Bendro gyvenimo brangias akimirkas surinko į deimantų vėrinį

Paskutinį spalio šeštadienį Ukmergės kraštotyros muziejuje vyko neįprasta šventė – deimantinės vestuvės. Mendelsono maršas skambėjo ukmergiškiams Halinai ir Vladui Dikčiams, bendru gyvenimo keliu darniai žengiantiems 60 metų. Kaip ir 1957-ųjų rudenį, pora pasikeitė aukso žiedais ir pasveikino vienas kitą šventės proga. Dabar jie vienas kitam turėjo dar ir už ką padėkoti… Drauge su jubiliatais šia reikšminga diena džiaugėsi artimiausi ir brangiausi jiems žmonės. Tie, kurie negalėjo dalyvauti šventėje, kartu buvo mintimis ir nuoširdžiausius sveikinimus siuntė šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis.

Meilei žodžių nereikėjo

Visi Dikčių draugai, kaimynai, taip pat ir vaikai bei anūkai labai gerai žino, kaip Halina ir Vladas susipažino. Šią dviejų jaunų žmonių likimą lėmusią istoriją artimiesiems mėgo pasakoti pats Vladas.

Jonaviškis V. Dikčius Vilniuje mokėsi tuometiniame Finansų ir kredito technikume. Kartą, kai išvaizdus jaunuolis valgykloje pietavo, jam iš virtuvės sriubą atnešė žvitri mergaičiukė. Padėjusi lėkštę ant stalo, ji žaviai nusišypsojo ir tarsi netyčia pirštuko galiuku palietė viralą. Šis mįslingas jos judesys tą pačią akimirką taip pakerėjo jaunąjį studentą, kad jis prisiekė nepažįstamosios nebepaleisti… Tačiau pasirodė, kad susipažinti ir bendrauti jiems nebus paprasta. Mat vilnietė Halina tuomet visiškai nemokėjo lietuviškai, ji bendravo tik lenkų kalba, o Vladas nesuprato lenkiškai…

Kalbos barjerą įveikti padėjo užsimezgusi meilė. Įsimylėjėliams be žodžių buvo aišku, ką vienas kitam norėtų pasakyti.

1957-ųjų rudenį dvidešimtmetė Halina ir trejais metais vyresnis Vladas smagiai atšoko vestuves. Tiesą sakant, prie vestuvių stalo jaunavedžiai sėdo du kartus – Vilniuje ir Jonavoje, kur gyveno jų tėvai.

Baigęs technikumą Vladas gavo paskyrimą dirbti Jonavos banke. Kartu su vyru į jo gimtinę atvyko ir Halina. Pora apsigyveno pas Vlado tėvus.

Ukmergėje – kaip dideliame kaime

Praėjus vos keleriems metams jaunoji šeima vėl kėlė sparnus. Šįsyk jie kraustėsi į Ukmergę, nes Vladą paskyrė dirbti į banką. Dikčiai atvyko jau trise – su pirmagime Regina. Šeimai valdžia davė butą viename pirmųjų Dukstynos mikrorajono daugiabučių – Vytauto gatvės 96 name.

„Nors gyvenome mieste, tačiau aplinka priminė didelį kaimą. Palei ką tik pastatytus plytinius daugiabučius driekėsi daržai, vešėjo sodai. Kaimynystėje buvo senoji veterinarija, kurios teritoriją juosė aukštos eglės. Abiejų daugiabučių, tuometinės Lenino gatvės 96 ir 98 namų – gyventojai buvo tikri kaimynai, vieni su kitais labai bendravo“, – vaikystės prisiminimais dalijosi R. Dikčiūtė-Aimontienė.

Iki šiol moteris pamena sūpynes, kurias jos tėvelis suptis visiems kiemo vaikams buvo pakabinęs senoje obelyje.

Gyvenimu besidžiaugiančią Dikčių šeimą netrukus dar kartą aplankė gandrai – gimė dukra Jolita. Po dvejų metų jie vėl užsuko ir „atnešė“ Evaldą.

„Mama su broliuku dar buvo ligoninėje, kai kaimynai tėčiui surengė smagią sūnaus sutikimo šventę ir visi kartu naujagimiui rinkome vardą. Kadangi mamą visi dažniausiai šaukdavo Alyte arba Elyte, iš tėvelių vardų raidžių buvo sudėliotas Evaldo vardas“, – 1969-uosius puikiai pamena Regina.

Sūnus atnešė didžiulį džiaugsmą

Šiemet Evaldui būtų sukakę 48-eri. Apie jį kalbame jau būtuoju laiku, nes 2014-ųjų vasario 14 dieną jis iškeliavo Amžinybėn. Pažįstantys Dikčius labai gerai žino, kaip ši šeima gyveno, kai su jais buvo Evaldas. Tėvai sūnui atstojo ir rankas, ir kojas. Jie visus savo darbus, visas visuomenines veiklas ir rūpesčius dėliojo taip, kad tik netektų nuskriausti sūnaus, kad jam nepristigtų dėmesio. O jo reikėjo, nes po gimdymo traumos Evaldas visą savo gyvenimą kūnu išliko tarsi kūdikis. Tik gilios akys ir nepaprastai supratingas žvilgsnis išduodavo, kad jis viską suvokia, supranta, jaučia ir labai gerai atsimena. Apgaubtas begaline namiškių meile ir didžiuliu dėmesiu, jis tarsi atsilygindamas už jų atsidavimą spinduliavo vien gerumu… Tėvams ir seserims buvo visiškai nesvarbu, jog Evaldas negali kalbėti – jie puikiausiai bendraudavo akimis, mimika ir vieni kitus suprasdavo.

Aplinkiniams galbūt atrodydavo, jog tėvams auginti neįgalų vaiką yra nepaprastai sunku. Dikčiai to neparodė. Halina, jei ir nubraukdavo silpnumo valandėlę ašarą, tai darė paslapčiomis. O po to ir ašarų neliko. Sutuoktiniai ne tik neprašė užuojautos, bet šį likimo siųstą išbandymą priėmė kaip dovaną.

„Evaldas mums visiems atnešė didžiulį džiaugsmą. Būdami su juo visi turėjome galimybę mokytis kantrybės, atjautos, supratingumo. Visa tai dabar nesvetima mūsų vaikams, jie užaugo šiek tiek kitokie. Manau, kad gyvenime jie tai įvertins…“ – įsitikinusi R. Aimontienė.

Būrė šeimą ir aplinkinius

Kai Dikčių dukros Regina ir Jolita sukūrė savo šeimas, abi paliko tėvų namus. Tačiau per visas šventes, gimtadienius jos pas tėvelius skubėjo su savo šeimomis. Pas mamutę ir senelį visi jautėsi laukiami, suprasti ir išgirsti, visiems buvo gera. Beje, anūkai, kurių turi penkis, H. Dikčienės niekada nevadino močiute. Kai vyriausias vaikaitis Deividas, mokydamasis eilėraštuką netikėtai sueiliavo „pas mamutę“, visi nusprendė, kad šiuo vardu šauks močiutę. Pamažu ir dukroms mama tapo mamute. Tik Vladas žmoną, kaip ir jaunystėje, vadina Alyte arba Ale.

Vyriausioji dukra Regina pasakoja, kad tėvų namų durys visada atviros ne tik artimiausiems žmonėms, bet ir kaimynams, bendradarbiams.

„Mūsų mamytė turi įgimtą dovaną ne tik patarti, bet ir išklausyti. Gal todėl ji visada prie savęs taip traukia aplinkinius, ja visi pasitiki? Mamos gražus balsas, nuo jaunystės ji mėgo dainuoti. Namuose išlikę daug nuotraukų, kuriose ji įamžinta kaip artistė, nes nemažai metų dalyvavo meno saviveikloje. Ji ne tik veikli, bet ir nepailstanti organizatorė. Visur, kur tik tėveliai gyveno, ji suburdavo kaimynus. Be to, labai mėgsta gėles, tad jos žydi net laiptinėse, ant tėvelio sumeistrautų lentynų…“ – šypsosi dukra.

Kartais, pajutusios tėvų nuovargį, dukros bandydavo palengvinti jų rūpesčių naštą, siūlydavo savo pagalbą. Tačiau joms tai pavykdavo ne visada – sulaukdavo kategoriško „mes viską galime patys“. Beje, Dikčiai iki šiol nėra linkę artimiesiems užkrauti savo rūpesčių, namuose stengiasi susitvarkyti be pagalbininkų.

Šventė ir auksines vestuves

„Kadangi visos mūsų šeimos šventės vykdavo tik namuose, nusprendėme įkalbėti tėvelius bent per auksines vestuves visiems susirinkti šventiškesnėje aplinkoje. Tai nebuvo lengva, tačiau pavyko. Po penkerių metų „Ąžuoliuke“ visi minėjome mamos jubiliejų, kartu su mumis buvo ir Evaldas“, – išskirtinius momentus prisiminė R. Aimontienė.

Artėjant tėvelių deimantinėms vestuvėms, vyriausioji dukra sumanė jubiliatus pakviesti į šventę Kraštotyros muziejuje. Jai norėjosi, kad šventę pajustų ir patys sukaktuvininkai, ir jų svečiai – artimieji, kaimynai, bičiuliai, bendradarbiai.

„Mamą, kuri pati yra organizavusi įvairius renginius, įkalbėti nebuvo lengva. Jai būti pasyvia stebėtoja iki šiol sunku. Tačiau galiausiai ji nusileido…“ – juokėsi pagrindinė šventės sumanytoja Regina.

Deimantinis jubiliejus – šiemet pirmas

Rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Regina Jackūnienė „Gimtajai žemei“ sakė, kad šiais metais Ukmergėje deimantinės vestuvės iškilmingai buvo švenčiamos pirmą kartą. Jubiliatus, kurie darniai gyvendami išaugino ir išauklėjo dukras Reginą ir Jolitą, sūnų Evaldą, sulaukė anūkų Deivido, Viktorijos, Sigitos, Vytauto ir Vyganto, sveikino Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja. Ji H. ir V. Dikčiams dėkojo už atjautą, supratimą ir meilę, linkėjo, kad jų bendro gyvenimo kelias būtų pavyzdžiu jaunoms šeimoms. Rajono vadovų vardu nuoširdžius sveikinimo žodžius jubiliatams tarė savivaldybės mero pavaduotoja Klavdija Stepanova. Dalyvavusieji iškilmėse pasirašė iškilmingą jubiliejinį aktą, kuris buvo įteiktas sukaktuvininkams.