Turkijoje gyvenanti ukmergiškė: „Net pragyvenus čia ketverius metus šalis nenustoja stebinti“

Ukmergiškė Vaida ROKAITĖ dar mokykloje priėmė sprendimą iš gyvenimo imti viską – ir tai jai sekėsi. Atsiradus galimybei studijų metu išvyko į Turkiją, kur ne tik pažino kitokią kultūrą, bet ir panoro pasilikti. Apie gyvenimą svetimoje šalyje, kultūrinius ir religinius skirtumus bei ateities planus su mergina kalbamės jai jau baigus studijas ir įsitvirtinus šioje Azijos valstybėje.

Baigusi Užupio vidurinę mokyklą Vaida pasirinko matematikos ir matematikos taikymų studijas Vilniaus universitete (VU). „Iš tiesų mane labiausiai domino renginių organizavimas, tačiau tokios studijos buvo tik Kaune, o ten mokytis nenorėjau. Taigi, rinkausi tarp lietuvių filologijos ir matematikos studijų. Tai visiškai skirtingos šakos, bet mokykloje viskas sekėsi puikiai, dėl to priimti sprendimą nebuvo lengva. Lietuvių kalbos mokytoja, matyt, pažinodama mane, patarė nesirinkti filologijos studijų, nes manė, kad tai man gali būti nuobodu. Paklausiau jos patarimo, nes ir pati labiau linkau į matematikos pusę“, – pasakoja mergina. Išvykusi gyventi į sostinę ukmergiškė naudojosi visomis ten atsivėrusiomis galimybėmis – jos gyvenime atsirado vietos ir darbams, ir būreliams, ir klubams, ir studentų atstovybei.

Prisitaikyti naujoje aplinkoje Vaidai padėjo ir jos universalumas. „VU Matematikos ir informatikos fakulteto studentų atstovybėje buvau informacinio komiteto koordinatorė, rūpinausi internetiniu puslapiu, leidžiamu laikraščiu ir reklama – kitaip tariant, dariau tai, kas buvo susiję su lietuvių kalba ir filologija. 2012 m. šokau fakulteto matematikų ir informatikų dienas (MIDI) vainikuojančiame renginyje „Roko opera“, – pasakoja mergina.

Studijų metu – į Turkiją

„Būdama trečiame kurse nusprendžiau pasinaudoti ERASMUS galimybe išvykti semestrui studijuoti į užsienį. Norėjau šiltos bei egzotiškos šalies, todėl svarsčiau apie Italiją ar Ispaniją. Vis dėlto šių šalių rinktis tą semestrą nebuvo galimybės. Akis užkliuvo už Turkijos, – apie kilusią mintį išvykti mena Vaida. – Apie pačią šalį žinojau labai mažai, galima sakyti, beveik nieko. Tik tiek, kad tai populiari šalis atostogoms, kad ten šilta, o gyventojai – musulmonai. Taigi, pradėjau domėtis, po to išsirinkau universitetą ir pateikiau dokumentus. Konkursai į ERASMUS studijas būna dideli, tad sunku buvo tikėtis, jog mane atrinks. Visgi gyvenime sunkiu darbu visada gaudavau tai, ko norėdavau – pavyko ir šį kartą.“ Taigi, greitai mergina jau galėjo krautis lagaminus ir ruoštis naujam gyvenimui.

„Tuo metu buvo galima rinktis intensyvius turkų kalbos kursus vienam papildomam mėnesiui su stipendija. Susiradau dar dvi merginas iš Mykolo Romerio universiteto, kurios taip pat planavo studijuoti Turkijoje, tik kitame mieste. Įkalbėjau jas vykti kartu su manimi mokytis kalbos, – pradžią prisimena Vaida. – Kursai vyko Kocaeli universitete, mus apgyvendino studentų bendrabutyje. Pirmas įspūdis – neišdildomas: universiteto miestelis atokiau nuo miesto, jame yra fakultetai, parduotuvės, bendrabučiai (atskiri vaikinams ir merginoms, aptverti aukštomis tvoromis!), net ligoninė. Atvykus sausio mėnesį buvo prisnigę, todėl universitetas uždarytas. Buvome šokiruotos – dėl šiek tiek sniego niekas neveikia, esame vienos, nes kitiems studentams buvo atostogos, net neturime interneto. Be to, mieste beveik niekas nekalba angliškai.“

Visgi situacija po kelių dienų pasikeitė – atvykėlės susipažino su kitomis merginomis, kurios taip pat turėjo lankyti kursus, bei dėstytojais, apžiūrėjo miestą. „Jis buvo mažas, o mes – akivaizdžiai užsienietės, tad žmonės į mus žiūrėdavo kaip į ateivius. Įsivaizduokite, jei Ukmergėje gatvėmis vaikščiotų grupelė turkų, dėmesio taip pat daug susilauktų“, – prisiminimais dalinasi mergina.

„Pirmas įspūdis apie Turkiją toli gražu nebuvo geras. Jei mums reikėdavo ką nors nusipirkti ar surasti, dažniausiai pagalbos susilaukdavome iš vaikinų. Bet jie tuojau pat siūlydavo eiti kur nors išgerti, prisipažindavo meilėje. Kaip mes nemėgome tokio jų elgesio ir priekabumo! Labai erzindavo ir tai, kad retas ten kalbėjo angliškai, taigi, be turkų kalbos buvo sunku. Džiaugiamės, kad turėjome galimybę jos mokytis“, – pasakojo ukmergiškė. Turkų kalbos kursai buvo intensyvūs – užsiėmimai kasdien vyko po 5 valandas. Be to, ne visos dėstytojos kalbėjo angliškai, taigi, teko, kaip sako Vaida, „mokytis turkų kalbos turkiškai“. Nepaisant sunkumų, po mėnesio merginos jau turėjo A1 lygio turkų kalbos sertifikatus, o įgytos žinios pravertė kasdieniame gyvenime.

Studentams suteikta laisvė rinktis

Po kursų mergina išvyko į Eskišehir miestą: „Ten – nuostabu, pilna studentų. Gyventojų vidutinis amžius – 27 metai, tad galite įsivaizduoti, kokie visi jauni. Dauguma jų kalba angliškai, visi labai šilti ir draugiški, todėl draugų susirasti nebuvo sunku. Turkai labai mėgsta užsieniečius, jie svetingi ir paslaugūs, noriai užkalbina ir bendrauja.“

Vaida kartu su dar dviem lietuvėmis merginomis, ispanu ir turku nuomojosi didelį butą šalia universiteto. Kadangi jis buvo miesto centre, dažnai pas juos vykdavo ir ERASMUS studentų vakarėliai: „Buvo labai smagu, namuose niekada nesijausdavau viena. O mūsų kaimynai buvo du juodaodžiai, kurie dažnai užsukdavo arba pagaminę ką nors tradicinio iš savo kultūrų pasikviesdavo pas save vakarienės.“

Lietuvaitę sužavėjo ir universitetas: draugiški dėstytojai bei mokymosi sistema, kur kiekvienas studentas pats renkasi, ką nori studijuoti. Tai reiškia, kad semestro metu yra tik keli privalomi dalykai, o visa kita galima pasirinkti iš tam tikrų sekcijų, pavyzdžiui, kelis kreditus iš ekonomikos, kelis iš statistikos ir pan. Taip per semestrą galima mokytis daugiau dalykų ir studijas baigti greičiau arba jas ištęsti iki 5 ar net 6 metų vietoj ketverių (beje, anot Vaidos, tai labai populiaru tarp turkų studentų).

Vėliau – ir magistrantūra

„Per pirmus kelis mėnesius susikaupusi neapykanta Turkijai, labiausiai – turkams vyrams, palaipsniui virto didele meile šaliai. Kaip sakoma, nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, – atvirauja mergina, kurią ypač sužavėjo šios tautos žmonių paslaugumas. – Pavyzdžiui, nepažįstamas turkas paveš tave kad ir 100 km iki kito miesto ir neims pinigų, nes jie labai religingi ir tiki, kad jiems už gerus darbus bus atlyginta.“

Praėjus semestrui, Vaida nenorėjo grįžti į Lietuvą, tad pasinaudojo galimybe vasarai likti ERASMUS praktikai. „Turėjau daug laisvo laiko dėl religinių švenčių, tad apkeliavau nemažai Turkijos. Vasara ėjo į pabaigą, o aš jutau, kaip mano meilė šaliai tik didėja. Neįsivaizdavau, kaip gyvensiu Lietuvoje be saulės, jūros, šiltų žmonių, taigi pradėjau ieškoti galimybių pasilikti ilgiau. Kadangi likti su ERASMUS stipendija Turkijoje nebebuvo galimybės, VU pasiūlė ten mokytis pagal dalines studijas. Praktiškai tai yra tas pats, kas ERASMUS studijos, tik be stipendijos. Pasitariau su tėvais, jie matė, kokia aš esu laiminga ten, susitarėme, kad aš čia susirasiu darbą, o jie mane parems, jei neužteks atlyginimo“, – prisimena Vaida. Anot jos, Turkijoje susirasti darbą nebuvo sunku, nes turkai studentai nemėgsta dirbti. Jos pirmoji darbovietė buvo populiariausias ERASMUS studentų baras, čia dirbo barmene: „Paskaitų daug neturėjau, į universitetą reikėdavo nueiti kelias dienas popiet, tad dažniausiai dirbdavau rytais ir vakarais. Labai pagerinau savo turkų kalbos žinias, kadangi, savaime suprantama, kolektyvas dėl manęs vienos angliškai nekalbėjo, tad teko nuolat bendrauti jų kalba.“

Vaida į Lietuvą grįžo likus dviem savaitėms iki bakalauro darbų gynimo. Sėkmingai tai padariusi, ji nusprendė toliau rinktis VU magistro studijas, o esant galimybei vėl išvykti į Turkiją: „Po studijų jaučiausi tarsi svetima Lietuvoje. Pradėjau ieškoti galimybių vėl grįžti į jau sava tapusią šalį, bet tai nebuvo lengva, nes tam reikėjo gauti vizą, leidimą gyventi. Nusprendžiau, kad lengviausias būdas ten sugrįžti – stoti į magistrantūrą. Taigi, įstojau į matematikos studijų programą VU ir jau po vieno semestro, praleisto Lietuvoje, vėl mėgavausi Turkijos saule. Baigusi studijas planavau išvykti praktikai atgal į Turkiją. Draugai ir giminės laikė mane maniake, manė, kad ten turiu širdies draugą, dėl to nuolat noriu sugrįžti. Sunku buvo jiems išaiškinti, kad tiesiog saulė, geras oras ir šilti žmonės bei graži gamta yra tai, kas mane traukė atgal“, – savo išgyvenimus pasakoja ukmergiškė.

Magistrantūros studijų laikotarpiai, kuriuos mergina turėjo praleisti Lietuvoje, jai neprailgo, kadangi kone kas mėnesį bent savaitei išvykdavo į mokymus ar jaunimo mainus su ta pačia ERASMUS programa. Taip ji turėjo galimybę aplankyti įvairias šalis, kartais pasitaikydavo galimybė atvykti ir į Turkiją. Po studijų Vaida aplankė ir Gruziją bei Armėniją.

„Nors jaučiau, kad Turkijos man gal ir pakanka, kadangi kone viską čia pamačiau, planavau keltis į Tenerifę. Vis dėlto nutiko taip, kad šįkart likau Turkijoje dėl vaikino, su kuriuo dabar gyvename Stambule“, – atvirauja mergina. Ji šiame mieste dirba privačioje mokykloje, kur moko anglų kalbos vidurinės mokyklos moksleivius bei koordinuoja projektus. „Stambulas nėra mano svajonių miestas, nes čia tikrai per daug žmonių, nenormalios spūstys, sudėtingas eismas. Laimei, mūsų butas yra žaliausioje miesto srityje – Sariyer, šalia jūros“, – teigia ji.

Kultūriniai skirtumai – dideli

Pasiteiravus V. Rokaitės, ar buvo sunku prisitaikyti prie kitos kultūros, ji teigia, kad net ir pragyvenus ketverius metus šalyje, ji kasdien nenustoja stebinti: „Dar prieš kelis mėnesius viena mano mokinė savo bendraklasiams buvo paruošusi prezentaciją apie evoliuciją. Mergaitė kalbėjo, rodė nuotraukas, o klasėje prasidėjo šurmulys, vaikai ėmė šūkauti, tarpusavyje ginčytis. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, nes mergaitė, kuri pristatinėjo savo pasirinktą temą, nepasakė nieko netinkamo. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad kai kurie bendraklasiai piktinasi, esą ji „pliauškia nesąmones“. Tada paklausiau mokinių, iš kur, jų manymu, atsirado žmogus. Jie vienas per kitą aiškino, kad žmogų iš molio nulipdė dievo pranašas Mahometas. Pirmiausia pagalvojau, kad aštuntokai iš manęs šaiposi – juk jie jau nebe tokie ir vaikai. Tada mokiniai man paaiškino, kad per 12 metų mokykloje jie net neprisiliečia prie evoliucijos temos. Tai mane sukrėtė ir nuliūdino, nes vaikai čia neturi pasirinkimo – jiems mokykloje religijos pamoka yra privaloma, net yra laikomas sunkus šio dalyko egzaminas. Turkų tapatybės kortelėse vos gimus yra įrašoma jų religija“, – stebisi mergina. Taip pat keistai jai atrodo tai, jog Turkijoje neretai pavėluotai registruojamas vaiko gimimas: „Sakydama „pavėluotai“, neturiu omenyje valandos ar dienos, kalbu apie metus ar kelerius. Pavyzdžiui, mano draugo motina yra gimusi 1961 metais, bet jos gimimo liudijime rašoma 1963 m. Nes tuomet tėvas užregistravo kūdikio gimimą. Net dviem metais vėliau!“

Neįprastas Vaidai pasirodė ir automobilių eismas Turkijoje: „Čia negalioja jokios taisyklės – kas pirmas paspaus garso signalą, tas pirmas ir pravažiuos. Net policija važiuoja per raudoną šviesoforo šviesą. Pėstieji nesinaudoja perėjomis, kerta gatvę ten, kur jiems patogiau. Autobusai, išlaipindami ar įlaipindami keleivius, sustoja tiesiog vidury gatvės, o ne šalikelėje. Taip susidaro dar didesnės spūstys.“ Ją stebina ir šalies institucijų darbas – kiekvieną dieną reikalaujama naujų dokumentų, o kartais tų, kurių reikėjo vakar – šiandien jau nebereikia. Be to, kartą buvo pasimetusi ir remontuoti atiduota skalbimo mašina. Garantinio aptarnavimo specialistai teigė, jog ji sutvarkyta ir jau turėjo būti pristatyta. Įrenginiui po kelių dienų atsiradus, remontininkai teigė, kad nieko netaisė, nes jokių gedimų nerado. Vis dėlto Vaida pastebėjo, kad pagrindinis skalbyklės mygtukas buvo pakeistas.

Kalbėdama apie skirtumus pašnekovė taip pat pastebi, kad Turkijos kavinėse, parduotuvėse ir net grožio salonuose dažniausiai dirba vyrai, o ne moterys, kaip įprasta Lietuvoje. Be to, mūsų šalies studentai neretai derina studijas su darbu, tuo tarpu Turkijoje jie yra visiškai išlaikomi tėvų. „Man būdavo keista matyti, kad žmonėms, kuriems yra 25 ar net 30 metų, dar neturi jokios darbinės patirties ir gyvena iš tėvų duodamų pinigų“, – pasakoja ukmergiškė.

Visgi ji pabrėžia, kad labiausiai jai patinka turkų požiūris į šeimą: „Tėvai jiems yra didžiausia vertybė, visada klausiama jų patarimų. Pats didžiausias įžeidimas turkui yra pasakyti ką nors blogo apie jų motiną ar tėvą.“

Deja, turkai vyrai, anot pašnekovės, užsienietes moteris dažnai laiko sekso simboliu: „Ypač lietuvių pamėgtuose kurortuose dėl atvykstančių atostogauti rusaičių turkai susidaro blogą įspūdį apie visas europietes, todėl vos susitikus galima sulaukti įvairių pasiūlymų. Jie nėra piktybiški, tačiau erzina. Nenuostabu, kad mano pažįstami, pabuvę turistams skirtuose Turkijos kurortuose, nesusižavėjo šalimi. Ten nepamatysi tikros šalies, nepažinsi kultūros, net neparagausi tikro tradicinio maisto, todėl suprantama, kad šalis nepalieka gero įspūdžio“, – mintimis dalijosi mergina.

Didžiausias religinis skirtumas, kuris jaučiamas, pasak merginos, yra aprangos stilius. „Kai kuriuose miestuose turkės nenešioja atvirų drabužių, kartais net dengia plaukus. Dėl šios priežasties ne visur patartina dėvėti trumpus šortus ar sijoną. Niekas nieko nepasakys, kadangi supras, kad esi turistė, bet labai žiūrės, nes jiems tai neįprasta. Man kartais sunkiai suvokiama, kaip galima dėvėti ilgas ir šiltas sukneles, kurios atrodo kaip paltai, ir hidžabus, kai lauke 35–40 laipsnių šilumos. Matyt, reikia tik tolerantiškumo ir supratingumo iš abiejų pusių“, – įspūdžiais dalinasi pašnekovė ir priduria, kad kartais šalies svečiams galima susidurti su nepatogumais per Ramadaną, nes ne visos kavinės bei barai tuo metu dirba. Be to, ukmergiškė pastebėjo, kad darbo vietoje, kai šalia yra pasninkaujančių turkų, tenka stengtis nevalgyti ar negerti vandens. „Prie to prisitaikyti tikrai nėra sunku. Tai tik savotiška pagarba“, – sako Vaida.

Lietuva pažįstama retam turkui

Pašnekovė, paklausta, ar jos sutikti turkai ką nors žinojo apie Lietuvą, teigia, jog tik tie, kurie yra keliavę, gal net lankęsi mūsų šalyje, ar turi užsieniečių draugų. „Deja, tai mažuma. Sakyčiau, kad du iš trijų turkų tikrai nežino, kas yra Lietuva ir kur ji yra, – įsitikinusi ukmergiškė. – Labiausiai erzina, kai turkai mane palaiko ruse. Tai pasitaiko dažnai, kai kurie kalbina rusiškai: „Privet“, „davai“. Paprastai tai būna vieninteliai jų žinomi žodžiai.“

Pasak merginos, universitete ar dalyvaujant projektuose dažnai vyksta kultūriniai vakarai, kai kiekvienos šalies atstovai turi galimybę pristatyti savo kraštą, kultūrą, kalbą, maistą: „Nesuskaičiuočiau, kiek kartų man jau yra tekę pristatinėti Lietuvą.“

Kur apsilankyti turistams?

Vaida sutiko pasidalinti savo pastebėjimais apie tai, ką turėtų žinoti į Turkiją atvykstantys svečiai. „Puikiai suprantu, kodėl ši šalis taip traukia turistus iš viso pasaulio. Čia gausu nuostabių, neįprastų vietų. Deja, lietuviai dažniausiai vyksta tik į Antaliją, Alaniją, rečiau į Marmarį ar Bodrumą. Antalija yra pats pigiausias kurortinis miestas, todėl ten ir paslaugų kokybė ne pati geriausia. Patys turkai atostogauti ten nevyksta, nes Antalija garsėja kaip rusių ir sekso ištroškusių turkų regionas. Labai liūdna, kad Lietuvos kelionių agentūros nesiūlo ekskursinių kelionių po Turkiją. O gal man tiesiog neteko matyti dėmesio vertos? Turistams linkėčiau labiau patiems pasiplanuoti kelionę, nes tai nėra sunku, o aplankyti tokias vietas kaip Pamukalė ar Kapadokija – būtina“, – pataria ukmergiškė. Moterims ji primena, kad atvykusios į Turkiją turi būti pasiruošusios sulaukti daug dėmesio. Be to, anot pašnekovės, turistai turėtų žinoti, kad šalyje visur galima derėtis – per derybas kainą pavyksta sumažinti net iki 10 kartų. Verta žinoti keletą frazių turkiškai, kadangi vietinius tai labai žavi.

Pasiteiravus merginos, kur atostogauja pati, ji papasakojo, jog Turkijoje yra 81 didelis miestas, ir per dvejus metus ji aplankė juos visus: „Išmaišiau šalį skersai ir išilgai. Bet įspūdingiausia, jog tai padariau tranzuodama! Niekada nepirkau ir, manau, nepirksiu organizuotų kelionių paketų. Mėgstu laisvę. Visada atostogas planuoju pati, taip ir pigiau, ir lankau tai, ką noriu, kiekviename mieste praleidžiu tiek laiko, kiek man reikia, užsiimu tuo, kuo noriu. Pernai išnaršiau visą Gruziją ir Armėniją, šią vasarą atostogausiu ir Turkijos kurortuose, ir Lietuvą aplankysiu. Dar noriu vykti į Ukrainą – į Kijevą ir Odesą. Vasaros pabaigoje su draugo pusbroliu ir jo žmona planuojame kelionę motociklu po Balkanus.“

Ne visada šalyje galėjo jaustis saugiai

Vaida prisiminė metų pradžioje Islamo valstybės įvykdytą teroro aktą Stambulo naktiniame klube sutinkant Naujuosius metus. Tąkart ji vienai Lietuvos televizijų duotame interviu kalbėjo, kad buvo baisu išeiti į žmonių susibūrimo vietas, gyventojai vengdavo eiti į prekybos centrus. Pasak pašnekovės, tuomet teroro išpuoliai buvo gana dažnas reiškinys. „Net ambasados siųsdavo pranešimus apie galimus išpuolius tam tikrose vietose, taigi, būdavome įspėti. Negalėjome jaustis ramiai ir saugiai, nes keli išpuoliai buvo įvykdyti tose vietose, kur dažnai lankydavomės ar pro jas praeidavome. Nesu politikos žinovė, todėl nenoriu to komentuoti. Tik pastebėjome, kad teroro išpuoliai pasibaigė kartu su rinkimais, referendumu. Gal tik sutapimas?“ – dalijosi mintimis ukmergiškė.

Beveik prieš metus, kai dalis Turkijos karinių pajėgų mėgino įvykdyti karinį perversmą ir perimti valdžią, Vaida lankėsi Gruzijoje: „Tą naktį kaip tyčia neradome, kur pasistatyti savo palapines, ir Gruzijos policija pasisiūlė padėti. Jie mus nuvežė į policijos nuovadą ir leido įsikurti jos kieme, kuris yra aptvertas ir saugomas ginkluotų policininkų. Buvome ne vieni, ten nakvojo dar keletas turistų. Tą patį vakarą į Facebook įkėliau nuotrauką su palapine ir policijos nuovados užrašu fone. Po kiek laiko pasipylė žinutės ir skambučiai iš Turkijos bei Lietuvos. Giminės ir draugai teiravosi, ar aš sveika, ar viskas gerai. Nesupratau, kas vyksta, kodėl man turėtų kažkas nutikti. Paaiškėjo, kad Turkijoje tuo metu vyko karinis perversmas. Gruzijoje jautėmės saugūs. Su draugais buvome tik pradėję savo kelionę, tad džiaugėmės, kad į Turkiją grįšime, kai viskas bus kiek aprimę.“

Mergina pridūrė, kad grįžusi ji pati nepatyrė perversmo pasekmių: „Tuo metu nedirbau, bet žinau, kad net iš mano dabartinės darbovietės buvo atleista daugybė mokytojų. Turkams buvo be galo sunku gauti vizą ar išvykti iš šalies. Kadangi nesu šalies pilietė, man čia lengviau gyventi nei turkams.“

Gimtinėje ateities neplanuoja

Vaida pasakoja, kad į Lietuvą grįžta vieną ar du kartus per metus, kadangi bilietai nėra pigūs, dar tam reikia susiplanuoti ir ilgesnes atostogas. Ukmergiškės ateities planuose Lietuvos taip pat nėra: „Po kelerių metų planuojame persikelti gyventi į Izmirą, mano draugo gimtinę. Be to, man jis yra pats gražiausias, europietiškiausias ir laisviausių pažiūrų turkiškas miestas. Nesakau, kad nesu savo šalies patriotė – labai myliu Lietuvą ir visada norėsiu sugrįžti pas šeimą ir draugus. Vis dėlto jaučiu, kad ji nėra ta šalis, kurioje norėčiau gyventi ir kurti savo ateitį.“

Pašnekovė priduria, kad susidomėjusiems ir turintiems klausimų apie Turkiją, ji visada mielai atsakys ir padės el. paštu: rasykvaidai@gmail.com .