„Valdžia neturi nurodinėti, ką žmogui dėti į burną“

Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VPPAR) Ukmergės filiale organizuotas susitikimas su Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentu Žilvinu Šilėnu. Susitikimą rūmų nariams surengė VPPAR Ukmergės filialo direktorius Regimantas Baravykas.

Siekia įtvirtinti laisvosios rinkos principus

Ž. Šilėnas pažymėjo, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas – privati, pelno nesiekianti, nepolitinė organizacija, įsteigta 1990 metais.

LLRI atlieka tyrimus reikšmingais ekonomikos ir jos politikos klausimais, kuria reformų koncepcijas, rengia įstatymų ir jų projektų ekspertizes bei padeda valdžios institucijoms patardamas, kaip geriau įtvirtinti laisvosios rinkos principus Lietuvoje. Institutas taip pat atlieka sociologines apklausas, leidžia ekonominę literatūrą, rengia konferencijas, seminarus, paskaitas. „Švietėjiški darbai yra neatsiejama instituto veiklos sritis – tam, kad laisvosios rinkos idėjos taptų Lietuvos visuomenės gyvenimo dalimi“, – teigė instituto prezidentas.

Lietuvos valdžios rezultatai vertinami prasčiau nei vidutiniškai

Pranešėjas pasidalijo mintimis šiuo metu aktualiausiais ekonomikos klausimais.

Kalbėdamas apie valstybės valdymą Ž. Šilėnas sakė, kad Lietuvoje bendroms valstybės paslaugoms (eliminavus palūkanas už valstybės skolą, ekonominę pagalbą užsieniui ir išlaidas bendriems tyrimams) 2015 m. buvo išleista daugiau kaip milijardas eurų arba 2,6 proc. nuo BVP. Tai šiek tiek mažiau nei ES vidurkis – 3,1 proc. Tačiau lyginant su biudžeto pajamomis, išleidome daugiau nei vidutiniškai ES šalys, atitinkamai, 7,5 ir 6,9 proc. nuo biudžeto.

„Detalesnė išlaidų analizė parodė, kad brangiausiai iš bendrųjų valstybės paslaugų kainuoja valdymas, finansiniai ir užsienio reikalai (valdžios organų administravimas, visi valdymo organai, mokesčių surinkimo administravimas, tarptautinių organizacijų narystės mokesčiai). Išlaidos tam 2015 m. sudarė 2,1 proc. BVP, tai yra daugiau nei ES vidurkis – 1,9 proc., – aiškino instituto vadovas. – Nors Lietuvoje valdymui, finansiniams ir užsienio reikalams (lyginant su BVP ir pajamomis) išleidžiama daugiau nei vidutiniškai ES, pagal Pasaulio banko tyrimą Lietuvos valdžios rezultatai vertinami prasčiau nei vidutiniškai. Yra valstybių, kurios šiai funkcijai santykinai išleidžia panašiai, tačiau rezultatai vertinami geriau – tai Airija, Jungtinė Karalystė, Danija, Suomija, Liuksemburgas, Vokietija, Prancūzija, Olandija, Austrija, Belgija, Estija.“

Kalbėdamas apie savivaldybių valdymą jis pažymėjo, kad valdininkų skaičius šalies rajonuose labai skiriasi. Pastebima, jog esant beveik vienodam gyventojų skaičiui vienose savivaldybėse valdymui užtenka pusantro šimto žmonių, kitose jų yra daugiau negu du šimtai.

Ukmergės savivaldybės valdymo aparatą Ž. Šilėnas įvertino kaip „normalų“.

Siūlo jungti darbdavio ir darbuotojo mokesčius „Sodrai“

Svečias pastebėjo, jog šiuo metu egzistuojanti darbo apmokestinimo sistema lemia tai, kad Lietuvos darbuotojų darbo užmokestis atrodo mažesnis nei kaimyninių valstybių, mokesčių sistema paini, o dirbantiesiems yra sunku įvertinti jų sumokamų mokesčių dydį.

Ž. Šilėnas teigė, kad šalies mokesčių sistemą galima patobulinti sujungiant darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokas. Tai, instituto vadovo nuomone, sukurtų paskatas mažėti šešėlinei ekonomikai, Lietuva geriau būtų vertinama tarptautiniuose konkurencingumo reitinguose, padidėtų darbuotojų darbo užmokestis „ant popieriaus“, o atlyginimas „į rankas“ nepasikeistų. Sumažėtų nominalūs mokesčių tarifai – „Sodros“ nuo 39,98 proc. iki 30,52 proc., Gyventojų pajamų mokestis – nuo 15 proc. iki 11,45 proc.

Pranešėjas teigė, kad sujungus darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokas, pasikeistų du veiksniai. Pirma, išmokant atlyginimą „vokelyje“ esminiu mokesčių slėpėju taptų darbuotojas (o ne darbdavys ir darbuotojas). „Tikėtina, aiški atsakomybė sudrausmintų dalį darbuotojų, kurie dabar toleruoja „vokelius“. Antra, darbuotojai aiškiau suprastų, kad nuslėptos „Sodros“ įmokos reiškia, jog jie mažiau įmokės į „Sodros“ sistemą ir todėl gaus mažesnę pensiją senatvėje. Tikėtina, tai irgi sumažintų atlyginimų „vokeliuose“ patrauk-lumą, – įsitikinęs LLRI vadovas. – Jei darbuotojai vertins „Sodros“ įmokas kaip savo būsimas pajamas (senatvėje ar ligos atveju), jie bus mažiau linkę vengti įmokų ir „vokelyje“ gauti dalį atlyginimo.“

Kodėl dirbama „šešėlyje“?

Jis įvardijo ir dvi pagrindines priežastis, kodėl darbuotojai nori dirbti „šešėlyje“, viena jų – gauti didesnį atlyginimą, kadangi mokesčiai yra labai dideli, kita – nenoras prarasti valstybės paramą ir socialines pašalpas.

Vertindamas mokesčių sistemą ir atlyginimus Ž. Šilėnas pažymėjo, kad Lietuvoje apsimoka uždirbti labai daug arba labai mažai: „Jeigu gauni minimalią algą, Gyventojų pajamų mokesčio sumokėsi 10 eurų, jeigu gausi vidutiniškai apie 1 000 – 1 200 eurų, mokėsi dešimt kartų daugiau. Taip pat vidutinius atlyginimus gaunantys darbuotojai „Sodrai“ turi atseikėti du–tris kartus daugiau negu tie, kas dirba už minimalų atlyginimą, tačiau senatvės pensijos bus beveik vienodos. Išvada – mažai moki, mažai gauni, daugiau moki – mažai gauni…“

Ž. Šilėnas išvardijo ir sritis, kur labiausiai Lietuvoje klesti „šešėlis“, tai – rūbai ir maistas, t. y. pardavimai turguje, autoservisai, cigaretės, grožio salonai, alkoholis, statyba, remontas, kuras.

Vis dėlto valdžios planus sumažinti „šešėlį“ autoservisuose ir statybose pakeitus juose dirbančių žmonių apmokestinimo tvarką LLRI prezidentas vertino skeptiškai: anot jo, smulkiuosius verslininkus tai paskatins dar labiau slėpti pajamas arba atsisakyti veik-los ir tapti pašalpų gavėjais.

Priklauso nuo vietos ir užsienio investicijų

Lietuvos laisvosios rinkos institutas parengė analizę „Atlyginimai, nedarbas ir socialinės pašalpos gavėjai – skirtumai tarp savivaldybių“. Ž. Šilėnas pristatė šio tyrimo rezultatus, pateikė išvadas. „Lyginome savivaldybių socialinius rodiklius ir investicijas. Analizė atskleidė, kad tarp savivaldybių pastebima atskirtis – ne tarp sostinės ir likusios Lietuvos, bet tarp skirtingų, net ir mažųjų savivaldybių. Skiriasi tiek socialiniai rodikliai, tiek investicijų lygis. Savivaldybės, kuriose didžiausias nedarbas, mažiausi atlyginimai bei daugiausiai socialinės pašalpos gavėjų, turi bendrą bruožą – žemą investicijų lygį. Tačiau ir nedidelėse savivaldybėse, pavyzdžiui, Jonavos, Kėdainių, socialiniai rodikliai yra didesni už šalies vidurkį – šių rajonų gyventojai uždirba daugiau nei vidutiniškai Lietuvos darbuotojai, ir investicijų šios savivaldybės pritraukia daugiau nei kai kurie iš didžiųjų miestų, – pabrėžė LLRI analitikas. – Esame įsitikinę, kad kiekviena savivaldybė, net ir neturinti išskirtinių išteklių ar sąlygų, gali sukurti gyventojams ir investuotojams patrauklią aplinką. Tam pritraukiant tiek užsienio, tiek vietos investicijas, savivaldybės turi konkuruoti tarpusavyje, sukurti kuo palankesnes sąlygas ir naikinti biurokratines kliūtis.“

Jis taip pat teigė, kad investicijų trūkumas lemia ir mažesnį darbo našumą. „Atsiliekame nuo Vakarų ne dėl to, jog ten darbštesni žmonės, bet jie yra produktyvesni, kadangi dirba šiuolaikiškesniais įrankiais. Dėl to jų ir atlyginimai yra didesni“, – dėstė savo mintis. Ž. Šilėnas.

Svečias pabrėžė, kad dėl to, jog neturima investicijų, kai kuriuose rajonuose ekonomikos paprasčiausiai neliko: „Ten didžiausi darbdaviai yra mokykla, ligoninė ir darbo birža.“

2015 m. pabaigoje vienam Ukmergės gyventojui teko 1 538 eurai tiesioginių užsienio investicijų. Investicijų į ilgalaikį materia-lųjį turtą – 780 eurai.

Pagal šį rodiklį LLRI prezidentas mūsų savivaldybės padėtį įvertino kaip „neblogą“.

Pranešėjo nuomone, Lietuva – nedidelė šalis, tad tam, kad pritrauktų investicijas, būtina gerinti investicinę aplinką, tobulinti verslui aktualius reguliavimus, mažinti biurokratiją.

Draudimais nieko nepasieksi

Ž. Šilėnas išsakė savo samprotavimus ir dėl valdžios noro apmokestinti gaminius, kuriuose yra cukraus. Anot LLRI vadovo, ne valdžia turi spręsti, ką žmogus turi dėti į burną.

Eksperto nuomone, apmokestinimas padidintų maisto, kuriame yra cukraus, kainas, ir tai labiausiai paliestų gaunančius mažiausius atlyginimus gyventojus. Jis skeptiškai vertino aiškinimus, jog padidėjus kainoms žmonės rinksis sveikesnius produktus. Ir pateikė pavyzdį, kai Danijos valdžia, siekdama sumažinti nutukimą, 2011 metais įvedė mokestį produktams, turintiems daugiau nei 2,3 proc. sočiųjų riebalų. „Išaugo pirkimai pigių prekių parduotuvėse ir apsipirkimai Vokietijoje. Tai matydama, Danijos valdžia šį mokestį 2013 metais atšaukė“, – pasakojo Ž. Šilėnas.

Pranešėjas taip pat atsakė į susirinkusiųjų klausimus.