„Misionierystė yra ištiesti ranką ir širdį kitiems“

Vieną advento šeštadienio pavakarę Pašilės šv. Barboros bažnyčioje vyko susitikimas su tėvu Antanu Saulaičiu – kunigu jėzui-tu, misionieriumi, daugelio knygų autoriumi, įvairių dvasinių centrų steigėju ir bendradarbiu, pedagogu… Parapijos klebono Rimanto Laniausko pakviestas svečias džiaugėsi galimybe po ilgokos pertraukos pabendrauti su Ukmergės krašto žmonėmis, papasakoti jiems apie lietuvių misijas Pietų ir Šiaurės Amerikoje, kituose tolimuose kraštuose bei ten tarnaujančius mūsų kraštiečius, pasidalinti sukaupta patirtimi, išgyvenimais ir įspūdžiais, taip pat pristatyti savo naujausias knygas.

„Kas yra misija? Dievas tave siunčia patarnauti, padėti kitos kultūros žmonėms. Misionierystė, kaip sako Popiežius Pranciškus, yra ištiesti ranką ir širdį kitiems. Kiekvienas krikščionis gyvenime turi užduočių, kurių viena – gyventi ne tik sau, bet ir pagelbėti kitiems“, – beveik dvi valandas trukusį susitikimą apibendrino kunigas A. Saulaitis.

Į Lietuvą grįžo po 50 metų

78-erių tėvas Antanas gimė Kaune, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleido toli nuo gimtinės. Pirmą kartą iš Lietuvos išvyko Antrojo pasaulinio karo metais. Kai jam buvo vos dešimt, tėvai, bėgdami nuo tremties į Sibirą, emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia Fairfieldo universitete lietuvis baigė chemijos bakalauro studijas, Bostono universitete įgijo filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius. 1961 metais įstojo į Jėzaus draugiją, dar po aštuonerių metų buvo įšventintas į kunigus. Ilgus metus dirbo misijoje Brazilijoje, buvo San Paulo lietuvių parapijos vikaru, vėliau vadovavo Čikagos jaunimo centrui, buvo už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresniuoju.

Į Lietuvą A. Saulaitis grįžo beveik po pusšimčio metų, atkūrus Nepriklausomybę, 1997 metais. Iki 2003-iųjų ėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo pareigas. 2006 m. jis vėl perkeltas į Čikagą. Nuo 2014-ųjų gyvena, dirba ir išminties šviesą skleidžia Vilniuje, šv. Jonų bažnyčioje. Tai, ką išgyveno ir patyrė, sudėjo į knygas „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“, „Lietuviai Amazonijos džiunglėse“, „Lietuvių misijos Amazonėje“.

Kad savanoryste susidomėtų jaunimas

„Mes turėtume žinoti apie savo tautiečius misionierius, kurie dirba viso pasaulio kraštuose. Tarp jų yra daug turinčių lietuviškų šaknų, nebemokančių mūsų kalbos, tačiau visą gyvenimą skleidžiančių Lietuvos vardą…“ – kalbėjo jėzuitas.

Jis prisiminė kelis ryškiausią pėdsaką palikusius tautiečius – kunigą ir daktarą Ferdinandą Aleksandrą Bendoraitį, kuris indėnams pastatė didžiulę ligoninę ir keturis laivus-ambulatorijas, ligoninę raupsuotiesiems įsteigusią vienuolę seserį Ksaverą Emiliją Šakėnaitę, kunigą salezietį Kazimierą Bėkštą. Pastarasis, gyvendamas džiunglėse, daugiau nei 60 metų tyrinėjo Amazonės aukštupio čiabuvių kalbas, kultūrą, mitus, gyvenimo būdą, nuolat sielojosi, kad niekuo negali padėti Lietuvai tapti laisvai. Tačiau jo indėlis, pasak tėvo Antano, sunkiai įkainojamas – visi jo darbai skleidė gerąją žinią apie Lietuvą. Misija ir yra uždavinys liudyti papročiais, maistu, elgsena, švietimu, mokymuisi tai, kad esi lietuvis.

„Apie misionierius turime kalbėti dar ir todėl, kad misijomis sudomintume jaunimą ir jie taptų savanoriais“, – pabrėžė svečias.

Kunigo teigimu, žmogus yra atviras Gerajai naujienai, tačiau ji perduodama ne tiek žodžiais, kiek elgesiu: pagarba, atjauta, supratimu, solidarumu, bendryste… Svarbiausia kažką kartu daryti…

Pakvietė „plaukti“ Amazonės upe

Atėjusieji į susitikimą su kunigu A. Saulaičiu turėjo galimybę kartu su juo Amazonės upe nukeliauti 1 700 kilometrų – nuo Amazonės valstijos sostinės iki upės žiočių, ir bent kiek susipažinti su Brazilija. Vaizdingą savo pasakojimą svečias papildė nemažu pluošteliu paties kelionės metu padarytų nuotraukų.

Amazonė – antra pagal ilgį (apie 6 400 km) ir vandeningiausia pasaulio upė. Sausros metu plačiausia jos vieta siekia dvidešimt, siauriausia – pusantro kilometro. Kai Brazilijoje prasideda pusę metų trunkantis lietaus sezonas, Amazonė ištvinsta iki 130 kilometrų.

Pasak A. Saulaičio, Amazonė ir jos intakai yra svarbiausia Brazilijos transporto arterija, kuria galima pasiekti tarp džiunglių išsibarsčiusias gyvenvietes. Šios upės baseine yra apie 48 000 km laivybinių kelių. Apie 3 000 km Amazone gali plaukti jūriniai laivai.

Amazonėje ir jos intakuose veisiasi apie du tūkstančiai rūšių upinių žuvų. Tarp jų – didžiausios pasaulyje gėlavandenės arapaimos, kurios užauga iki 200 kg, stiprią elektros iškrovą leidžiantys elektriniai unguriai, itin plėšrios žuvys piranijos ir daugybė kitų.

„Upės vanduo primena kavą su pienu. Joje ne tik knibždėte knibžda įvairių žuvų, vandens gyvių, bet ir įvairiausių transporto priemonių – pradedant mediniais luotais, baigiant jūriniais laivais. Tarp jų galima išvysti mažų laivelių, kuriais keli vaikai plaukia į mokyklą. Amazonijoje vaikai valtyse jaučiasi taip, kaip mūsiškiai su dviračiais…“ – pasakojo misionierius.

Milžiniškos upės pakrantėse įsikūrę kaimeliai. Ant polių pastatyti nedidukai nameliai dažyti baltai, neturi langų, o jų stogai dengti palmių lapais. Viduje nėra lovų – tik kabliai sienoje, kad nakčiai būtų galima pakabinti hamakus.

„Lietuviai – tarsi tarakonai…“

„Amerikos žemyne esu buvęs 25-iose šalyse, kur sutikau lietuvių. Jie – tarsi tarakonai, jų niekas negali sunaikinti…“ – juokavo kunigas.

Pasak A. Saulaičio, kiekvienam žmogui jo tėvynė, jo gimtasis kraštas yra be galo brangus: „Ir ne todėl, kad joje geriau ar blogiau nei kitur gyventi, bet dėl to, kad ji yra mūsų gimtinė ir kad už ją esame atsakingi. Žmonės ir Brazilijoje, į kurią lietuviai emigravo ypač seniai, nuolat kalba apie Lietuvą. Jie žino, kur šaknis yra suleidęs giminės medis, – kad jų seneliai ar proseneliai buvo lietuviai. Jie be galo tuo didžiuojasi, ir lietuvybė tikrai nėra kliūtis einant į pasaulį.“

Išeiviai iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo gyveno laisvose šalyse, kur vertinama ir asmeninė laisvė, ir bendruomenių, ir kiekvienos valstybės laisvė. Ypač gerbtinos ir kiekvieno žmogaus teisės. Bet lietuviams dar aukščiau už visa tai buvo Tėvynė.

„Mes išeivijoje visada meldėmės už Lietuvą. Pavyzdžiui, visose užsienio lietuvių išleistose maldaknygėse yra malda už Tėvynę ir malda už Lietuvos laisvę“, – prisiminė tautietis.

Atsisveikindamas su ukmergiškiais A. Saulaitis pasidalino popiežiaus Pranciškaus receptu dvasinei nuotaikai palaikyti: žinoti, iš kur mes kilę, būti dėkingais ir solidariais, tarnauti, padaryti, ką gali padaryti, keisti, ką gali keisti.

AUTORĖS nuotrauka