A. Giedraitienė. Ingridos POCIŪTĖS nuotrauka

Naujausi, Žmonės

Aurelija GIEDRAITIENĖ: „Mažai gali būti daug“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Šį kartą kalbiname jauną mamą Aureliją GIEDRAITIENĘ, kuri pati iš priklausomybių turinčios savo mamos nepatyrė motiniško švelnumo ir rūpesčio. Šnekučiuojamės apie vaikystėje matytus žiaurius vaizdus ir išgyventus jausmus, aplinkinių abejingumą, nuolatinę gynybinę poziciją, stiprybės ir pasitikėjimo suteikiantį artimiausių žmonių palaikymą. Dabar Aurelija, įgijusi vadybos įmonės vadybininko padėjėjos specialybę, užsiima kūrybine veikla – siuva kepures vaikams, ieško kitų formų ir būdų, kaip save realizuoti, – tuo pačiu dirba ir augina guvią dukrytę.

 

– Kokie socialiniai vaidmenys jums svarbiausi?

– Visų pirma esu aš – kaip žmogus. Tada – mama, žmona, sesuo. Man labai svarbu būti sese, nes mes su seserimis viena kitą palaikome. Dar esu moksleivė, saviveiklininkė, darbininkė.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Jei pagal išvaizdą, manau, kad moteris neturėtų būti per daug apsinuoginusi, geriau išlaikyti klasikinį stilių. O pagal savybes – rami, kultūringa, „savo vietoje“. Moteriškumo pavyzdžio nesu mačiusi. Mačiau nemoteriškas moteris arba tokias, kurioms tenka už save „atstovėti“. Viduriuko neteko stebėti. Mano siekiamybė – balansas, nors kol kas man sunkiai sekasi. Gerai, kai moteris gali būti solidi. Aš niekada tokia nebuvau – įprastai per daug išsišoku. Tačiau, sutikusi savo vyrą, ėmiau keistis. Jis mane apsuko į kitą pusę. Supratau, kad geriau būti kitokia nei iki tol buvau.

– Ką jums reiškia moterų solidarumas?

– Tai buvimas kaip vienas kumštis. Pagalba viena kitai. Taip, kaip esame mes su seserimis. Moterys nėra tos, kurios labai norėtų palaikyti kitą. Kiekviena – kaip sugedęs telefonas. Dažnai pavydi. Mano mama nesidžiaugia, kad aš pagaliau gerai gyvenu. Kai išėjusi iš globos namų gavau pinigų, kurių išleidimą reikėjo pagrįsti, nusprendžiau pirkti sode sklypą. Socialinė darbuotoja man patarė, kaip ir kitiems, išleisti pinigus buitinei technikai. Tačiau tuos dalykus perki, kai nori išsigryninti pinigus, o aš norėjau investuoti. Darbuotoja banke šaipėsi iš manęs, kad perku žemę. Pirkau tai, ko man reikia. Ir dabar tą sklypą turime. Jame yra mobilus namelis. Įsigijau už gerą kainą. Greta – ir sesės, ir tėvo su pamote sodai. Tačiau tuo metu, kai pirkau, palaikymo iš kitų, išskyrus savo vyrą, nesulaukiau.

– Koks buvo jūsų gyvenimas su mama?

– Savo vaikystę atsimenu menkai – tik etapais. Pamenu tuos momentus, kai išėjo tėtis, sesuo iš namų. Vidurinioji sesuo su mama niekuomet nesutardavo, nes mama, palikusi mus vienas, dingdavo ir negrįždavo per naktis. Sesuo jai dėl to priekaištaudavo, o mama nenorėjo to priimti. Galiausiai sesuo išėjo į vaikų globos namus. Vyriausioji jau kiek anksčiau buvo sukūrusi savo šeimą ir gyveno atskirai. Aš likau viena su mama. Tada tvarka iš namų visiškai dingo. Kol vidurinioji sesuo gyveno kartu, nors ir eidavo į mūsų namus pijokai, ji tvarkydavosi. Seseriai išvykus, namai tapo landyne. Pijokai – ne didžiausia problema. Mama pati buvo kompanijos siela, ne šeimos moteris. Ji parvedė patėvį. Šis buvo neblogas žmogus, tačiau – narkomanas. Mama, gyvendama su juo, nuo alkoholio perėjo prie narkotikų. Leidžiamų. Tačiau, kol buvo patėvis, bent jau turėjome valgyti. Turiu mintyje, šaldytuve būdavo ko nors, ką galėdavai pasiimti, nes mūsų namuose retai kada gamindavo. Nei iki patėvio atėjimo, nei po jo išėjimo maisto nebūdavo net šaldytuve. Pati pradėjau gamintis labai anksti – gal pirmoje ar antroje klasėje. Prisivirdavau manų košės su gumulais ir valgydavau.

– Kaip suprantu, narkotikai buvo vartojami jūsų akivaizdoje. Kokios to pasekmės vaikui?

– Pasekmių sau nežinau. Tuo metu nebuvo jokio skirtumo, kas į namus eina – pijokai ar narkomanai. Tiek, kad pastarieji ir virdavo narkotikus prie mano akių. Aš viską matydavau.

– Ką jūs, būdama maža mergaitė, galvodavote, regėdama tokius dalykus?

– Nieko blogo negalvojau. Buvau vaikas, tad man atrodė įdomu.

– Ar nekilo noras pabandyti?

– Niekada. Ne tik mačiau, kaip mama leidžiasi narkotikus, tačiau ir tekdavo laikyti ranką. Kaip kiti tėvai didžiuojasi savo vaikų pasiekimais, kai šie išmoksta padeklamuoti eilėraštį ar padainuoti dainą, tai mano pasiekimas buvo tai, jog mokėjau, mamai švirkščiantis narkotikus, laikyti ranką. Ji tuo didžiuodavosi ir sakydavo: „Pažiūrėkit! Mano duktė moka.“

– Ar tarnybos apie tai, kas vyksta jūsų namuose, žinojo? Kaip jūsų nepaėmė iš mamos?

– Nors ir buvo skundų, manęs neatėmė. Name augo mano vienmečių mergaičių. Kaimynai nuolat skųsdavosi, nes mūsų butas buvo toks, pro kurį einant, nežinia kas gali nutikti. Namuose taip pat visada buvo tikimybė, kad kažkas išspirs duris ir tu nuo smūgio skrisi nuo kėdės. Visuomet buvau nežinomybėje. Ir tuo metu, kai mama gėrė, ir kai vartojo narkotikus, ir kai vėl ėmė gerti. Mūsų buto vengdavo net policija. Socialinės darbuotojos juo labiau bijojo įeiti. Kas norės rizikuoti? Dabar viskas vieša, todėl šiek tiek saugiau. Tada ir kaimynų skundai nepadėjo, ir tarnybų neprišaukė. Vidurinioji sesuo kvietė kartu su ja išeiti į globos namus, tačiau aš nėjau.

– Kodėl? Labai mylėjote savo mamą?

– Taip. Labai. Ir dabar myliu. Visada bijojau dėl jos. Norėjau tikrų savų namų. Nepaisant visko, ir dabar norėčiau, kad mama pasikeistų. Protu suvokiu, kad tai sunku, tačiau giliai širdyje tikiu ja. Nors ir daugybę kartų apgavo mane…

– Augote labai nesaugioje aplinkoje. Ar jums teko patirti smurtą?

– Nuo mamos – ne. Tačiau nuo ateinančių žmonių – taip. Nes gindavau mamą. Matydavau, kaip jai kiša skudurus į burną, kaip daužo, kaip taškosi kraujas. Norėdavau apsaugoti ją ir puldavau. Tuo metu negalvodavau apie save, saugojau ją ir gyniau.

– Kodėl kildavo smurtas? Kas jį iššaukdavo?

– Smurtas kildavo, kai suaugusieji gerdavo. Kai vartojo narkotikus, to nebuvo. Smurtaudavo tiesiog iš girtumo. Kai tik mama gaudavo pinigų, prisirinkdavo svetimų žmonių ir visi kartu išeidavo. Mane palikdavo vieną, nesvarbu, valgiusi ar nevalgiusi. Mama iki dabar nesuvokia, kokios jos klaidos. Gerti nenustojo iki šiol.

– Iš kur mama gaudavo pinigų? Ji dirbo?

– Gaudavo neįgalumo išmoką ir dirbdavo. Būdavo retų tarpsnių, kai atsistodavo ant kojų. Tada dirbdavo. Vienu metu važinėjo į Maskvą, prekiavo. Tuomet dar su tėčiu gyveno. Paskutinis jos darbas – prekybos centre. Tačiau ji visada buvo kompanijos žmogus. Kaip teta pasakojo, besilaukdama mama būdavo nuostabi moteris: gamindavo valgyti, tvarkydavosi, – tačiau mes to nematėme. Pagimdžiusi lyg nutrūkdavo ir vėl „stodavo į senas vėžes“.

– Koks jūsų santykis su tėčiu?

– Esame trys seserys, visos – nuo skirtingų vyrų, tačiau tėvu visos laikome tą patį žmogų. Aš savo tėvu vadinu tą, kuris mane augino mažą ir paauglę. Tai vyriausios sesers tėvas. Jį gerbiu, kaip savo.

– O kur tikrasis, biologinis tėvas? Ar apie jį nieko nežinote?

– Žinau. Jis gyvena Molėtuose. Dirba tikybos mokytoju. Esu su juo kalbėjusi. Tačiau jis pasakė, kad santykiai su mama buvo jo klaida. Nepripažįsta manęs. Aš ir nelendu. Turi kitą šeimą. Jo žmona susisiekė su manimi, koneveikė, apšaukė, kad negausiu pinigų, kurių man ir nereikėjo. Visada troškau šilumos. Visada širdyje tikėjausi: „O jeigu…“ Pamenu, kai buvau maža, mano mama skambindavo jo mamai, mano močiutei, siūlydavo susitikti su anūke, tačiau ji atsisakydavo.

– Tačiau ir jums teko pabūti globos namuose…

– Taip, trumpam. Mama, neturėdama pinigų, pagrasino seseriai, kad manimi atsikratys, nužudys. Kaip tik buvo mano gimtadienis. Vidurinioji sesuo atvyko su drauge ir abi nuvežė mane į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tuo metu ją jau globojo vyriausioji sesuo, kuri po metų pasiėmė ir mane.

– Ar seserys matė, kas vyksta su jūsų mama?

– Iki tokio lygio, kokią ją aš mačiau, nė viena sesuo nematė. Tačiau vyriausiajai teko rūpintis mumis. Kol gyvenome su tėvu, kuris buvo dirbantis ir nešdavo pinigus į namus, nieko netrūko. Kai vyriausioji sesuo išėjo mokytis ir po to iš karto sukūrė šeimą, likome dviese su viduriniąja. Iki dabar su seserimis esame lyg vienas kumštis. Mus riša seserystė. Tai ypatingai stiprus ryšys, stipresnis nei draugystė. Visuomet esame ir kovojame kartu.

– Ar buvo, kad kas jums padėtų iš šalies?

– Seseriai iš mamos namų išeiti padėjo teta. Man – sesuo. Kurį laiką pagyvenusi sesers namuose, dėl susiklosčiusių aplinkybių išėjau pas tėvą ir pamotę. Jie man ir padėjo. Artimo rato žmonės.

Labai daug padėjo ir davė pamotė. Ji buvo tas žmogus, kuris suteikė žinių, kaip taupiai ir išmintingai gyventi. Būtent pamotės dėka, jos iniciatyva apsigyvenau tėvo namuose. Ji išmokė praktiškų dalykų, tokių, kaip pinigų taupymas. Gavusi pinigus už mane, ji juos paskirstydavo: kompiuteriui, maistui, rūbams, atidėdavo ir taupymui. Ji turi ir savo vaikus, kurie daug pasiekė. Gal ji ir griežta, tačiau labai geras žmogus. Supratau, kad mažai gali būti daug. Ir ne visada reikia daug, kad būtum laiminga.

Įstaigos ar institucijos nesikišo. Kaip jau minėjau, mūsų butas buvo juoda dėmė, kur darbuotojai bijojo užeiti. Draugių turėjau, kaimynai savo vaikams leisdavo su manimi bendrauti, tačiau į svečius jų nepasikviesdavau. Visi eidavo pietauti, o aš stoviu prie lango ir sudžiūvusią duoną graužiu. Vaikai matydavo, kad eina visokie pijokai. Sakydavo: „Čia pas tave“. Jie nenorėjo pašiepti ar įžeisti, tiesiog konstatuodavo faktą. Kai mama negrįždavo, laukdavau jos lauke, prie laiptinės. Būdavo, supiesi, supiesi persisvėrusi, lauki, lauki… Greta gyveno pensininkų šeima. Jie vieninteliai retsykiais mane pasikviesdavo, pamaitindavo. Tačiau bendrai paėmus, žmonių abejingumui ribų nėra. Dabar, jau suaugusi, pagalvoju, juk šitiek kaimynų toje pačioje laiptinėje gyveno, patys praeiti bijodavo, tačiau nesuvokdavo, kad vaikas irgi gali bijoti.

– O jūs bijojote?

– Ne. Aš žmonių nebijau. Bijau nežinios.

– Tačiau dabar, kai sutikote savo vyrą, gyvenate kitaip?

– Nuostabus jausmas, kai sutinki žmogų, ir žinai, kad tai tik-rai tavo antroji pusė. Mano vyras yra toks. Susipažinome prieš penkerius metus. Dar nėra metų, kaip susituokėme. Iki santuokos beveik ketverius metus gyvenome kartu. Jis man parodė šviesiąją gyvenimo pusę. Niekada nebuvau linkusi nerti į tamsą. Paauglystėje buvo ir juodų minčių, tačiau visada žinojau, ko nenorėčiau. Mano vyras labai supratingas. Juokauju, kad man pasisekė, o jam – nelabai. Kartais aplanko mintis, kad už visa tai, ką išgyvenau, man likimas būtent jį atsiuntė, kaip dovaną, kad atpirktų viską. Jis augo normalioje šeimoje ir tokių dalykų nebuvo matęs. Žino, kad aš, augdama didelės kontrolės neturėjau. Vyriausioji sesuo – labai gera. Mes su viduriniąja – nenustygstančios.

Tačiau man savaime susiklostė taip, kad ėjau į priekį, „nenusivažiavau“, nors galimybių tam turėjau išties daug. Žinoma, mokytis galėjau ir geriau. Tačiau nelabai turėjau kada susikaupti tam nei mamos namuose, nei vėliau, keliaudama iš vienų namų į kitus. Visur juk savos taisyklės, kiekvieną kartą reikėjo priprasti, adaptuotis. Niekada nejaučiau stabilumo. Iki tol, kol susipažinau su savo vyru. Tada atsirado ir didesnis pasitikėjimas savimi. Vyras labai palaiko mano idėjas. Visose situacijose, jeigu neapsisprendžiu, jis paskatina. Sugalvojau siūti kepurėles, jis nupirko siuvimo mašiną. Kai naktį susapnuoju košmarą ir man baisu atsikėlus nueiti iki tualeto, žinau, kad drąsiai galiu jį pažadinti – jis uždegs šviesą, palydės, palauks. Jaučiu jo palaikymą ir dėmesį visame kame.

– Paminėjote paauglytę. O jūs pati buvote sunkus vaikas?

– Visada turėjau didelį gėdos jausmą. Kiek save pamenu, buvau tas vaikas, kuris „sarmatijasi“. Niekada nebuvau drąsi. Globos namuose matydavau, kaip vyresni ginčijasi, ir man tai atrodė normalu. Buvau išdaigų krėtėja. Galėdavau, atėjus laikui miegoti, pasičiupusi antklodę bėgti per visą koridorių. Mokykloje nebuvau nedrausminga, tačiau turėjau tvirtą charakterį. Išsišokdavau. Negalėdavau pakęsti, jeigu kas nors kažką blogo sakydavo apie mano šeimą. Puldavau muštis. Patyčių nepatyriau kaip ir kiti vaikai. Gal todėl, kad nebuvau mergaitiška, nepuldavau teisintis, o iškart šokdavau „plėšti akis“. Kaip sako vyras, buvau laukinė. Tai tiesa.

– Tačiau jis pamilo jus tokią, kokia esate.

– Taip. Nes aš buvau gera. Man niekada nekilo minčių skaudinti kitus. Aš tiesiog kovojau už save. Jaučiau nuolatinį spaudimą: „Išgyvenk, jei gali“. O viduje visuomet buvau gera.

– Kas jums yra motinystė?

– Motinystė – tai kažkas tokio. Nesijaučiu supermamytė. Vaiko labai laukėme. Kai bendraujant su psichologe reikėjo įvardinti geriausią savo gyvenime tarpsnį, sakiau, kad geriausias tarpsnis – dabar, kai yra vaiko vaikystė. Jaučiuosi savo vietoje. Mano dukra itin gabi ir man lengva mokyti. Nebandau aplenkti kitų, tiesiog siekiu ugdyti vaiką. Neturėjau vaikystės, tačiau ją išgyvenu dabar. Viską darome kartu. Nejaučiu susikaustymo su vaiku bristi per balas. Jeigu dukra nori siūti su manimi, siuvame. Motinystė yra kažkas ypatingo. Kas to nepatyrė, nežino. Dukra savarankiška, nelakstau jai iš paskos.

Žinių ir vertybių, kaip auginti vaiką, kaip jį prižiūrėti, aš neturiu, tačiau viskas išeina natūraliai. Tiksliai žinau, ko nenorėčiau. Kartą draugė prisipažino, kad pamačiusi mane su Gabriele kartu, kaip mes šėliojame, pagalvojo, jog ji nemokėjo taip elgtis su savo vaiku. Tas pagyrimas paglostė man širdį. Dažniausiai žmonės gaili gerų žodžių vieni kitiems, lengviau pasakyti blogą žodį, tik ne gerą. Gimus vaikui – lyg perversmas įvyko. Jaučiausi kaip išsinėrusi iš savo senos odos. Iš pradžių to nepastebėjau, tačiau dabar vis dažniau suvokiu, jog po truputį tampu geresniu žmogumi. Nebesijaučiu tokia, kokia buvau anksčiau. Kas pažinojo mane seniau ir susitinka dabar, taip pat sako, jog esu kitas žmogus.

– Ar teko jums susidurti su stereotipais?

– Taip. Įdomiausia, kad žmonės nesupranta, kad aš nesu kalta ar atsakinga už savo mamą. Jaučiu išankstinę nuostatą: „Ji tokios ir tokios duktė, tai aišku, ko iš jos galima tikėtis“. Ne mano tai buvo gyvenimas. Tokį, kokio gyvenimo aš norėjau, tik dabar turiu. Ir man niekas negali prikišti, kad aš kažką darau blogai.

– Kaip jus priėmė vyro šeima?

– Mano anyta – labai geras žmogus, labai myli anūkę. Žinau, kad prireikus pagalbos, galėčiau į ją kreiptis, ji padės.

– Kas jums suteikė vidinės stiprybės?

– Aš nežinau, negalėčiau įvardinti, kas stumia į priekį. Nelieku ten, kur nenoriu būti. Niekada nesigailėjau savęs, negalvojau, kokia mano šeima bloga. Man dažniau buvo gaila kitų. Mama visuomet buvo kažkas ypatingo, man buvo gaila jos. Gal ta bambagyslė taip ir nenutrūko iki šiol…

Dabar, kai jau turiu savo šeimą, galiu atsipalaiduoti nuo laukiniškumo. Vyras, pastebėjęs, jog esu blogos nuotaikos, pasisiūlo prižiūrėti vaiką, išleidžia pasivaikščioti. Tai suteikia pozityvumo. Viską išgyventi padėjo gailestis kitam, bet ne sau. Dabar vyras suteikia stiprybės. Gerai, kai gali jausti tvirtumą. Žinau, kad turiu namus, pinigų nenumatytiems atvejams, yra stabilumas. Jei ateitų juoda diena, aš jai pasiruošusi. Nereikia sukti galvos, ką valgys vaikas, neliko nežinomybės. Tačiau niekada nesi užtikrintas, kaip gali būti.

– Ar lankėte kokius užsiėmimus ar konsultacijas, kas suteiktų profesionalią pagalbą?

– Norint lankyti, reikia turėti pinigų. Iki pilnametystės aš jų neturėjau.

– Pinigų trūko. Kaip vertėtės?

– Viską išleisdavome pragyvenimui. Kai pinigus pervesdavo į kortelę, atskaičius mokesčius likdavo 150 litų. Kartais net maistui būdavo mažoka. Mokykloje niekada negavau nemokamo maitinimo. Pasisotindavau sriuba, kurios būdavo išvirta daugiau ir likusią atiduodavo nemokamai. Gavusi bandelę niekada nevalgydavau jos viena – parsinešdavau namo ir dalindavausi su mama. Nebuvau savanaudė. Ir dabar negalvoju apie save, pirmiausia – apie vaiką.

– Kas galėtų padėti spręsti vaikų, augančių panašiose šeimose, problemas?

– Tam yra įstaigos. Jeigu jos įkurtos, turėtų ir padėti. Suprantu, kad socialiniai darbuotojai bijo eiti į namus, kuriuose gyvena pijokai. Tačiau, kai pagalvoju apie savo situaciją, juk dažnai būdavau bute viena. Slankiodavau po kiemą. Galėjo ne kartą paimti už rankos ir mama nei būtų mačiusi, kas nusivedė, nei domėjusis. Tačiau niekas nenorėjo kištis.

Mokykloje, žinoma, aš niekam nesipasakojau, tačiau matant, kad į pamokas ateinu tais pačiais rūbais, pastebint nuolatinę gynybą, žinant, kad mama nevaikšto į tėvų susirinkimus, buvo galima įtarti, jog kažkas ne taip. Tačiau mokyklos socialinė darbuotoja nereagavo. Aš jau į darželį nuo trejų metų eidavau pati. Mama sakydavo, kad stebi mane per langą. Ar būtų apsaugojusi mane per langą nelaimės atveju?… Manau, problemas spręstume lengviau, jei nebūtume tokie abejingi.

– Kokią žinią norėtumėt perduoti kitiems?

– Aš pati savo istorijos gal ir nepasakočiau. Tačiau suprantu, kad yra žmonių, kurie per daug giliai suvokia ir išgyvena savo likimo sunkumą. Noriu pasakyti, jog gyvenime nėra vien tik blogai. Vien tik blogai nebūna. Yra ir gerų pusių. Reikia mažiau gailėtis savęs ir žiūrėti į šviesiąją pusę.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Palikite komentarą apie straipsnį