Emigrantė Erika MIKOVA-RODZEVIČIENĖ: „Motinystė man – žydėjimas“

MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI

Šįsyk savo istorija su mumis dalinasi ukmergiškė Erika MIKOVA-RODZEVIČIENĖ. Prieš keturiolika metų užsidirbti kirpėjos kursams iš Lietuvos emigravusi jauna mergina šiandien yra dvynių mama, Londone kartu su labdaros organizacija įkūrusi vegetariško maisto kavinę, rengianti labdaros akcijas ir kalbanti daug skausmingų bei džiaugsmingų patirčių išgyvenusios moters balsu. Šnekučiuojamės apie vaikystėje matytą smurtą, privertusį galvoti apie savižudybę, negalėjimą susilaukti vaikų, motinystės džiaugsmą, gyvenimą su malda ir žengimą dvasinio tobulėjimo keliu.

– Kodėl išvykote iš Lietuvos?

– Esu ukmergiškė visa savo širdimi. 2004 metais išvykau trims mėnesiams, nes norėjau užsidirbti pinigų kursams, kurie labai brangiai kainavo. Tačiau trys mėnesiai tapo keturiolika metų. Planuoti kirpėjos kursai taip ir nebuvo pradėti, o aš keliauju per savo asmeninio gyvenimo kursus.

– Kokie buvo jūsų pirmieji darbai ir patirtys užsienyje? Kaip įsitvirtinote?

– Pirmas darbas – LIDL kasininkė. Tai buvo išbandymas, nes išvykau su mokykline anglų kalba, maniau, kad ja galima susikalbėti. Tačiau kasdieninė anglų kalba ir ta, kurios mokomės, buvo visiškai skirtingi dalykai. Tad pirmuosius metus būdavo visokių kuriozų. Kasoje dirbau dvejus metus. Po to įsidarbinau „The Barber Shop Group‘‘ vyrų tinklo kirpykloje kirpėja. Gimus dvyniams, penkerius metus buvau mama. Tada metams, kol atėjo kavinės idėja, buvau grįžusi į darbą kirpykloje.

– Kas jus dabar sieja su Lietuva? Kas čia laukia jūsų?

– Daug jausmų, vaikystė, jaunystė, išgyvenimai – tai žodžiais nenusakomi dalykai. Kai grįžti, jauti, jog viskas sava. Aš esu laiminga ir čia, kur esu dabar, tačiau labai myliu Lietuvą. Tikiu, jei gyvenimas leis, grįšiu. Vaikams čia pas senelius labai patinka. Jie sako: „Mama, mes norim į Lietuvą.“ Šeima visada laukia mūsų sugrįžtant. Lietuvoje aš nematau piktų žmonių. Jeigu apsipirkdama nusišypsau kasininkei, ji taip pat šypsosi man. Suprantu ir tuos piktus žmones. Kai sunku gyventi, juos tai ima slėgti. Negali šypsotis, kai tavo vaikai neturi valgyti.

– Kokie socialiniai vaidmenys jums būdingi? Kas esate gyvenime?

– Visų pirma esu moteris, mama, žmona, dukra. Tai vaid-menys, kurių mokausi. Mes visi šiame gyvenime esame mokiniai. Aš esu mokinė, kuri dar daug ko nemoka, tačiau noriu pasiekti, kad būčiau geresnė mane supantiems žmonėms. Specializacijų daug ir kartais nesuprantu, iš kur viskam įgyvendinti atsiranda jėgų. Turbūt tai dieviška. Šiuo metu turime ir kavinę, ir daržą, ir įvairius renginius organizuojame – daug visokių veiklų.

– Kas jums yra moteriškumas?

– Šiluma, ramybė, gėris, švelnumas. Praeityje aš buvau totali feministė ir moteriškumą supratau visiškai kitaip. Šiandien mokausi būti moterimi, kuri yra švelni, kuriai miela namų ruoša, gera kurti grožį aplink save, būti ramybės puoselėtoja savo vaikams, pagelbėti žmonėms, kuriems esu reikalinga. Požiūris pasikeitė. Moteriškumas man dabar yra tai, ko labiausiai mokausi. Tai vyksta įvairių moterų dėka. Yra labai daug įkvėpėjų, kurios skatina moteris būti moteriškomis. Sekant jomis, jų patirtimis, lengviau keliauti moteriškumo keliu.

– Kas yra moterų solidarumas? Kaip ši sąvoka prasminga jums?

– Moterys ir moteriškumas šiandien gali daug. Net nebūnant feministe pats moteriškumas daug gali, nes mes, moterys, turime labai didelės stiprybės. Moteriškas solidarumas, įkvėpimas bei meilė keičia pasaulį, kuris šiuo metu eina ne į gerą pusę. Stebėdama pasaulį matau, kad tik pradėdama keistis pati, pradedi keisti pasaulį aplink save. Mes, moterys, viena kitai esame įkvėpėjos, keičiamės energijomis, todėl, man atrodo, jog tai labai svarbu. Niekada vyras nesupras moters tiek, kiek ją supras kita moteris. Būdamos kartu mes daug išmokstame ir sustiprėjame. Susikuria moteriškos energijos bomba, kuri gali lemti didelius pokyčius gerąja prasme.

– Ką jums reiškia motinystė?

– Man tai didžiausia mokykla, kurioje pati galiu grįžti į savo vaikystę ir keliauti kartu. Dabar dvyniams šešeri metai ir jie yra patys didžiausi mokytojai. Kartais jų pastabos tokios taiklios – suprantu, jog dar daug nemoku ir nežinau. Sielos yra ilgaamžiškesnės už mūsų kūnus. Šie broliukai kažkada irgi buvo vyresni žmonės, dabar pastebiu tokius jų pasakymus, tarsi jie būtų suaugę. Gera, kad tiek laiko galėjau pasidžiaugti motinyste. Man buvo labai sunku išeiti iš šio tarpsnio. Kai kūrėme kavinę, nuogąstavau, kaip aš spėsiu. Tačiau visuomet baimės akys yra didelės. Šiandien aš džiaugiuosi, kad turiu ir labai mėgiamą veiklą, ir dar daugiau kokybiško laiko skiriu savo šeimai. Nesu pavargusi ir leidžiu laiką su vaikais. Motinystė man – žydėjimas. Nežinau, ar kas gali būti geresnio.

– Kaip nutiko, kad besilaukdama dvynių išsiskyrėte su būsimų vaikučių tėvu?

– Dabar tai priimu kaip Dievo dovaną. Kai mane paliko, buvo penktas laukimosi mėnuo. Pirmoje santuokoje aš labai norėjau vaikų, planavome, tačiau ketverius metus negalėjau pastoti. Išgyvenome daug nevilties ir mūsų keliai išsiskyrė. Jau nebebuvo tikėjimo, kad kada tapsiu mama. Atsiradus mano gyvenime kitam vyrui, vaikų labiau norėjo jis. Tuo metu bent taip kalbėjo ir dėl to jaučiausi nepaprastai laiminga. Laimė atkeliavo labai greitai, o dar ji buvo dviguba. Tačiau gražiai prasidėjusi pasaka labai greitai pasibaigė.

– Kodėl?

– Atsirado kita moteris.

– Kokios mintys kilo tada?

– Prisimenu tą periodą, kaip sunkiausią savo gyvenimo laiką. Tai buvo mano gyvenimo dugnas. Nesidžiaugiau nėštumu, nebenorėjau nei vaikų, tik abejingumas ir neviltis valdė mane, kiekvieną dieną – ašaros. Labai sunkiai išgyvenau. Nemokėjau būti viena, nebesijaučiau žmogumi, nejutau nei džiaugsmo, nei noro gyventi – nieko. Grįžusi iš darbo negamindavau valgyti. Viskas buvo labai tamsu ir juoda. Nors šeima labai palaikė, viduje niekaip negalėjau apversti savo jausmų.

Tik su pirmaisiais sąrėmiais į mano pasaulį įsiveržė šviesos spinduliai. Dingo skausmas. Nors situacija nepasikeitė, tačiau viduje apsivertė pasaulis. Pirmieji metai buvo tokie dieviški – tai buvo gražiausių jausmų laikas, neapsakoma ramybė, kurios niekada nepavyks nupasakoti. Nors aš turėjau kas valandą keltis, niekada nejaučiau nei nuovargio, nei pykčio. Man tai buvo patys lengviausi metai. Jaučiausi tokia rami, kokia gyvenime dar nebuvau.

– Kodėl išsiskyrimas jums buvo toks didelis sukrėtimas? Taip stipriai mylėjote?

– Nežinau, kaip paaiškinti. Tada be to žmogaus nemačiau nei prasmės, nei ateities. Atrodė, kad be jo nebebus gyvenimo. Tuo laiku tai buvo didelė meilė, tada taip supratau savo jausmus, tačiau šiandien aš jau kitaip žiūriu į šią situaciją. Dabar meilę suprantu kitaip. Tai nėra vienas atskiras jausmas, o jausmų paletė kartu.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo malda?

– Kai kiekvieną vakarą būdavo sunku, apimdavo neviltis, baimė likti vienai, pradėjau melstis. Kartais automatiškai kartodavau „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, tačiau tai buvo prašymai. Po to pradėjau galvoti, kas sakoma tose maldose, pradėjau prašyti Dievo pagalbos, verkdavau, nes nežinojau, kaip tai daryti, ar kas mane girdi. Per maldą bendravau su savo močiute, kuri iš šio pasaulio buvo seniai išėjusi. Visada ją prisimenu, kai sunku. Ji – mano angelas. Nors viskas vyko, atrodo, ne taip seniai, bet pagalbos internetu negalėjau rasti. Dabar to virtualioje erdvėje gausu. Esu labai laiminga, kad šiandien yra tiek daug teigiamos ir reikalingos informacijos, tiek daug paskaitų, puikių mokytojų, tobulėjimo kelių.

– Kas padėjo atsitiesti?

– Niekaip kitaip to negaliu paaiškinti, kaip dieviškumu. Dievo prašiau – padaryk taip: jeigu lemta tam vyrui sugrįžti, tegul sugrįžta. Niekada neprašiau, kad grįžtų ir būtų su manimi bet kokia kaina. Taip jis iš mano gyvenimo išėjo ir niekada nebesugrįžo.

Tačiau, kai mano berniukams buvo metai, į mūsų gyvenimą atėjo šiandieninis mūsų tėtis. Neįsivaizduoju geresnio tėčio jiems. Jis juos priima ir myli. Žmonės sako, kad jie labiau panašūs į jį nei į mane. To negaliu paaiškinti niekaip kitaip, kaip Dievo planu – kažkada aš negalėjau pastoti ir į mano gyvenimą atėjo žmogus, kuris padovanojo vaikus, o tada atsirado kitas žmogus jiems užauginti. Kažkada tai, kas atrodė juoda, dabar tapo kaip dovana. Šiandien tiek skausmo sukėlusiam vyrui jaučiu didelį dėkingumą už du nuostabius sūnus ir už tai, kad jam išėjus, į mano gyvenimą atėjo Dievas ir vertybių atradimas. Tai buvo mano pamoka, kuri atvedė ten, kur esu dabar.

– Dabar gyvenate laimingą gyvenimą. Koks jis?

– Dabar jau esame kelyje į laimę, nes argi šiame pasaulyje kas nors išgyvena nepertraukiamą laimę? Kaip būna diena ir naktis, giedra ir liūtis, taip gyvena laimė ir kančia. Aš ne išimtis, vis dar kartais išgyvenu skausmą, liūdesį, bet su turima patirtimi ir įgytomis žiniomis su viskuo susitvarkyti pavyksta žymiai greičiau.

– Gyvenate pagal vedas. Kaip jas atradote?

– Buvo noras gyventi kitaip, tačiau nebuvo aišku, kaip. Tuo metu aš dirbau su sunkiai besiverčiančiomis šeimomis. Turėjome subūrę grupę savanorių. Per socialinį tinklą „Facebook“ surinkdavome iš žmonių viską, kas jiems nereikalinga, tada važiuodavome aplankyti sunkiau gyvenančias šeimas, kurioms viską perduodavome. Tai galima pavadinti mainais. Tada mama pasiūlė sudalyvauti ajurvedos gydytojo, psichologo, Bhakti jogo Anantaros Das paskaitoje tema „Kaip išgelbėti visuomenę nuo degradacijos“. Nuo to viskas ir prasidėjo. Dabar jau ketveri metai, kai gyvename pagal vedų filosofiją, su kuria ateina supratimas apie tikrąją gyvenimo prasmę. Man tai yra neįkainojamos žinios, keičiančios gyvenimo kokybę.

– Suprantu, kad kartu su vedomis jūsų gyvenime atsirado vegetarizmas?

– Po pirmos paskaitos atėjo supratimas ir noras atsisakyti mėsos, nors iki tol į vegetarizmą visuomet žiūrėjau labai skeptiškai. Kadangi viską mėgstu išbandyti praktiškai, nutariau, kad pirmiausia pabandysiu nevalgyti mėsos metus ir žiūrėsiu, kas bus. Pati atsisakiau mėsos, tačiau ją dar gaminau vyrui ir vaikams. Maždaug po metų mėsos savaime atsisakė ir vyras. Netrukus vaikai ėmė klausti, kodėl nevalgome nieko mėsiško. Paaiškinome, kad nenorime valgyti gyvūnų. Tada mėsos nebevalgė ir jie. Vėliau atsisakėme ir alkoholio. Viskam ateina savas laikas.

Kadangi anksčiau pati buvau prieš vegetarus, nesmerkiu tų, kurie yra visavalgiai. Šiandien galiu visus vaišinti tik vegetarišku maistu ir dažnas giria. Manau, jog žmonėms, įpratusiems valgyti vienaip, atrodo, kad tokį maistą labai sunku gaminti.

– Kodėl nutarėte įsteigti vegetariško maisto kaivinę? Kaip gimė idėja?

– Kavinė taip pat yra planas iš viršaus. Daugiau nei prieš metus, su drauge gaminant Kalėdoms valgyti, mano vyras lyg tarp kitko pasakė: „Tau reikia atidaryti kavinę.“ Pajuokavome, taip ir liko. Jau kitą vakarą nelauktai iš draugo gavau nuorodą apie parduodamą vegetarinę kavinę. Rytojaus dieną nukeliavome susitikti su savininku. Patalpa buvo apleista, tačiau aš mačiau viziją, ką galima padaryti. Pirkti verslą buvo labai brangu. Finansinė padėtis tai leido, tačiau didelės baimės akys kėlė daug abejonių. Daug svarstėme. Savininkas persiuntė finansines ataskaitas, o po kelių valandų jam sustojo širdis, ištiko koma. Taip viskas susidėliojo, tarsi jis būtų suspėjęs man perduoti, jog tęsčiau jo misiją. Abejonės ir nerimas neleido priimti teigiamo sprendimo. Paskambino žmogus, atsakingas už „Food for all“ (maistas visiems) labdarą, ir pasisiūlė nupirkti verslą, kad tik jį tęsčiau, nes paskutinė jo draugo valia buvo, kad ta kavinė gyvuotų. Taigi tokia neįtikėtina šios kavinės istorija. Kuriame ją, puoselėjame ir mylime.

– Ar šiandien kavinė jau veikia?

– Taip. Oficialus atidarymas bus gegužės 24 dieną. Pirmadieniais kavinėje vyksta labdaringas maitinimas – maitinami žmonės, kuriems sunku, kurie turi vienokių ar kitokių problemų, negalių. Tą dieną joje dirba tik savanoriai. Kitomis dienomis dirbu aš ir mano komanda. Kuriame aplinką, patiekalus, pradedame rengti įvairius užsiėmimus vakarais.

– Ar gaminate pati?

– Ne. Yra labai nuostabi moteris Dalia, su kuria likimas taip pat suvedė ne veltui. Ji ir gamina, o aš prie maisto – padėjėja. Man tenka organizacinė veikla.

– Kaip dvasinės paieškos padeda kurti santykius šeimoje?

– Vedos duoda labai daug. Mes su vyru abu to mokomės. Kartais, pasidalinus nuotraukomis „Facebook‘e“, kiti reaguoja: „Jūs – ideali šeima“. Nesame idealūs, mums dar labai toli iki to. Kaip ir visi, turime tokias pačias pamokas – mes ir pykstamės, ir nesuprantame vienas kito, ir išgyvename daug skausmo. Ir aš nesu tobula, ir vyras. Mes abu labai daug konsultuojamės su mokytojais. Kritiškai vertiname tai, ko mus moko televizija – būti tokiais, kokiais neturėtume. Televizoriaus namie mes net neturime ir jo netrūksta, kas daugelį labai nustebina. Dabar moterys dažnai mokomos vyriškumo, o vyrai moteriškumo. Todėl šeimos ir griūna. Vedos mus moko tikrų vyriškumo bei moteriškumo savybių, kurios ateina iš šeimos ir jas sutvirtina. Mokomės, kokie yra santykiai. Pradžioje tas žinias buvo sunku priimti, nes jos neatitiko sukurtų stereotipų, reikėjo daug keistis pačiai, o norėjosi, kad keistųsi kiti. Pritaikiusi žinias supratau, kad viskas veikia. Santykiai pradėjo įgauti gylį.

– Ar pačiai yra tekę patirti smurtą artimoje aplinkoje?

– Mano visa vaikystė – dideliame smurte. Kai augau, smurtavo patėvis. Daugiausiai jis mušdavo mamą, o kai paaugau, – ir mane. Mama išvesdavo mane iš namų, kad aš to nematyčiau ir nepatirčiau. Po to, kai nematai darnios šeimos, kaip tėtis ir mama gražiai sutaria, sunku sukurti savo. Kuomet to negali įsivaizduoti, susikuri idėją, jog tik filmuose būna gražus pavyzdys. Tačiau supranti, kad tai visiška iliuzija. Vyro šeimoje smurto nebuvo, tačiau iš jo gyvenimo tėtis išėjo, jam dar būnant visai mažam. Mes nė vienas nematėme gražios šeimos modelio. Todėl neturėdami pavyzdžio abu ieškome, kaip kurti santykius.

– Koks tas smurtas buvo – psichologinis, fizinis?

– Grubus fizinis. Kadangi buvau vaikas, tai įsiminiau tik fizinį. Kitokių formų nelabai atpažinau.

– Kokios mintys ir jausmai lydėjo jus, mažą mergaitę, matančią ir patiriančią smurtą?

– Tai mane labai paveikė. Net ir kalbėdama apie santuoką vyrui, su kuriuo tikrai įsivaizduoju savo senatvę, sakiau: „Iškentėsiu viską, bet ką, tik ne smurtą.“

– Ar mama visą laiką taip ir kentėjo? Nebuvo minties kaip nors spręsti tą problemą, ieškoti išeičių?

– Mamai teko iškentėti labai daug, tai jai buvo labai skausmingas laikas. Visi tie įvykiai įtakojo, kad atėjus mano paauglystei, ėmė kilti įvairios mintys. Būdavo, kad atsigulusi vakare galvodavau, kaip nusižudyti. Sulaikydavo didžiulė baimė išlikti gyvai. Galvodavau, kaip bus, jei iššokusi iš penkto aukšto išgyvensiu. Kaip reikės pasiaiškinti. Gyvenimas buvo toks sunkus, kad jame nemačiau nieko gero. Porą kartų buvau net pabėgusi iš namų. Bandžiau pasitraukti išgėrusi didelę dozę vaistų. Mama laiku pastebėjo. Būtent po to ji pradėjo mane vesti pas psichologus. Manau, kad jų paskatinta, ji ir apsisprendė skirtis. Skyrybos nušvietė mano pasaulį.

– Ar patėvis mušdavo blaivas?

– Dažniausiai – būdamas išgėręs.

– O kur jūsų tikrasis tėtis?

– Kai mama manęs laukėsi, jis nusižudė.

– Ar smurto artimoje aplinkoje problemos aktualios ir kitose šalyse? Ar galima palyginti smurto mastus Lietuvoje ir Anglijoje?

– Anglijoje jaučiama didesnė feminizmo įtaka. Čia galima išgirsti, kad moterys prieš vyrus smurtauja. Vyrauja lygios teisės. Tačiau moteriškumo čia taip pat žymiai mažiau. Ekonomiškai pažengusiose šalyse smurto problemos nėra tokios aktualios, kaip Lietuvoje. Mano nuomone, smurtas yra pasekmė, o ne priežastis. Didelę įtaką tam daro alkoholis. Lietuva ir kitos šalys, pirmaujančios pagal jo suvartojimo kiekį, turbūt daugiausia yra paliestos smurto šeimoje. Mūsų aplinkoje, tarp žmonių, nevartojančių alkoholio, nesu girdėjusi, kad būtų smurto.

– Kas padėtų spręsti smurto, alkoholizmo bei kitas socialines problemas Lietuvoje? Kokie instituciniai sprendimai tam reikalingi?

– Manau, kad esmė tikrose žiniose, kurios pasiekiamos visuomenei. Ar apsvaigęs žmogus galvoja, kaip galėčiau padaryti gerą darbą, teikti labdarą, padėti seneliams, gyvūnams? Dažniausiai būdamas tokios būklės pridaro klaidų, dėl kurių tenka ilgai gailėtis. Mums atrodo, kad apsvaigę užsimiršime, pabėgsime nuo problemų, nuo savęs paties, bet ar pabėgame? Problemos lieka, kaip buvę, ir kartais dar padidėja, sveikata suprastėja. Be to, visada iš tos apsvaigimo iliuzijos turime grįžti atgal. Juk nė vienas savo vaikui nelinkime, kad jis gertų, bet kaip jį išmokyti negerti, jei patys taip darome? Turime mokyti ne žodžiais, o veiksmais. Tai paveikiausia edukacija. Šeima yra svarbiausia mokykla. Čia, manau, turėtų būti mokoma žmogiškumo, supratimo apie jausmus, praktinių gyvenimo situacijų supratimo, moteriškumo, vyriškumo. Kaip vyrui išmokti būti vyru, jei šeimoje tik moterys? Tai labai sunku. Džiaugiuosi, kad tokių žinių daugėja, jos lengvai pasiekiamos. Rengiama daug paskaitų, yra knygų, stovyklų, kurios įveda į prasmingo gyvenimo kelią. Sąmoningumas pasiekiamas, jei tik tu nori. Kai pradedi keisti save, keičiasi pasaulis aplink. Mes auginame būsimą pasaulį, kuriame ateitį, augindami savo vaikus. Mano manymu, tai didžiausias indėlis. Tad nuo čia reikia pradėti. Neįsivaizduoju, kad vaikas, nematęs smurto, augęs darnoje, galėtų smurtauti. Mes nekuriame to, ko nesame matę.

– Ar jums yra tekę susidurti su seksualiniu priekabiavimu?

– Nėra likę tokių atsiminimų.

– Kaip vertinate judėjimą #metoo, viešus pasisakymus apie seniau ar dabar vykusį seksualinį priekabiavimą? Kaip manote, tai gerai, ar įneša tik destrukciją? Ar reikia apie tai šnekėti?

– Kodėl ne, jeigu tai daroma iš aukos poreikio. Niekas nevyksta veltui. Savaime tokie dalykai neatsiranda. Mes visi daug ką išgyvename, visi kažkuo tikime. Jeigu moterims reikia supratimo, išsikalbėjimo, paleidimo to, kas tūnojo paslėpta giliai viduje ir kas neleido atrasti atsakymų, – manau, tai reikalinga. Dabar moterys apskritai bijo kalbėti, nes socialiniuose tinkluose sukurtas įvaizdis, kad visi gyvena tik gerai. Susiduriame su tuo, kad į viešumą keliamos sukurtos iliuzijos ir slepiama, kas vyksta iš tikrųjų. Tai netikra. Yra daug gėrio, tačiau yra ir kita pusė, kurią norima nuslėpti. Manau, tik pripažinę tikrumą, galime pagerinti savo ir kitų gyvenimus. Gyvenimas – mokykla, ir nebūna taip, kad absoliučiai sekasi visose pamokose.

– Kokių pokyčių nori moterys, kokių pokyčių norite jūs, kad visuomenė gerėtų?

– Niekas nepasikeis, jei patys nepradėsime keistis. Dalijimasis meile gali pakeisti pasaulį. Su meile duodamas, susigrąžini ją šimteriopai. Viskas šitam pasaulyje sukuriama per meilę. Ji nėra tik jausmas. Sakyčiau, kad meilė yra veiksmažodis. Meilę gali parodyti darbais. Kiekvienam skirtingai ją rodai. Kiek aš kam nors gero dariau, niekada nesugrįžta blogiu. Tik reikia mokėti meilę atskirti ir ją priimti. Labai jaučiamas šio jausmo trūkumas. Mūsų kavinėje viskas dekoruota meilės simboliu – širdelėmis. Kai ateina žmonės kavos, mes iš putos nupaišome širdelę. Nemoku apsakyti, kokia būna klientų reakcija. Atrodo, tai toks paprastas dalykas, tokia maža smulkmena, bet juos taip nustebina ir pradžiugina. Ir man gera tai matyti. Norisi kurti meilės atmosferą šiame pasaulyje ir mes ją kuriam. Norime dalintis savo gausa, šypsenomis ir apkabinimais. Meilė nėra tik buvimas poroje, šeimoje. Meilė yra visur ir viskas, tik mes to nematome. Aš visiems jums linkiu Laimės.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Ingridos POCIŪTĖS nuotrauka

Ieškantiems darbo užsienyje Headex.eu siūlo puikias darbo vietas Vokietijoje, Olandijoje ir Norvegijoje – pasižiūrėkite į pasiūlymus.