprato įsakymo neišleisti iš poligono kariškių.

Iš Varėnos stoties išvykome tik po pietų. Jonavoje atsiradome apie 23 val. Į Ukmergę, į eskadrilės štabą, neprisiskambinome. Stoties restorane pavalgyti negavome – prie durų stovėjo ginkluota enkavedistų sargyba. Ten posėdžiavo lietuvių trėmimo štabas. Geležinkelininkai mums pasakė, kad ant atsarginių bėgių stovi prekinių vagonų ešelonas, į kurį gabenamos ištisos lietuvių šeimos.

Pasirodo, Ukmergėje mūsų laukė toks pat likimas. Čia aš gyvenau Pakalnės gatvėje su ltn. M. Bužėnu. Tą sekmadienį pas jį atvažiavo žmona. Jis man papasakojo, kad birželio 14 d. buvo suimti eskadrilės lakūnas kpt. K. Biknius, vyr. ginklininkas kpt. V. Sakalas, lakūnas ltn. S. Šeštokaitis, aerodromo kuopos vadas ltn. M. Vasiliauskas, lakūnas ltn. B. Morkūnas, ltn. J. Valys-Valevičius, lakūnas viršila B. Dabušis, birželio 15 d.– lakūnai ltn. P. Urbietis ir j. ltn. J. Martusas. Suimtus karo lakūnus nugabeno į Jonavą ir sugrūdo į gyvulinius vagonus kartu su kitais tremtiniais.

Pasikalbėjęs su Bužėnu ir jo žmona, palinkėjau jiems labos nakties ir išėjau nakvoti pas ltn. V. Kantauską. Naktį, apie 2 val., kažkas smarkiai pasibeldė į buto duris ir langus. Kantauskienė persigandusi pasakė:

– Viktorai, atidaryk!

Mudu su Kantausku pasitarėme ir atidarėme duris. Į kambarį įsiveržė keturi enkavedistai, tik vienas politrukas iš jų buvo lietuvis. Man liepė rengtis. Kai mane išvedė, atšaukė sargybą. Pasirodo, namas buvo apsuptas. Į sunkvežimį, be keturių enkavedistų, įlipo dar šeši kareiviai. Mane atvežė į Ukmergės kleboniją (nacionalizuotoje klebonijoje buvo įsikūręs NKVD štabas, įrengtos ir tardymo kameros). Čia išrengė, iškratė, paėmė laikrodį, užrašų knygutę, plunksnakotį. Pranešė, kad SSRS gynybos komisaro įsakymu esu paleistas atsargon, o sovietinės Lietuvos vyriausybės nutarimu – suimtas. Čia pat nuplėšė ,,petlicas“ (tai ant munduro atlapų prisiūti trikampiai, prie kurių segamos laipsnio žvaigždutės – aut.) ir nuvedė į klebonijos rūsį. Pasodino kartu su j. ltn. Martusu. Ltn. Urbietis kalėjo gretimoje kameroje.

Birželio 16 d. anksti rytą mus visus tris susodino sunkvežimyje ant grindų ir išvežė į Vilnių, kur atsidūrėme įgulos areštinėje. Po pietų mus nuvežė į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. Kai vežė pro civilių žmonių ešeloną, matėme neapsakomus, baisius dalykus, girdėjome beviltiškas moterų raudas, baisius rusiškus keiksmažodžius. Kariškių ešelonas stovėjo toliau, ir čia nebesigirdėjo to širdį draskančio klyksmo. Jau radome iš Varėnos ir Pabradės poligonų atgabentus 1941 m. birželio 14-15 d. suimtus 179-osios ir 184-osios šaulių divizijos karininkus. Tą pačią dieną 23 val. 40 min. mūsų ešelonas iš Naujosios Vilnios pajudėjo „plačiosios visų tautų tėvynės Rusijos“ link. Birželio 19 d. atsidūrėme Tūlos srities Babiniko geležinkelio stotyje.“

Suėmus dalį Tautinės eskadrilės karo lakūnų, joje susidarė labai įtempta padėtis. Penktadienį (1941 06 20) baigiantis užsiėmimams mjr. J. Kovas pasakė, kad, kas nori, gali šeštadienį ir sekmadienį vykti pas savo šeimas, nes nežinąs, ar kitą šeštadienį galėsiąs išleisti.

Dauguma lakūnų ir eskadrilę aptarnaujančio personalo išvyko į Kauną, kai kurie – į Šiaulius.

1941 m. birželio 22 d. anksti rytą vokiečiams pradėjus bombarduoti Kauną, lakūnai susirinko Kauno geležinkelio stotyje norėdami vykti į Jonavą, o iš ten – į Ukmergę. Deja, traukiniai į Jonavą jau nėjo. Dalis lakūnų, susigavę kokį nors transportą, pasiekė Ukmergę. Eskadrilės vadas mjr. J. Kovas įsakė ltn. A. Kostkui ir ltn. V. Stankūnui lėktuvu skristi į Pabradę ir susisiekti su 179-osios divizijos štabu.

Iš Pabradės jie atskraidino slaptą divizijos vado paketą. Sukvietus karininkus buvo perskaitytas vado įsakymas rytojaus dieną eskadrilei skristi į Pabradę.

Rytą apsitvarkę, šiltai apsirengę ir apsiavę, eskadrilės lakūnai pakilo ir po pusvalandžio jau skrido virš Pabradės.

Jie pamatė dūmus, virš subombarduotos geležinkelio stoties besiplaikstančius ugnies liežuvius. Vokiečių lėktuvų nebesimatė. Pabradės aerodrome nusileidę lėktuvai, kaip taikos metais, buvo surikiuoti į vieną eilę. Lakūnai sugužėjo į valgyklą. Tuo metu vokiečių aviacijos lėktuvai, matyt, po bombardavimo, grįžo į savo aerodromą. Vienas iš jų atsiskyrė ir du kartus kulkosvaidžiais „persiuvo“ išrikiuotus „anbukus“. Vienų lėktuvų sutrupino propelerius, kitų peršovė ir nuleido padangas. Po šio antpuolio likę sveiki lėktuvai buvo suslėpti po pušaitėmis.

Pažeimenės poligone stovėjusi 179-oji šaulių divizija jau buvo pasitraukusi. Eskadrilės vadovybė nusprendė su likusiais sveikais lėktuvais skristi į Polocką.

Štai ką prisimena karo lakūnas ltn. A. Kostkus:

„Pirmieji pakilo mjr. Kovas ir ltn. Jarčiukas, politinis vadovas Zaika ir ltn. J. Kalasiūnas, kpt. V. Žukas ir aš. Baltarusijos teritorijoje priekyje skridęs Kovo ir ltn. Jarčiuko lėktuvas staiga nėrė žemyn ir nukrito į bulvių lauką. Mudu su kpt. Žuku apsukome porą ratų apie nukritusį jų lėktuvą, tačiau įgula nerodė jokių gyvybės ženklų. Leitenantai Zaika ir Kalasiūnas skrido toliau (matyt, ir jie buvo numušti, nes tuometinėje spaudoje minėta, kad ltn. Kalasiūnas žuvo 1941 m. birželio 23 d.). Staiga kpt. V. Žukas sako:

– Žiūrėk, į mus šaudo!

Staigiai pakilome aukštyn ir pasitarę pasukome Pabradės link. Pabradės aerodrome mūsų lakūnų neberadome. Kur jie nuskrido – nežinojome. Užkasėme parašiutus, pošalmius, kombinezonus ir patraukėm Gaižiūnų poligono link. Iš ten – į Kauną“.

Taip Pabradėje baigė egzistuoti Tautinė eskadrilė: buvo sunaikinti lietuviški karo lėktuvai, išblaškyti karo lakūnai.“

„Kurie neprisiderino prie komunistų tvarkos, gavo, kas jiems priklauso“

Apie paskutines Lietuvos karo aviacijos gyvavimo dienas žurnale „Karys“ rašė ir J. Žilys, jo prisiminimai išspausdinti interneto portale partizanai.org .

„(…) 1940 metų vėlai rudenį išvykau į Ukmergę (…) Maža dalis lakūnų gyveno Pivonijoje (Ukmergės priemiestis), dauguma gyvenome Ukmergės mieste, privačiai.

Ukmergės aerodromas buvo nekoks: siauras, ilgas, dar nebaigtas įrengti. Skraidymai eskadrilėje buvo daromi, bet neintensyviai. Be skraidymų buvo daug bolševikų istorijos pamokų (…) Kelias savaites prieš karą su vokiečiais visi kareiviai ir karininkai, po ilgo atidėliojimo dėl nepasiruošimo, buvome prisaikdinti. Pageidavo, kad kiekvienas skaitytume priesaiką išėjęs prieš rikiuotę, rusų kalba. Priesaikos ceremonijose dalyvavo ir miesto civilinės valdžios atstovai. Per ilgai užsitęsus, dėl nemokėjimo rusiškai skaityti, buvo leista skaityti lietuviškai. Prisiekę tapome sovietų kariais.

1941 m. birželio 13-14, naktį, iš eskadrilės buvo išvežta 10 karininkų ir vienas viršila. Sekantį rytą buvo išrikiuoti visi eskadrilės žmonės. Politinis vadovas ltn. Zaika visiems pasakė kalbą. Jis sakė, kad jau praėjo pakankamai laiko pažinti komunistinę tvarką ir prisiderinti prie jos. Tie, kurie neparodė gero noro, gavo, kas jiems priklauso. Išvežtųjų dalis buvo suimti iš vakaro, jiems nuvykus pagal įsakymą į nurodytą vietą Ukmergėje, didesnė dalis buvo paimti naktį iš butų.

Po išvežimo, už savaitės, 1941 m. birželio 22 d., prasidėjo karas su Vokietija. Buvo sekmadienis. Eskadrilėje buvo paskelbtas pavojus ir visi kariai buvo atšaukti į savo dalinius. Vakare eskadrilė gavo įsakymą skristi per Minską į Gomelį. Tai turėjo įvykti pirmadienį, 1941 m. birželio 23 d., apie 4 val. ryto. Eskadrilės lėktuvai pakilo kiek pavėluotai ir nuskridę nusileido Pabradės aerodrome. Jiems nutūpus, atskridę vokiečių lėktuvai pirma apšaudė iš kulkosvaidžių, paskui bombardavo nedidelėmis bombomis. Po bombardavimo į Gomelį išskrido tik du lėktuvai „Anbo 41“.

Tą pačią dieną Ukmergėje užsimušė j. ltn. Morkus (Morkevičius), skridęs lėktuvu-naikintuvu „Gloster“. Pakilęs žemai, darydamas figūras, atsitrenkė į žemę ir užsimušė.“

 

Išliko tikras patriotas

Tarpukaryje Ukmergėje tarnavo ir viršila Petras Kreivys, kuris mūsų mieste praleido paskutinius gyvenimo metus. P. Kreivio biografijoje rašoma, kad 1929 metais jis baigė prie Aukštųjų karininkų kursų organizuotus lakūnų puskarininkių kursus ir buvo paskirtas tarnauti į 2-ąją (žvalgybos) oro eskadrilę. Skraidė lėktuvais SVA-10, vėliau – ANBO-IV.

1935 m. pavasarį jis buvo perkeltas į Karo aviacijos mokyklą instruktoriumi. Iki 1940 m. birželio 15 d. sovietinės okupacijos paruošė 2 karininkų, 3 kariūnų ir 2 puskarininkių lakūnų laidas.

1940 m. spalio 12 d. paskirtas į Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso atskirąją eskadrilę lakūnu.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, kitą dieną su eskadrilės lakūnais nuskrido iš Ukmergės į Pabradę. Čia grupė lakūnų (tarp jų ir P. Kreivys) nepakluso įsakymui skristi į Gomelį ir pasuko atgal. Nutūpė Siesikuose, pateko į vokiečių nelaisvę. Kalėjo karo belaisvių stovykloje Hamburge, Vokietijoje. Po pusės metų grįžo į Lietuvą. Pokario metais areštuotas, buvo tremtyje. Grįžęs į Lietuvą dirbo įvairius darbus. Mirė 2000 metais, palaidotas Kauno rajone, Užusalių kapinėse.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais P. Kreiviu rūpinosi jo podukra ukmergiškė Nijolė Belousova. Ji neslėpė susižavėjimo šiuo žmogumi: „Tai buvo patriotas tikrąja to žodžio prasme“.

P. Kreivys 1936 metais buvo apdovanotas Garbės ženklu „Plieno Sparnai“.

N. Belousova saugo patėviui 90 metų proga įteiktą medalį „Už nuopelnus Lietuvos aviacijai“.

Savo pasakojimą, kur buvo aerodromas, Z. Krogertas pavaizdavo ant popieriaus.

Tarpukariu šioje vietoje buvo įrengtas karinis aerodromas.

AUTORĖS nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Anonimas :
    Aerodromas buvo biski ne ten . Pakilimo takas buvo statmenas Vilniaus gatvei. Pakilimo takas i Kauno puse, dabar prabangiu namu rajonelis , ir tesesi ganetinai toli. Seni Ukmergieciai turetu atsiminti siukslyna pastoviai deganti, tai jis kaip tik buvo po tuo siukslynu . . Kitoje gatve puseje buvo kazarmos , buvo like tik pamatai . Pries desimt metu pats juos maciau. Atvykus vadui Kovui( tikra pavarde Kopukov) i eskadrile buvo pranesta kad Vokietija pradejo kara pries Sovietu sajunga ir Lietuva nedalyvauja tame kare . Iskarto eskadrile skilo i dvi dalis. Vieni pasuko i rytus kiti i vakarus . P. Kreivys buvo grupeje kuri pakilo i vakarus. Daskride iki Siesiku nutupe. Po kiek laiko pasirode vokieciu zvalgyba Visus nuginklavo ir liepe laukti. Sovietmeciu buvo ikurtas Lietuvos aviacijos klubas.Kazkurtai 1982-84 metais buvo organizuota grupe surasti lektuvu liekanu prie Siesiku. Lektuvu nerado , bet rado keleta ciferblatu nuo kazkokiu tai davikliu, ir siaip kazkokiu detaliu. Atvykus pagrindiniai Vokieciu armijai lakunai buvo arestuoti ir issiusti i Poznane. Poznanes stadi0one buvo ikurta koncentracijos stovykla . ar kazkas panasaus. Hitleriui isleidus isakyma kad Baltijos salys neveda karo pries Vokietija pilotai buvo issiusti i Dahhau. Dahhau buvo dvieju daliu , viena dalis buvo Vokietijoje tai ta baisioji kur buvo kalinami pagrinde zydai.Antroji dalis buvo Austrijoje. Bet abi dalis buvo beveik salia.I antraja buvo atvezti Lietuvos pilotai. Vokieciams patiriant rimtus pralaimejimus frontuose lageris buvo isformuotas .Vienintelis Petras Kreivys grizo i Lietuva . Visi kiti Lietuvos pilotai pasiliko vakaruose . Iki pat mirties Petras Kreivys susirasinejo su savo kolegomis. Kiek atsimenu laiskai ateidavo is JAV,Australijos, Vakaru vokietijos, N Zelandijos. Is vakaru Vokietijos ateivo laiskai is Bauros ar Bauzos tiksliai netsimenu. Tai tiek apie Ukmergietiska aviacija.
  • Aš :
    Buvo nemažas aerodromas,o praktiškai nieko nežinom apie jį.Teko kažkur skaityti,kad vienas lėktuvas nukrito prie koklių fabriko,pilotas lyg ir specialiai lėktuvą nukreipė į žemę,protestuodamas prieš rusus.Keli lakūnai prasidėjus karui pakilo be sovietų leidimo ir nusileido prie Kurėnų ežero,kur prie jų privažiavo vokiečių motociklininkai.