Mūsų vaikystėje mėgtos ir skaitytos knygos. Ar bus jos įdomios mūsų vaikams?

Aktualijos

Ar tikrai „kalba gimtoji lūposna įdėta?“

Rasa POVYLIENĖ

Želvos gimnazijos lietuvių  kalbos mokytoja ekspertė, rajono lituanistų metodinio būrelio pirmininkė

Gyvename nuolatinių pokyčių laikais. Šiems pokyčiams ypač pasiduoda jauni žmonės, linkę nuolat pažinti, domėtis, tyrinėti. Tai natūralu – jaunas žmogus smalsus, trokšta žinių, nemėgsta nuobodulio ir sąstingio. Tačiau ar nuolat skubant, ieškant naujovių, siekiant jas išmėginti nenuslystama paviršiumi, ar tikrai spėjama įsigilinti į rūpimus dalykus, ar tik pasiduodama tą akimirką kylančiam smalsumui? Šiuolaikiniam žmogui, deja, kartais stinga atidesnio žvilgsnio, noro giliau pažinti, geriau suprasti…

Mes, pedagogai, dirbdami su mūsų dienų moksleivių karta, viena vertus, žavimės jais, puikiai išmanančiais šiuolaikines technologijas, neretai šioje srityje lenkiančiais net mus, savo mokytojus, kita vertus, su nerimu stebime, kaip mums buvusios įprastos dvasinės vertybės tampa nebe tokios svarbios, nebe tiek reikšmingos, pasveriant, kas ir kiek naudinga, įdomu, o kas tik kelia nuobodulį ir įpareigoja.

Va čia jau ir tiktų paminėti gimtąją kalbą, anot lietuvių poetės Janinos Degutytės, kiekvieno „lūposna įdėtą“. Įdėtą nuo kiekvieno iš mūsų atsiradimo šiame pasaulyje, bet ar visada mylimą ir vertinamą? Apie tai kalbėti rūpi nebūtinai vien todėl, kad 2017-ieji Lietuvoje paskelbti Gimtosios kalbos kultūros metais (nors ir tai labai svarbi proga bei priežastis), bet ir todėl, kad mūsų dėmesys gimtajai kalbai, tiksliau, nepakankamas dėmesys, net deramos pagarbos jai nebuvimas – nuolatinis ne tik mūsų, lietuvių kalbos mokytojų, bet ir kiekvieno išsilavinusio žmogaus, savo gimtojo krašto patrioto rūpestis. Neretai skundžiamasi, jog dabartinių moksleivių raštingumo lygis prastėja, vis mažiau perskaitoma knygų. Teigiama, kad literatūros kūriniai, kaip privalomi įtraukti į lietuvių kalbos mokymo programą, jaunimui neįdomūs, jog reikia kažko kito – įdomesnio, patrauklesnio. Bet ir vėl: kada gi jaunas žmogus susipažins su pačiais vertingiausiais lietuvių ar užsienio literatūros klasikos tekstais, jei ne mokyklos suole? Ar ne dabar pats tinkamiausias laikas tam?

Be abejo, apie tai galime diskutuoti, ginčytis. Bet programa yra tokia, kokia yra, ir pagal ją mes, lietuvių kalbos mokytojai, turime dirbti (beje, nuo 2017 m. rugsėjo 1-osios visos pagrindinio ugdymo – 5-10 – klasės mokosi pagal naują lietuvių kalbos ir literatūros programą, kurioje išskirtos dvi svarbiausios sritys – nuoseklus raštingumo ir skaitymo gebėjimų ugdymas). Sakysite, reikia visais šiais dalykais sudominti mokinį? Dominame, stengiamės, bet tai darydami irgi neturime perlenkti lazdos: reikia ir ilgų tekstų skaitymo, jų analizės, ir eiliuotų tekstų mokymosi mintinai, ir rašymo – diktantų, atpasakojimų… Liūdna, kai knygų skaitymą reikia kontroliuoti pažymiais (aišku, ne visų moksleivių, bet, ko gero, daugumos…), kai rašybos, skyrybos klaidos diktantuose, atpasakojimuose ar rašiniuose skaičiuojamos ne vienetais, o dešimtimis (ne visada ir ne visų, be abejo). Pastebima, kad mokinių raštingumo lygis prastėja, o, tarkim, vertinant lietuvių kalbos brandos egzamino rašinį šiai sričiai reikalavimai didėja…  Mokytojai neišmoko, nesudomina? O gal mūsų vaikai nebemėgsta nuoseklaus, juodo darbo, kad pasiektų norimų rezultatų?

Nors teigiama, kad geriausias amžius vaikui pradėti skaityti – 5-eri metai, pastaraisiais metais pastebima, jog į pirmąją klasę ateina vis mažiau skaitančių mokinių. Dar pastebėta, jog bėdų dėl raštingumo mažiau turi tie, kurie ateina į mokyklą jau skaitydami. Nuo ko tai priklauso? Nuo šeimos aplinkos, nuo tėvelių požiūrio, nuo jų dėmesio knygai bei skaitymui. Vadinasi, norint išugdyti raštingą žmogų nepakanka vien mokytojo rūpesčio. Turime veikti visi išvien. Kiekvieno namuose turi atsirasti vietos knygai, vaikams turėtume dovanoti ne tik planšetinius kompiuterius ar pačius moderniausius mobiliuosius telefonus, bet ne mažiau geidžiama dovana turėtų būti ir gera knyga. Juk kaip smagu kartu su savo vaiku paskaityti kažkada vaikystėje mūsų pačių skaitytas knygas, juo labiau kad naujojoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje įrašytas ne vienas jau klasikiniu tapęs lietuvių ar užsienio autorių kūrinys: Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykiai“, Vytautės Žilinskaitės „Robotas ir peteliškė“, Vinco Krėvės „Antanuko rytas“, Vlado Dautarto „Žydrieji jungos“, Selmos Lagerliof  „Stebuklingosios Nilso kelionės“, Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, Žiulio Verno nuotykių knygos, be kurių turbūt neišaugo nė vienas vyresniosios kartos atstovas. Juo labiau kad šie ir kiti kūriniai moko tiek gerų dalykų.

Ar skaitys mūsų vaikai šias knygas? Skaitys ne vien todėl, kad norės geresnio pažymio ar pliuso, mokytojo parašyto kaupiamojo vertinimo dienyne, o skaitys todėl, jog šią knygą vaikystėje skaitė jo mama ar tėtis, todėl, kad joje tiek daug gerumo ir šviesos. Argi nenorime, kad šių dalykų mokykloje išmoktų mūsų vaikai? Vadinasi, verta stengtis. Visiems.

Palikite komentarą apie straipsnį

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas