Geležingojo upokšnio versmė

Recenzija

Leonora Stimburytė-Jankeliūnienė, Prie geležingojo upokšnio, 2018.

 Pažintį su šia naująja knyga norėčiau pradėti prisimindamas J. V. Goethės „Fausto“ pabaigos eilutes: „Visa, kas praeina, simbolis tėra.“ Šie žodžiai tarsi nusako, kad praeitis įsiamžina arba yra įamžinama tam, kad liudytų dabarčiai simbolių arba archetipų kalba. Laikas nepraeina be pėdsakų, tam tikra prasme jis pramina takus tiems, kurie dar tik ruošiasi kelionei.

Tokie pirmieji pamąstymai kyla paėmus į rankas Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narės, gerbiamos ir premijomis įvertintos poetės, pedagogės, kultūrininkės Leonoros Stimburytės-Jankeliūnienės naujausiąją knygą „Prie geležingojo upokšnio“.

Rašytoja knygoje imasi ypatingo kultūros ir istorijos paveldo, kraštotyros, memuaristikos darbo, jį praturtindama ir įprasmindama savo eilėraščiais, miniatiūromis, sakmėmis, aforizmais, liudijančiais meilę gimtajam kraštui. Pabrėžiama šios vietos ypatinga tarmė.

Knygoje siekiama įamžinti gimtųjų Pageležių praeities įvykius: pateikiama iškalbingų istorinių faktų apie šiame Ukmergės rajone esančiame kaime caro laikais veikusį arklių paštą, vėliau – pro šalį pūškavusį siauruką, aprašyta 41 Pageležių sodyba ir jų gyventojų likimai, taip pat su meile ir pasididžiavimu pasakojama apie dabartines išlikusias sodybas ir jų puoselėtojus, seniai anapilin iškeliavusius ir toliau sėkmingai ūkininkauti likusius kaimo gyventojus. Leonoros Stimburytės-Jankeliūnienės knygoje taip pat prisiminti įžymūs ir daug pasiekę Pageležių krašto žmonės: įdomu, jog būtent čia savo vaikystę praleido Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, grafikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas Paulius Galaunė, mokytojas Jonas Jurkūnas, per Pageležių kraštą vingiavo rašytojų Petro Vaičiūno ir Leonardo Gutausko gyvenimo kelių pėdos.

Autorė jautriai, su meile ir pagarba įamžina savo šeimos istoriją, pasitelkia autentiškus liudijimus, laiškus bei fotografijas. Skaitytojui prieš akis veriasi 1948 m. tragiškos tremties išgyvenimai, kai rašytojos mama p. Stasė ir broliukas Romualdas pakliuvo į Igarkos lagerį, bei 1958-ųjų grįžimas iš tremties, naujieji bandymai iš šukių naujai lipdyti dužusius gyvenimus. Galop, autorės šeimai pagausėjus vaikais, anūkais, nuoširdžiai pasidžiaugiama gyvenimo pilnatve, branda, atveriančia įdomių, gyvenimiškų filosofinių pamąstymų. Sakoma, praeitis nėra tik laikas, praeitis savyje talpina ir vietą. Taigi, švelnios lyrikos posmais grįžtama į gimtąjį kraštą: „Sugrįžtame, kur Tėvo sodai žydi, / Dosni palaima laukiančių namų. / Kai ilgesys į tėviškę atlydi, / Mūs širdyse ir vėl jauku, ramu.“

Knygoje jautrius prisiminimus, išgyventą istoriją papildo ir dabartis, kad kartu galėtų kalbėti ir liudyti ateičiai, užfiksuojami, gerbiamos autorės žodžiais tariant, „kaimo nykimo ir viltingos dabarties ženklai“, kurie kartu yra ir mūsų gimtosios Lietuvos kaleidoskopiško gyvenimo kronika. Knygos misija – žodžiais, autentiškomis nuotraukomis, laiškais, kūryba išsaugoti savo gimtojo krašto dvasią, prigimtinę genius loci. Istorija gyva ir ji kalba mums, o Leonoros Stimburytės-Jankeliūnienės knygą „Prie geležingojo upokšnio“ drąsiai galima vadinti Pageležių krašto metraščiu.

Vainius BAKAS

Literatūrologas