Su širvintiškiais susitikome senojoje Lietuvos sostinėje

Tamara REINGARDTIENĖ

LPKTS Ukmergės filialo valdybos narė

Vienoje iš gražiausių vietų Lietuvoje, Kernavėje, surengėme susitikimą su likimo broliais – Širvintų rajono buvusiais tremtiniais ir politkaliniais.

Pakeliui užsukome į Musninkus, didžiausią Širvintų rajono miestelį, gyvuojantį nuo keturiolikto amžiaus. Čia mus pasitikusi bendruomenės „Spindulys“ narė papasakojo šio krašto istoriją, pavedžiojo po miestelį. Apžiūrėjome XVIII a. koplyčią ir XIX a. statytą varpinę. Bendruomenės iniciatyva čia vyksta kraštiečių menininkų kūrinių parodos ir kiti renginiai.

Toliau laukė susitikimas su širvintiškiais senojoje Lietuvos sostinėje, įsikūrusioje aukščiau istorinio Pajautos slėnio, prie Neries upės. Mus pasitiko istorikas, knygos „Išnykusi Kernavė“ autorius Edmundas Jankūnas, gimęs ir gyvenantis Kernavėje – padavimų ir legendų krašte. Edmundas – didis savo gimtinės  patriotas, vaikščiojanti Kernavės enciklopedija, išsamiai aprodė pagrindines gatves, piliakalnius, išpasakojo vietos istorijas ir legendas. Mokytojas su meile kalbėjo apie vietinius gyventojus, istorinę praeitį ir pagarbą besiilsintiems kapinėse istorijos dalyviams.

Gėrėjomės Kernavės piliakalniais, grožėjomės gamtovaizdžiais. Netoli piliakalnio stovi medinė aštuonkampė Kernavės koplyčia, pastatyta visai nenaudojant vinių. Šalia jos – senosios bažnyčios vieta, kurią žymi išlikę pamatai. Aukščiau kitų stogų stiebiasi neogotikinė Kernavės šv. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, statyta 1910–1920 metais.

Užsukome į 2012 m. atnaujintą Kernavės archeologinės vietovės muziejų, kuris didžiuojasi ne tik per 20 tūkstančių eksponatų gausa, bet ir patrauklia šiuolaikiška ekspozicija.

Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 metais pergalingos didžiojo kunigaikščio Traidenio kovos aprašymuose. Apie senųjų amžių Kernavę sklando daug prieštaringų istorinių žinių, versijų, legendų. Akivaizdu, kad miestas vaidino išskirtinį vaidmenį to meto Lietuvos gyvenime.

Prisiklausę įdomaus žmogaus, panašaus į krivį, pasakojimų, net nepastebėjome, kaip greitai bėga laikas.

Pabendrauti susirinkome į didžiąją pavėsinę gamtos prieglobstyje, netoli Baltojo kalno, kur Neris daro gražiąją kilpą. Susėdę prie stalo grožėjomės nuostabia, nepakartojama šių apylinkių gamta, pajutome dvelksmą iš amžių glūdumos.

Važiuodami namo aptarinėjome tą nuostabią ekskursiją, vartėme nusipirktą knygą „Išnykusi Kernavė“ ir susimąstėme apie gyvenimo trapumą, didybę, nuopuolius…