Stasė ir Juozas Viliai kartu - daugiau kaip pusę amžiaus.

„Didžiausia Lietuvos kryžkelė - istorijos sūkuriuose“, Kultūra

Juozas Vilys: „Per du šimtus metų neišmestas nė vienas „popierėlis“ (3)

UKMERGĖS GYVENTOJŲ DINASTIJOS

Giminė išsibarsčiusi po Lietuvą ir Vokietiją

J. Vilio giminės iš tėvo pusės genealoginis medis siekia 1610 metus. „Pirmasis Vilys kilęs iš Vokietijos, Bavarijos, atvykęs į Lietuvą dalyvavo Šiaurės kare. Per kovas jis švedų buvo sužeistas. Protėvį išslaugė aukštaitė iš Rokiškio rajono Kamajų valsčiaus, kuri tapo jo žmona. Dabar Lietuvoje yra apie 500 Vilių, Vilienių ir Vilyčių, dar 200 jų įsikūrę Bavarijoje“, – pasakoja istoriją senjoras.

Ir priduria, kad šios giminės genealoginį medį sudarė vienas giminaičių – Rolandas Vilys. „Buvo organizuotas mūsų genties susitikimas Kamajuose. Susirinko apie 200 giminės atstovų, buvome ir mes su sūnaus šeima. Tik, gaila, kad daugelio giminaičių net nepažįstame…“ – nusišypso pašnekovas.

Padauža baigė studijas

Juzės ir Antano Vilių šeimoje vienintelis sūnus Juozas gimė 1938 metais. Mokėsi Ukmergės mokytojų seminarijos pavyzdinėje pradinėje mokykloje, nuo 1948-ųjų – Ukmergės berniukų gimnazijoje (dabar Jono Basanavičiaus gimnazija).

Vyriškis prisipažįsta, kad jaunesnėse klasėse buvo nemažas padauža: ir kampe tekdavo pastovėti, ir pažymiai „neblizgėjo“. „Tačiau kai dešimtoje klasėje nusprendžiau stoti į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), susiėmiau ir pradėjau rimtai mokytis“, – atvirauja ukmergiškis.

1956-aisiais baigęs mokyklą, tais pačiais metais jis įstojo į šią aukštąją mokymo įstaigą, Mechanikos fakultetą, ir 1961-aisiais jį baigė.

Išprašė kelis milijonus

„Gavau paskyrimą į Ukmergę, tuometinį I. Meskupo baldų kombinatą. Pirmosios mano pareigos – meistras, po to – vyr. meistras, inžinierius. Įmonėje dirbau iki 1981 metų“, – sako J. Vilys.

Jis buvo vienas tų, kurie kūrė naujuosius baldų kombinato pastatus: „Mane pasikvietęs direktorius Simanavičius sako: važiuok į Plano komitetą, paprašyk Brazausko pinigų statyboms (tuometinis Lietuvos SSR valstybinis plano komitetas buvo valstybės institucija, kuri planavo respublikos ūkio vystymą, Algirdas Brazauskas dirbo šio komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju – aut.). Ir išprašiau pradžiai milijoną rublių. Po to – dar du milijonus. Taip ir pastatėm naują baldų kombinato cechą, administracines ir kitas patalpas. Tuo laikotarpiu įmonėje leidau dienas ir naktis“, – kalba ukmergiškis.

Ir prisipažįsta, kad dabar nenorintis nė į tą pusę eiti – labai skauda širdį matant, jog iš buvusių pastatų beliko „pusiau griuvėsiai“.

Gavęs pasiūlymą ir sutikęs būti „Šilo“ gamyklos direktoriumi, vadovavo penkerius metus. Vėliau dirbdamas Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate vėl užsiėmė statybomis: „Tada prie Šventosios upės statėme naująją skalbyklą, – prisimena J. Vilys. – Atvežėme tris milžiniškas, 50 tonų sveriančias, skalbimo mašinas. Jos turėjo būti panaudotos Kopūstėliuose buvusių sovietinių karinių dalinių kareivių drabužių skalbimui. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir tarybinei armijai palikus mūsų šalį, užsakymų neliko. Tad naujosios mašinos taip ir nepradėjo veikti… Jos vėl iškeliavo pas gamintojus, į Čekiją.“

Baldus gamino olimpiadai

Per savo darbinę biografiją jis daug keliavo, nemažai pamatė ir patyrė. „1980 metais Maskvoje surengus vasaros olimpines žaidynes, mūsų baldininkams buvo pavesta pagaminti kanceliarinius baldus. Pusę metų juos gaminome ir ten gabenome. Nuvažiavusi ukmergiškių stalių brigada baldus surinkinėjo. Tad tarptautiniai teisėjai sėdėjo prie mūsų stalų… Man tuo laiku buvo suteikta teisė nemokamai įeiti į visus olimpinius renginius“, – prisimena veteranas.

Po pirmojo šokio žinojo, jog taps žmona

Kalbėdamas apie asmeninį gyvenimą J. Vilys prisipažino, kad labai mėgo šokti. Jau baigęs institutą jis dar aktyviai dalyvavo šios aukštosios mokyklos kultūros klubo veikloje. „Trejus metus draugavau su tokia dzūkele. Kai su ja susitaręs susitikti institute, šokiuose, nuvažiavau į Kauną, mano mergina pasimatyme nepasirodė. Tada atkreipiau dėmesį į nuošaliau stovinčią mergaičiukę su gražia šukuosena. Po šokio priėjęs prie savo draugų būrio paklausiau: „Ar žinote, vaikinai, su kuo šokau? Su savo būsima žmona…“

Šie žodžiai išsipildė. Po dvejų metų Juozo ir Stasės draugystės, 1966-aisiais, jauni žmonės sumainė aukso žiedus.

Pora juokiasi, kad visi žinojo apie jų meilę, susitikimus, tad baigus mokslus nebuvo dvejonių, kur Lengvosios pramonės fakulteto absolventė turėtų gauti paskyrimą – tik į Ukmergę…

Ji kurį laiką dirbo vienoje siuvimo įmonių, po to – „Lelijos“ fabrike.

1967 metais jiems gimė sūnus Robertas, o 1970-aisiais – Vaidas. Jie abu vedę, senelius džiugina anūkais. Įdomu tai, kad visi šeimos nariai, išskyrus vieną marčią, kuri dirba logopede, yra baigę būtent tuometinį Kauno politechnikos institutą.

Kolekcijoje – apie 50 tūkstančių ženklų

J. Vilys kaupė ne tik šeimos archyvą. Jis buvo aistringas pašto ženklų kolekcionierius. „Kai 1949 metais tėvas man padovanojo 400 pašto ženklų, tai ir buvo pradžia. Dabar kolekcijoje turiu apie 50 tūkstančių, – sako pašnekovas. – Seniausias pašto ženklas pagamintas1856 metais.“

Ir priduria, kad turi surinkęs visus SSRS ženklus, išleistus nuo 1939 metų iki jos griuvimo.

Ukmergėje buvo įsikūręs filatelistų klubas, kuriam vadovavo tuometinės Pirmosios vidurinės mokyklos direktorius Juozas Dambrauskas. „Po jo mirties, apie 1962–1963 metus, vadovauti išrinko mane. Kadangi klubas nustojo egzistuoti, taip ir likau jo pirmininku“, – neslepia šypsenos kolekcionierius.

Ir prisipažįsta, kad jau atsisakė šio pomėgio, nes tai labai brangiai kainuoja: „Norint dabar rinkti pašto ženklus, ir pensijos neužtektų…“

Tačiau jis atrado, ką galėtų kaupti pigiau: turi visų 28 Europos šalių eurų monetų kolekciją. „Labai paprasta – gaunu grąžą, išsitraukiu iš kišenės ir galiu rūšiuoti“, – vėl šypsena nušviečia veidą.

Pašnekovas rodo tvarkingai į dėžutes sudėtus pinigėlius: pagal šalį, metus, vertę.

Fotografijai – daugiau kaip pusę amžiaus

J. Vilys turi ir daug albumų, kuriuose yra jo darytos nuotraukos. „Aš fotografuoju 64 metus, nuo tada, kai man tėvas padovanojo plačiajuostį fotoaparatą „Maskva-2“. Buvau pats pirmas fotografas klasėje, – pasakoja pašnekovas. – Tuomet „padariau biznį“ – nuotraukas pradėjau pardavinėti. Taip susitaupiau pinigų ir nusipirkau geresnį fotoaparatą – „Smena“. Mokydamasis institute įsigijau FED. Dabar dirbu su „Zenit TTL“.

Pastarasis fotoaparatas – juostinis, tad daryti nuotraukas užtrunka. Tačiau naujų technologijų senjoras nepripažįsta. Ir sako, kad jo senelis pats netgi liedavo negatyvus. Tam išvirdavo želatinos, įdėdavo hidrochinono, patamsyje į masę pamerkdavo stiklą, išsiliejęs sluoksnis išdžiūdavo ir tapdavo negatyvu.

Butas – kaip muziejus

J. Vilio namai tarsi muziejus, kuriame daugybė vertingų eksponatų. Ant sienos kabo 1904 metais tapyta drobė, kurią mama paveldėjo iš savo globėjos Marijos Bortko. Ukmergiškis didžiuojasi ir išaustu iš šilko paveikslu, sukurtu prieš 150 metų.

Kambarius puošia Juzės Vilienės mokinio, žinomo dailininko Vlado Karatajaus kūriniai. „Jis savo tapytas drobes dovanojo mamai. V. Karatajui ne itin sekėsi matematika, tad jos prašė „tik parašyti trejetuką, nes nesiruošiąs dėstyti matematikos“. Mama suprato vaikiną, jo prašymą išpildė…“

J. Vilys rodo ir leidinius, kuriuose išspausdinta visa Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino kūryba, Antano Smetonos 1930 metais išleistus raštus. „Tai mamos palikimas: ji, gavusi atlyginimą, trečdalį jo palikdavo knygyne“, – pastebi ukmergiškis.

„Ukmergėje gimiau, Ukmergėje ir mirsiu“…

Pašnekovas sako, kad kiekvieną dieną eina į sodybą, kurioje gimė, džiaugiasi atsiveriančiais vaizdais į Vilkmergėlės upelį, užliejančiais prisiminimais apie buvusius įvykius. Dabar čia įsikūręs jo sūnus Robertas. „Tikiuosi, kad jis ir toliau tęs giminės istoriją šiame mieste. Bet ką gali žinoti, ar nepakels sparnų… – mąsto garbingos ukmergiškių dinastijos atstovas. – O aš Ukmergėje gimiau, Ukmergėje ir mirsiu…“

AUTORĖS nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį